Jaunas bohemos atstovas be žalingų įpročių. Menininkas, ką tik baigęs Dailės akademiją, o gimtąjį Kauną jau puošia ne viena jo skulptūra, nugalėjusi ne viename šalies konkurse. Ir tik kai jauno skulptoriaus dirbtuvėje visą parą negęsta šviesa, nes jis užsibrėžęs pabaigti darbą, prie menininkams būdingų priklausomybių galima priskirti nebent darboholizmą ir perfekcionizmą.

Išties jo nesustabdė net traumos, kai prieš dvejus metus, besirengdamas pirmai personalinei parodai, per vieną savaitę susižalojo net du kartus. Smarkiai, naudodamasis medžio pjovimo staklėmis.

Kalbu apie 29-erių kaunietį Luką Šiupšinską. Jį perspėju, kad daugiau nei apie jo mūzą skulptūrą kalbėsime apie sveikatą, nors jauni žmonės apie tai net negalvoja. Lukas sutinka pasidalyti mintimis ir prisipažįsta, kad tuomet, prieš dvejus metus, patyręs sunkių traumų, tai suprato kaip likimo užuominą: reikia šiek tiek pristabdyti darbų tempą, mažiau skubėti ir pasirūpinti sveikata. Vis dėlto tąsyk užbaigė darbus viena ranka, paroda įvyko. Nesunku suprasti, koks darbštus ir atsakingas šis žmogus. Po parodos įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą ir netrukus buvo išrinktas Kauno skyriaus Skulptūros sekcijos pirmininku.

– Sveikas, – sakau Lukui ir klausiu jo nuomonės, kodėl jauni žmonės dažniausiai taip sveikinasi, kas slypi šiame žodyje?

– Manau, tai ne tik pasisveikinimas, bet ir užkoduotas sveikatos linkėjimas.

– O kas yra sveikata?

– Mano nuomone, sveikata yra žmogaus būsena, kai jis savo kasdienybėje nejaučia trinties tarp darbų ir savijautos. Kai fizinė ir psichologinė būsena nėra našta nei sau, nei kitiems. Manau, jauni žmonės sveikatos nevertina todėl, kad jos semiasi iš ateities, tarsi avansu, skolon. Jaunas kūnas greitai atsigauna ir išgydo save, o riba, kai lazda buvo perlenkta, paaiškėja dažniausiai per vėlai. Puikiai suprantu, kad mano fizinė sveikata sušlubavo, nors ir nedaug, ne per vieną dieną, ir tai yra mano praeities padarinys.

– Kalbi apie sužalojimus ir traumas?

– Patyriau labai daug streso, supratau, kad gyvenimas ir visi jo planai yra labai trapūs. Mėgstu posakį: "Kai žmogus planuoja – Dievas juokiasi." Verta juo vadovautis, išmokti prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos. Per tas priverstines atostogas, kai negalėjau aktyviai dirbti, supratau, kad nemoku nuobodžiauti: jeigu dešinė ranka sugipsuota, galima pasitelkti kairę, užsiimti protine veikla.

Žmogus turi rasti laiko tiesiog pasėdėti, pabūti vienas su savo mintimis, užsiimti emocine, psichologine higiena.

– Skulptoriaus darbas – visų pirma kūryba, idėjos ir vaizdinio subrandinimas, o tik paskui jo realizavimas?

– Kurti skulptūrą yra tikrai nenuobodus procesas. Tiems, kurie vertina stabilumą ir rutiną, tai nebūtų priimtina. Man skulptoriaus gyvenimo būdas patinka dėl to, kad niekada nesustoji galvoti ir kurti, šiame darbe yra tiek daug skirtingų veiklų ir interesų, kad niekada nepaskęsi rutinoje. Kone kasdien tenka bendrauti su žmonėmis, sėdėti prie kompiuterio rašant straipsnius ar projektus, eskizuoti naujus sumanymus ir juos realizuoti dirbtuvėje kuriant skulptūras. Skulptoriaus darbas yra kūryba, vadyba ir gamyba kartu.

– Papasakok, kokia tavo dienotvarkė?

– Negaliu, nes dienos planai, deja, nuolat kinta, ir tai priklauso nuo daugybės faktorių. Dėl to stengiuosi susidaryti ne dienotvarkę, o savaitės ar mėnesio planą ir numatyti, kad būtų pakankamai laiko kūrybai ir jėgų skulptūrų gamybai. Dar turi likti laiko asmeninei veiklai.

Žinoma, didžiausias skirtumas nuo įprastai dirbančio žmogaus yra darbo valandos. Kai darai tai, kas patinka, darbo valandų neskaičiuoji, jos priklauso tik nuo tavęs. Dirbu tikrai nemažai, bet visiškai nepavydžiu tiems, kurie pradeda aštuntą ryto ir baigia penktą popiet, o po to skuba nuveikti kažką malonaus. Skulptoriaus darbas man kartu yra ir hobis.

– Ir vis dėlto, ar nepersidirbi?

– Deja, bemiegių naktų pasitaiko nemažai, ypač baigiant skulptūrą. Niekas kitas negali pasakyti, kada ji iš tiesų baigta, tad stengiesi kūrinį tobulinti iki paskutinės akimirkos, kai jį reikia parodyti visuomenei.

– Grįžkime prie sveikatos: ar tai jai nekenkia?

– Skulptoriaus veikla tikrai nėra palanki sveikatai. Tai liudija faktas, kad ją draudžiant esame priskirti didesnės rizikos grupei. Didelio svorio kilnojimas kenkia stuburui, ne tik aš, bet ir ne vienas mano kolega esame susižaloję su darbo įrankiais. Deja, dažniausiai žmogus pasimoko tik iš savo klaidų.

Užsakovas ar žiūrovas, matydamas baigtą skulptūrą, tikrai negali žinoti, kiek skirtingų medžiagų naudojama ir procesų taikoma vienam kūriniui. Pavyzdžiui, bronzinė ar aliumininė skulptūra yra baigtinis rezultatas, bet ji gaminama, modeliuojama iš minkštų medžiagų, nuo jų yra nuimamos negatyvinės formos metalo liejiniui. Per visus šiuos procesus tenka naudoti specialius silikonus, poliesterines dervas, gipsą ir karščiui atsparius mišinius, kurie tikrai nėra vitaminai žmogaus organizmui. Dirbame užsidėję respiratorius, tačiau vis tiek esame sveikatai žalingų medžiagų apsuptyje. O ką ir kalbėti apie metalo apdirbimą, virinimą, pjovimą, šveitimą ar paviršiaus apdirbimą su cheminiais tirpalais! Baigus skulptūrą viso to nesimato.

– Ir tai visai nepanašu į bohemišką menininko gyvenimą.

– Džiaugiuosi, kad galiu pasisakyti šiuo klausimu. Apie bohemą dar labai gajus senas mitas, tarsi alkoholis, cigaretės ar kitos narkotinės medžiagos padeda kūrybai. Iš tiesų yra absoliučiai priešingai. Dar būdamas studentu pats tuo tikėjau ir su bendramoksliais išbandžiau ir alkoholį, ir cigaretes. Du jų pakeliai per dieną buvo norma. Baigęs studijas ir pradėjęs savo, kaip nepriklausomo skulptoriaus, kelią, supratau, kad vartoti svaigalus ir būti skulptoriumi – tai tas pats, kas būti lenktynininku ir vairuoti automobilį, įjungus rankinį stabdį. Jau ne vieni metai esu visiškas abstinentas iš didelės pagarbos savo profesijai. Pastebėjau, kad produktyvumas ir kūrybingumas nuo to labai padidėjo. Šiuo metu didžiausia mano priklausomybė – juoda kava, per dieną jos išgeriu tikrai nemažai.

– Ar naršymas internete, socialiniuose tinkluose, kompiuteriniai žaidimai nėra užvaldę kaip daugumą jaunų žmonių?

– Kalbant apie šiuolaikines technologijas ir priklausomybes, manau, kad tai yra vienas didžiausių išbandymų. Galėčiau mažiau laiko praleisti prie kompiuterio ar telefono, nepavydžiu tiems žmonėms, kurių darbas yra su kompiuteriu. Man balansą padeda išlaikyti fizinis darbas su skulptūra, kai nori nenori, bet turi atsijungti nuo technologijų ir užsidaryti dirbtuvėje. Jaunajai kartai tikrai nepavydžiu. Jie nebelavina labai svarbaus įgūdžio, rašytojo Hermanno Hesse's taikliai pavadinto dykinėjimo menu. Žmogus turi rasti laiko tiesiog pasėdėti, pabūti vienas su savo mintimis, užsiimti emocine, psichologine higiena.

– Kaip L.Šiupšinsko buvo sumąstytas "Kankorežis" su žmogaus kojomis, "Zen triušis" keistu pavadinimu ir kiti kūriniai?

– Nesiekiu savęs apriboti, dėl to nemanau, kad turiu kurti viena tema ar tik viena kryptimi. Jau ankstyvoje vaikystėje buvo aišku, kad būsiu menininkas, tik nežinojau konkrečios srities. Dėl daugybės laimingų atsitiktinumų radau savo kelią į skulptūrą ir juo einu. Skulptoriaus specialybė labai daug aprėpia: tenka pasitelkti ir grafiką, ir interjero, gaminių dizainą, nuolat bendrauti ir su architektais, ir su gamybininkais. Nežinau kitos specialybės, kurioje būtų didesnė raiškos ir interesų laisvė, o tai mane ir pakerėjo.

– Vieną dieną kuri monumentalią paminklinę skulptūrą, o kitą – jau jaukų namų interjerą ir jo detales? Išbandai save labai įvairiame darbe?

– Mano tikslas – skulptūra perteikti abstrakčias idėjas ir savo įžvalgas žiūrovui.

– O ką norėjai pasakyti, tiksliau, ką sako "Zen triušis" ir "Kankorėžis", jau rymantys Kauno senamiestyje?

Jau ne vieni metai esu visiškas abstinentas iš didelės pagarbos savo profesijai.

– Kurdamas juos siekiau, kad tai būtų lyg rebusas, sukeltų žiūrovui klausimų ir paliktų daug vietos interpretacijoms. Tai antropomorfiniai personažai, arba vadinamieji lietuviški kaukai, žmogaus ir gamtos junginys. "Zen triušį" sukūriau kaip netikėtą miesto personažą, kuris tęstų legendą apie save. Noriu žmonėms priminti, kad nereikia kasdien skubėti, lėkti ir kad juokingai atrodome, kai būname baikštūs ir nuo visko bėgame kaip triušiai. Juk verta kartais prisėsti ir pamedituoti.

– Ką dabar kuri?

– Ateinančiais metais turėtų atsirasti dar pora darbų Kauno viešojoje erdvėje, bet apie juos kol kas kalbėti nenorėčiau, kol jie dar nesukurti.

– Lietuvos bankas šiemet išleido ir iškilmingai pristatė progines monetas su tavo sukurtais reversais, skirtas Vydūnui ir Lietuvos mokslui, nes jos buvo pripažintos geriausiomis. Be to, dalyvauji įvairiuose konkursuose, visuomeninėje Dailininkų sąjungos veikloje?

– Visuomeninė veikla yra geriausias būdas neužsidaryti tarp savo interesų ir darbų. Tai būdas nuolat sekti šios dienos pulsą, kolegų ir kultūrinės bendruomenės darbus, nuotaikas. Sveika pamatyti platesnį vaizdą ir tai, kokiu keliu eina jaunoji karta, pabendrauti su vyresniais ir daugiau patirties turinčiais kūrėjais.

– Kuo būtų L.Šiupšinskas, jei nebūtų skulptoriumi?

– Juokais sakydavau, kad jeigu nebūčiau skulptoriumi, būčiau tapęs kulinaru. Maisto gamyba man arčiausiai to, ką pavadinčiau hobiu, nors gaila, kad tam laiko lieka vis mažiau. Dažnai kalbėdamas apie meną naudoju palyginimus su maisto gamyba, abi sritys turi daug panašumo.

– Koks tavo mėgstamiausias patiekalas?

– Mėgstamiausio neturiu, viskas skanu, kas yra gaminama ir valgoma su gera draugų kompanija ar su antrąja mano puse Gintare.

– Kas gyvenime svarbiausia?

– Svarbiausia vertybė, manau, yra supratimas, kad niekas nieko tau šiame pasaulyje nėra skolingas, viskas yra sukuriama ir pasiekiama tik darbu. Kai tai įsisąmonini, nelauki, kol aplinka pasikeis savaime, ir pats viską darai.