Jurtoje negalima skriausti ir trikdyti kitų. Čia nėra vaikų darželiuose tradicinės auklėjimo metodikos ir diegiamų programų. Čia nemokoma rašyti ir skaityti. "Norėjome erdvės, kur galima pabėgti nuo stereotipų, rėmų, technologijų", – teigė jurtos klubo "Esu" auklė Virgilija Alešenkovienė.

Trys auklės

Tikrų tikriausia jurta, žvelgiant iš toliau, akis rėžė tik iš pradžių. Apsupta smėlio, pušyno, priskaldytų malkų, ji atrodo tarsi čia stūksotų šimtmetį.

Iš vilnos, kelių medinių konstrukcijų ir tento medžiagos prieš penkerius metus sukonstruota jurta stovi ūkininkų, medelyno savininkų Arvydo ir Rasos Rutkauskų sodyboje – Kauno rajone Patamulšėlio kaime.

Pravėrus duris pasitiko šiluma, klegesys ir su plačia šypsena į glėbį nuoširdžiai puolusios mergaitės: "Labas, dėde!"

Viduje žaidė, sėdėjo, šliaužiojo, iš kaladėlių miestą statė, gėrė vandenį, klegėjo keliolika vaikų ir šypsojosi jas prižiūrinčios trys auklės mamos.

"Tai – ne darželis, čia neatliekame darželio veiklos. Nieko neprašydami susikūrėme darbo vietas, – šyptelėjo ketverius metus jurtoje darbo dienas leidžianti kaunietė Virgilija. Ji, kaip ir jos kolegės iš Vaišvydavos Svaja Zubavičiūtė ir Lina Liach,  turi auklių darbo patentus. – Norėjome erdvės savo vaikams, auginti juos taip, kad jie išgyventų vaikystę, kad jiems nebūtų iš anksto instaliuojamos programos."

46 metų Virgilija turi tris, 38 metų Svaja ir 31 metų Lina – po vieną vaiką. Pastarosios dukrelė žaidė kartu su dviem iš keturių jurtos idėjos autorės R.Rutkauskienės vaikų, Svajos mažylis iki mokyklos čia praleido trejus metus.

"Vaikas yra tobulas kūrinys, jam nereikia programų, jis turi vaikystę tik 6–7 metus. Neduok Dieve, dabar teliks penkeri. Tad neatimkime bent tokios vaikystės iš savo vaikų", – kalbėjo Virgilija.

Žaidžia ir su kankorėžiais

"Jūs čia kaip pajūryje, o man reikia į darbą", – nekart palikdamos vaikus jurtoje šypsodavosi mamos, kurios neretai čia praleidžia laiką su savo mažyliais.

"Norėjome gryno oro gurkšnio, o jurtą statėme iš vargingumo – nenorėjome įsipareigoti bankų sistemai, o ekologiškas, šiaudinis namas kainuoja labai brangiai", – atviravo V.Alešenkovienė.

Jurta ir gyvenimas jos viduje labai skiriasi nuo tradicinio vaikų darželio. Čia nėra instrukcijų, nurodymų, įsakymų, metodikų, programų.

"Todėl vaikai gerai jaučiasi. Jie žaidžia su tuo, ką turi, randa ar atsineša, – ne tik su žaislais, bet ir su smėliu, kaladėlėmis, kankorėžių sėklytėmis, gėlytėmis ar net kirminėliais, kuriuos stebi, tyrinėja, – aiškino Virgilija. – Mes nežudome jų smalsumo. Vėjas nupusto smėlio figūras, kirminėlius jie netrukus paleidžia, pastatytą miestą nugriauna ir stato kitą. Jų žaidimas neturi išliekamosios vertės. Kaip vienuoliai, kuriantys mandalą. Svarbu pats procesas, kūryba. Po to ja trumpai pasigroži ir kuria naują."

Auklėtojų parengtos programos tradiciniuose darželiuose, rodymas vaikui, ką jis turi daryti, pavyzdžiui, užtepti klijais ar kažką nuspalvinti – nėra kūryba.

"Šios vaikui diegiamos programos arba rezultatai – tai suaugusio žmogaus vertybės", – įsitikinusi ne vienus  metus sovietiniais laikais ir atgavus nepriklausomybę darželyje dirbusi Virgilija.

Suaugusiųjų baimės

Auklė liūdnokai prisimena darbą darželyje ir užjaučia savo kolegas: dažniausiai vienai dirbti su 20 vaikų yra labai sunku.

Jurtoje trys auklės prižiūri šešis, aštuonis, daugiausia – 16 vaikų. Ir žodžio "negalima" čia beveik nesigirdi: negalima tik skriausti ir trikdyti kitų.

"Tėvai nori savo vaikams ramybės, bet kai viskas suplanuota minučių tikslumu, kai auklėtoja laksto paskui dvidešimt vaikų, turi spėti juos aprengti, padėti pavalgyti, neretai vyrauja chaosas, įtampa, – iš patirties pasakojo Virgilija. – Pas mus – ramybė. Mes neskubame. Kai nėra planų ir programų, tai nereikia už jas ir niekam atsiskaityti. Todėl turime daug laiko ir kantrybės. Ir net hiperaktyviais vadinami vaikai čia nustebina tėvus, nes jaučiasi labai laisvai, o hiperaktyvumas tarsi išgaruoja, nes jį čia priima tokį, koks jis yra."

Nori lipti į medį? Lipk! Nori kasti smėlį? Kask! Nori iš šakelių dėlioti labirintą? Prašom! Nori į lauką? Eik!

Lyg tyčia viena mergaitė ėmė kartis aukštyn jurtos sija.

Į įprastą baimingą klausimą, ar jai nieko nenutiks, Virgilija šyptelėjo: "Nieko, vaikai labai gerai viską paskaičiuoja. O baimės yra mūsų, suaugusiųjų."

Ir išties šiek tiek palipusi aukštyn mergaitė nusliuogė žemyn ir plačiai nusišypsojo.

Ar nekelia pavojaus malonią šilumą ir net karštį skleidžiantis židinys?

"Kodėl vaikai nusidegina lygintuvu ar elektrine virykle? Nes šie neskleidžia karščio, o kai vaikas paliečia – jau būna vėlu. Mūsų židinys karščiu tarsi perspėja – nesiartink", – su Virgilija prietaringai nusispjauname tris kartus, bet per ketverius metus jurtoje nebuvo jokių nelaimių.

Serga rečiau

Jurta turi dar kelis pranašumus: čia ne tik šilta (mums viešint oro temperatūra siekė 23–24 laipsnius šilumos), bet ir grynas oras, o vilna, pasirodo, puikiai sugeria garsą. Todėl viduje negirdėti dažnai darželių patalpoms įprasto šaižaus aido.

Vaikams čia netrukdoma būti ir netvarkingiems: "Geriau iš netvarkos daryti tvarką, nei iš tvarkos – netvarką. Ir jie po žaidimų chaoso mielai tvarkosi."

Vaikams čia leidžiama sušlapti, išsipurvinti, jiems nebūna blogo oro.

"Pamatytumėte, kaip karštą vasaros dieną berniukai statė užtvanką pliaupiant lietui", – šyptelėjo Svaja.

Labai greitai auklės ir tėvai pastebėjo, kad vaikai jurtoje tvirtesni fiziškai ir daug rečiau serga nei tradiciniame darželyje.

"Kai pirmą kartą jie ateina pas mus rugsėjį, dažniau pavargsta, būna lepesni, o gegužę jau laksto, neišgyvena, kad įkas uodas, ir jaučiasi daug tvirtesni", – tikino S.Zubavičiūtė.
"Jie užsigrūdinę. Daug dirba jų smulkioji motorika, jie juda, karstosi, nebijo šalčio, lietaus. Tradiciniame darželyje sergamumo bumo metu iš 20 vaikų ateina penki, o pas mus, jurtoje, iš 16 – net 13", – nenustebino Virgilija.

Nebijo klysti ir konfliktuoti

Nejaugi nebuvo fiasko, kai tėvai nenorėjo palikti vaikus esant tokiai atmosferai?

Virgilija atvira: "Buvo. Kai kurie tėvai nustebo, kad vaikai nemokomi rašyti ir skaityti. Tačiau to turi išmokyti mokykloje. Mano vaikai ėjo į mokyklą nemokėdami rašyti ir skaityti. Juos prižiūrėjau ir ką? Jie išaugo turėdami mažiau pykčio, daug laisvesni ir linksmesni."

Kai kuriems tėvams pernelyg toli vežioti vaikus iki Patamulšėlio kaimo: nuo Kauno centro iki jurtos – 15 kilometrų.

Kai kurie tėvai mano, kad jei nėra metodikų, programų, vaikams čia nuobodu.

Dar kitiems nepatinka jurta, nes jiems reikia erdvės su "euro remontu" ir kiemo su vaikų žaidimų aikštelėmis.

"Jurtos vaikų tėvai šiek tiek kitokio požiūrio, jie nori, kad vaikai vystytųsi natūraliai, atsiskleistų. Dauguma jų nėra turtuoliai, – tėvų portretą piešė Virgilija. – O mums nesvarbu jų religija, socialinis sluoksnis, politinės pažiūros, jie žaliavalgiai ar vegetarai."

Kartais savaitgaliais per tėvų susirinkimus vaikai žiūri animacinius filmukus: ne, ne per prabangų DVD grotuvą, o ant iškabintos baltos paklodės.

Ir ne holivudinius, kur nuolat mušasi, o kultinio japono Hayao Miyazakio šedevrus – "Ponyo ant uolos prie jūros", "Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje", "Mano kaimynas Totoro" ir kitus.

Čia vaikai turi laiko bendrauti, smalsauti, ieškoti žaidimo partnerių. Ir natūralu, kad jurtoje būna konfliktų, o tai tėvus gąsdina.

"Bet kaip vaikai išmoks tolerancijos, bendravimo, jei to neišgyvens? Karpyti – paprasta, bet anksčiau ar vėliau jie susitiks įvairiose vietose ir turės išmokti bendrauti, – įsitikinusi V.Alešenkovienė. – Mes leidžiame jiems patirti ir pralaimėjimus. Būname greta, padedame nesusižaloti ir kartu išgyvename pralaimėjimą. Bet klysti – nebaisu. Natūraliausias ugdymas – per patirtį (klaidas). Niekas neišmoks vaikščioti nesuklupęs, todėl džiaugiamės, kai vaikas bando, klysta ir vėl bando."

Miega kada nori

Panašų vaikų ugdymo modelį V.Alešenkovienė su R.Rutkauskiene matė intuityvios pedagogikos seminare Švedijoje. Ten yra darželių, kur penkiems vaikams skiriama viena auklė, jiems nekišamos įdiegtos programos, jie laimingi, kūrybingi, o jų smegenys neperkrautos.

"Vaikai, kas nori pasisupti hamake? – į mažylius kreipėsi Virgilija.

Po akimirkos atbėgo pirmoji svečius pasitikusi Angelė. Kiti, neva be diegiamų programų "nuobodžiaujantys" vaikai, žaidė.

"Pas mus nėra darželiuose privalomo pietų miego, – aiškino auklė. – Vaikai miega tada, kai nori. Ir ne lovytėse, bet čia pat pakabinamuose hamakuose. Kai nori – tik pasisupa, paklauso lopšinių ar pasakų."

Jurtoje vaikai dažniausiai žaidžia su mediniais žaislais, nors nedraudžiami plastikiniai, lego kaladėlės, tačiau kažkodėl Barbių čia mergaitės neatsineša.
"Mūsų tikslas socialiai vaiką parengti mokyklai, kad paauglystėje ir suaugę jie nebijotų būti savimi, atskleisti savo gebėjimus ir be pykčio priimtų kitus žmones", – Virgilija stebėjo, kaip Unytė pilasi žolelių arbatos, o išgėrusi pusę puodelio pakėlė akis: "Nori?"

Ar dar ateisite?

Taip, vaikai čia pasiilgsta mamų. Ir tuo auklės džiaugiasi, nes būtų keista, kad taip nevyktų.

Jurtoje būna ir ašarų, o kartais atėjęs vaikas nenori pasilikti, tačiau po minutės pasineria į žaidimus arba, pamatęs murkiančią visų numylėtinę katę Lapę, ją glosto ir užmiršta mamą.

"Labiausiai norime, kad vaikai užaugtų laimingi, o tai – sveikata ir kūryba, – kalbėjo Lina, o Virgilija ir Svaja pritariamai linksėjo galvomis. – Žinios šiais laikais nėra problema, svarbiau išmokti jomis pasinaudoti."

"Svarbu kūrybinis impulsas, savastis. Juk mes nežinome, kas bus po 20 metų. Kam prievarta jiems kažką diegti?" – vaikus į būrį žaisti pirštų žaidimėlių kvietė V.Alešenkovienė.

"Ar dar ateisite?" – atsisveikino Unutė ir Angelė.

O prie stalo su auklėmis susirinko vaikai: vieni tylėjo, kiti klausėsi, o didžioji dalis kartojo Virgilijos žodžius: "Štai tupi angelas man ant peties. Baltais sparneliais jis plasnoja ir kužda man į ausį, kad šviesą atneša mums saulė, tamsą atneš mums naktis, o aš galiu nešti gėrį. Tau. Pasauliui. Ir sau."