Šventosios Dvasios vedimas

Mišių Dievo žodis (Rom 4,13-17) mūsų dėmesį nukreipia į tikėjimo dovaną ir kaip tikėjimo pavyzdį rodo Abraomą, kuris patikėjo Dievu, kai nebuvo jokios vilties. Dievas buvo pažadėjęs, kad iš jo kils didelė ainija, kurios nebus galima suskaičiuoti, tačiau netrukus paprašė, kad paaukotų vienintelį sūnų Izaoką. Koks stiprus turėjo būti Abraomo tikėjimas, kad pasitikėtų Dievu, kai jam paliepė paaukoti vienintelį sūnų?

Mišių Dievo žodis kviečia taip pat apmąstyti, kad gyvenimo kelionėje reikia vadovautis ne pasaulio ir ne savo išmintimi, bet leisti Šventajai Dvasiai vesti mus visais, kartais ir nelengvais, šio gyvenimo keliais. Jėzus užtikrino, kad Šventoji Dvasia reikiamu metu įkvėps, kaip reikės kalbėti ir elgtis: „Kai jie ves jus į sinagogas pas viršininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ginsitės ar ką atsakinėsite, nes Šventoji Dvasia tą pačią valandą jus pamokys, ką kalbėti“ (Lk 11- 12).

Šią valandą, kai esu pakviestas į naują tarnystę, bandau prisiminti, kaip Dievas vedė mane per gyvenimą. Pirmiausia Dievo Dvasia įkvėpė gilų tikėjimą motinai, kuri Krikšto metu paaukojo mane Dievui ir norėjo kad būčiau kunigas. Nespėjusi apie tai pasakyti, ji anksti numirė, kai vaikui buvo labai reikalinga. Tikiu, kad būdama Dievo artumoje, ji meldė Viešpatį, kad tas vaikas gyvenime nepasiklystų.

Didele Dievo dovana tapo nuo NKVD mano parapijoje besislapstantis salezietis kun. Antanas Skeltys SDB. Tėviško ir pamaldaus kunigo įtaka man pasirenkant kunigystę nekelia abejonių. Į gėrį kreipė pavyzdys parapijos klebono, kurio darbo kambaryje prieš rašomąjį stalą ant sienos buvo išpieštas didelis kryžius ir parašyti du žodžiai: „Ora et labora“ – „Melskis ir dirbk“. Kasdien mačiau kleboną besimeldžiantį ir dirbantį; nedirbo tik tuomet, kai gulėjo mirties patale.

Prieš 64 metus Kauno katedroje su ašaromis akyse kalbėjau rožinį, kad atsivertų Kunigų seminarijos durys, nes atrodė, kad dėl sovietinės valdžios daromų kliūčių jos gali neatsiverti. Malda buvo išklausyta.

Besiruošiant kunigystei sutikau kunigą jėzuitą Pranciškų Masilionį SJ, kuris parodė kelią į dvasinio gyvenimo gelmę ir išsklaidė abejones, nuo kurių sunkiai gyniausi.

Kunigystės kelias per sovietmetį nestokojo išbandymų. Anuomet tikriausiai nebuvo kunigo, kuris nebūtų buvęs verbuojamas tapti Tėvynės ir Bažnyčios išdaviku. Verbuotojai šitaip nesakydavo, tik kviesdavo draugauti ir už tai žadėdavo atlygį: studijas Romoje ar gerą parapiją vyskupijoje. Kiekvieną kartą, kai susidurdavau su gundytoju, akivaizdžiai pajusdavau Šventosios Dvasios įkvėpimą, kaip išvengti nepriimtinos draugystės su velniu ir neužsikirsti kelio į kunigystę.

Dėkoju Dievui už įkvėptą mintį pasišvęsti tarnystei Bažnyčioje, įsijungiant į Jėzaus Draugiją. Į atmintį giliai įsirėžė mėnesį trukusios rekolekcijos ant Drūkšių ežero kranto, kai virš galvos skrido lėktuvai užgniaužti Prahos laisvės pavasarį. Tos ilgos rekolekcijos išvedė į dvasinės laisvės kelią ir sovietinė prievarta nepajėgė šio kelio užtverti.

Dievas įkvėpė drąsos nesilaikyti sovietinių įstatymų, reglamentuojančių kunigo sielovadinę veiklą, – anuomet kunigui buvo paliktas tik kulto tarno statusas. „Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ (Lk 12,4-5). Dievo Dvasia įkvėpė atlikti darbus, kurie anuomet atrodė sunkiai įvykdomi ir labai pavojingi.

Per visus kunigo ir vyskupo tarnystės metus didelė Dievo dovana buvo seserys vienuolės, kurios savo pavyzdžiu padėjo branginti prisiimtus įsipareigojimus. Už tai esu joms labai dėkingas.

Mano pagarba ir dėkingumas kunigams ir vyskupams, į kuriuos galėjau atsiremti; jie buvo ištikimi Dievui bendradarbiai, padėję vykdyti kartais nelengvą tarnystę.

Prisimenu daugelį pasauliečių – vyrų ir moterų – kuriuos sutikau atlikdamas kunigo ir vyskupo tarnystę. Jų uolumas ir ištikimybė Dievui tiesiog žavėjo, jie pačiais sunkiausiais momentais buvo nepakeičiami pagalbininkai.

Neperdėdamas pasakysiu, kad didžiausia Dievo Dvasios dovana buvo kryžius, kurį sovietinio teismo ištarme, gavau, kai jau buvau nuėjęs ilgą kunigystės kelią. Anuomet neatrodė, kad kryžius buvo dovana, – mes visi daug ką perkainojame tik žvelgdami iš perspektyvos. Lagerio ir tremties kryžius, be jokios abejonės, buvo didesnė Dievo dovana už kardinolo titulą. Titulai kartais žmogų net sugadina, o kryžius, jeigu jis nešamas prisilaikant Dievo rankos, visuomet mus dvasiškai augina.

Prieš 36 metus, apsuptas kalašnikovais ginkluotų kareivių su vilkšuniais, buvau įlaipintas į kalinių vagoną tolimai kelionei į Uralą. Aušros Vartų Gailestingajai Dievo Motinai patikėjau miglotą ateitį ir nenusivyliau. Šiandien galiu tik dėkoti už jos motinišką globą.

Popiežius Pranciškus, pakvietęs mane į naują tarnystę, savo palydinčiame laiške parašė: „Iš širdies linkiu, kad, dabar jau priklausydamas Romos Kunigijai, mokėtum gyventi tomis dorybėmis, kurios išreiškia <...> ištikimybę „usque ad efusionem sangvinis“ – „iki kraujo praliejimo“, kurią, pagal tradiciją, išreiškia raudonas kardinolų rūbas“. Popiežius palinkėjo auginti sugebėjimą atjausti visus vyrus bei moteris, kurie yra tapę blogio aukomis ir patekę į jo vergiją.

Šia proga noriu atsiprašyti visų, kurių nesugebėjau atjausti ar kurie, galbūt, mano asmenyje matė ne tiek tėvą, kiek kietą pareigos vykdytoją.

Visus savo draugus, bičiulius ir bendros dvasios vyrus bei moteris prašau palydėti mano tarnystę malda. Neprašykite Viešpaties ilgo gyvenimo, bet ištikimybės Šventosios Dvasios vedimui.