Suprantama, juk visi norėjo aplankyti artimųjų kapus, pasimelsti, uždegti bent po žvakelę. Vis dėlto prie Aukštųjų Šančių karių kapinių prieš ir per Visų šventųjų dieną spūsčių nebuvo. 

Tvyro ramybė

Galbūt todėl, kad dauguma čia palaidotų karių mirė labai seniai? Kai kurie jų - beveik prieš 100 metų.  Gal todėl, kad nemažai čia palaidotų karių buvo rusai, vokiečiai ir jų artimiesiems sunku kasmet iš toli sugužėti būtent prieš Vėlines?

Vis dėlto prie kai kurių kapų šiandien buvo padėta gėlių, degė žvakučių. Vieni tokių kapų – didvyrių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, nedideliu lėktuvėliu įveikusių Atlantą. Mums apsilankius ant jų kapų vienišos degė žvakės ir kukliai stovėjo du gėlių krepšeliai. Vienas jų buvo perrištas juostele su užrašu, kad yra nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Prie šiose kapinėse taip pat palaidotų lakūno-bandytojo ir kol kas vienintelio lietuvių kosmonauto Rimanto Stankevičiaus bei jo žmonos Irenos kapų sutikome pastarosios seserį Jūratę Martišienę.

Buvusi plaukimo trenerė pasakojo, kad gerai sutarė ir su seserimi, ir su jos vyru, tad prie jų kapų apsilanko dažnai. Dažnai čia apsilanko ir kiti Stankevičių artimieji. “Yra, kas pasirūpina jų kapais. Aš apsilankiau dieną, vakare sūnus atvažiuos”, - sakė moteris, su R.Stankevičiumi draugavusi dar vaikystėje, kai abu augo Marijampolėje.

R.Stankevičius žuvo 1990 metais per aviacijos šou Italijoje. “Davė svetimą lėktuvą ir pasakė – skrisk”, - nelaimės aplinkybes prisiminė moteris.

R.Stankevičiaus, S.Dariaus ir S.Girėno amžinojo poilsio vietą lanko ne tik jų artimieji, bet ir aviatoriai, šio užsiėmimo gerbėjai ar tiesiog Lietuvos patriotai. Pastarieji aplanko ir karių kapus.

Užsuka iš nostalgijos

Viena iš po kapines vaikštinėjusių žmonių, ponia Filomena, prisipažino, kad čia užsuko vis dėlto ne iš patriotizmo, o iš nostalgijos. Pasirodo, kad vaikystę ir jaunystę ji praleido gyvendama pastate, esančiame šių kapinių teritorijoje.

“Kai buvome vaikai, ant lietuvių karių kapų uždegdavome žvakučių, grįždavome namo, užgesindavome šviesas ir gėrėdavomės vaizdu pro langą”, - pasakojo moteris, buvusi bibliotekininkė.

Rusų karių kapai, pasak jos, tuo metu labiausiai būdavo lankomi vasarą. Gal todėl, kad artimiesiems tekdavo sukarti ilgą kelią, o vasarą keliauti yra patogiausia.

“Prie kapų išsiimdavo daugybę vaišių. Ir mus, tada dar vaikus, pavaišindavo saldainiais”, - kalbėjo ponia Filomena. Ji pamena ir gausybę ašarų, kurias prie rusų kapų yra išlieję iš toli atvykusieji jų giminaičiai.

Išeidami iš kapinių sutikome gėlėmis nešiną ponią Niną. Ji ketino jas padėti ant rusų karių kapų pusėje besiilsinčio tėvo kapo. Moteris pasakojo, kad tėtis kadaise dirbo Karmėlavoje, raketų bazėje. Jis mirė jaunas, būdamas vos 40 metų, nuo komplikacijų po apendicito.

Nina išvyko į Rusiją studijuoti, ten ištekėjo ir liko gyventi, o jos mama pasiliko Kaune.

Nina neseniai grįžo gyventi į Kauną – slaugo mamą. “Atsiprašau, kad dar negaliu su jumis kalbėtis tik lietuviškai - lietuvių kalbos dar tik mokausi”, - sakė moteris ir nuskubėjo prie tėčio kapo.

Palaidoti keliose kapinėse

Anot Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyriausiosios specialistės Danutės Rūkienės, Lietuvos kariuomenės kariai, žuvę kovose už Lietuvos Nepriklausomybę arba mirę nuo žaizdų ar ligų, yra palaidoti keliose kapinėse: Aukštųjų Šančių karių kapinėse, Žemųjų Šančių karių kapų parke, Panemunės kapinėse, žydai kariai – Žaliakalnio senosiose žydų kapinėse, kariai stačiatikiai – panaikintose Stačiatikių kapinėse Ąžuolyne ir dar yra atskirų karių kapų šeimos kapuose kitose miesto kapinėse.