„Kaunas 2022“ ekskursija į Vandžiogalą: miestelio istorija susipynė su menininko vaizduote

Žinoma nuo Vytauto laikų

Į pusiaukelėje tarp Kauno ir Kėdainių esantį miestelį atriedėjusį "Kaunas 2022" autobusą pasitiko Vandžiogalos laisvalaikio salės renginių organizatorė Gražina Mickūnienė. Autobusui riedant pagrindine miestelio gatve, kur išlikę nemažai senų medinių namų, ekskursijos dalyvius ji supažindino su senąja Vandžiogalos istorija. "Vandžiogala žinoma nuo Vytauto laikų, pirmą kartą paminėta aprašant 1384 m. vykusį mūšį. Pas kryžiuočius pabėgęs Vytautas už ordino pagalbą jam kovojant su Skirgaila Vandžiogalą buvo pažadėjęs Ragainės vicekomtūrui Markvardui Schulbachui. Manoma, kad tais laikais šiose apylinkėse stovėjo lietuvių gynybinė pilis. Įvyko mūšis, kurį Skirgailos vadovaujami lietuviai pralaimėjo, aršias kautynes laimėjo kryžiuočių remiamas Vytautas", – daugiau kaip 600 metų siekiančią miestelio istoriją priminė G.Mickūnienė.

Kryžiuočių kronikose rašoma, kad Vandžiogalos šventykloje tuo metu buvo susirinkusi daugybė žmonių. 120 Skirgailos karių esą žuvo vietoje, kiti išbėgiojo ar pateko į nelaisvę, 300 jų į nelaisvę paėmė komtūras, 200 – Vytautas.

„Kaunas 2022“ ekskursija į Vandžiogalą

Vienas ryškiausių

Vieni seniausių Vandžiogalos gyventojų – žydai. XX a. pradžioje jie sudarė miestelio gyventojų daugumą, čia jų gyveno apie 1 000. Tuo metu Vandžiogaloje veikė apie 20 nedidelių žydų parduotuvėlių, jiems priklausė odų apdirbimo cechas, vilnos karšykla, stiklo dirbtuvės, du malūnai, restoranas. "Yra išlikusių seniesiems Vandžiogalos gyventojams žydams priklausiusių namų. Vienas ryškiausių, įdomiausių – malūnas. Kaip matote, jo triaukštis medinis pastatas išlikęs iki dabar", – autobusui riedant Kėdainių gatve, G.Mickūnienė atkreipė dėmesį į didžiulį trijų aukštų pilką medinį pastatą, dabar priklausantį vietos ūkininkui.

Toje pačioje Kėdainių gatvėje tarpukariu veikė žydų maldos namai – sinagoga, šalia jos – mokykla, kur mokėsi žydų vaikai. Ramus šios bendruomenės gyvenimas nutrūko 1941 m. liepos 8 d. Daugiau kaip 30 žydų buvo sušaudyti Boreko pušyne, senųjų žydų kapinių prieigose, kiti – Babtų šile, čia žuvo apie 300–400 Babtų ir Vandžiogalos žydų.

"Boriak – taip lenkiškai vadintas Vandžiogalos pakraštyje esantis šilas. Ten tarpukariu mėgo ilsėtis vietos gyventojai. Deja, nemažai vietos žydų bendruomenės daliai šilo pakraštys tapo amžinojo poilsio vieta", – užsiminė G.Mickūnienė, autobusui sukant į šilą.

Išlipusi iš autobuso, ekskursantų vora nusidriekė link memorialo holokausto aukoms atminti. Paminklas – didžiuliai betono luitai su Dovydo žvaigždėmis ir iš žemės kylančiomis pagalbos besišaukiančiomis rankomis – prieš trejus metus iškilo JAV gyvenančių litvakų ir vietos bendruomenės pastangomis. Šalia memorialo – senųjų žydų kapinių paminklai su užrašais hebrajų kalba.

"Čia būnant aplanko ramybė. Atrodo, esi visiškame gamtos prieglobstyje. Aplink – pušys, kartą čia teko matyti ir stirną su stirniuku. Tačiau ta ramybė iš dalies apgaulinga – juk ši vieta mena žiaurių žudynių pėdsakus", – pasakojo ekskursijos vadovė, žydišku papročiu mirusiesiems atminti memoriale padėjusi akmenėlį.

Lenkų respublika

Iš Boreko pušyno "Kaunas 2022" autobusas pasuko atgal į Vandžiogalą. "Dešinėje matote Vandžiogalos Švč.Trejybės bažnyčią. Pirmoji medinė bažnyčia čia iškilo XVII a., tačiau XIX a. pradžioje sudegė. Netrukus iškilo ši, taip pat medinė, bažnyčia. Šv.Mišios joje aukojamos lietuvių ir lenkų kalbomis. Šalia – senosios Vandžiogalos kapinės. Jose palaidotas rašytojo Česlovo Milošo senelis Artūras Milošas, vieno iš 1863 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko adjutantas", – sekti lenkiškais Vandžiogalos kultūros pėdsakais kvietė G.Mickūnienė.

Dvikalbystė: šv.Mišios Vandžiogalos Švč.Trejybės bažnyčioje ir dabar aukojamos lietuvių ir lenkų kalbomis. Eitvydo Kinaičio nuotr.

Pasak jos, šiuo metu Vandžiogaloje gyvena trys keturi lenkai, tačiau klausimas, ar jie tikrai kalba lenkiškai. Esą jie kalba vietine slavų kilmės kalba, vadinama tuteišių. Remiantis istoriniais šaltiniais, tiek XIX a. pabaigoje, tiek XX a. pradžioje daugelis Vandžiogalos krašto gyventojų vadino save lenkais. Būta ir pastangų čia sukurti lenkiška respubliką – tokia Vandžiogalos respublika išsilaikė vieną dieną.

"Žinome, kad po Liublino unijos susijungus LDK ir Lenkijos valstybei, lenkų kalba tapo politine kalba ir vietiniai bajorai turėjo ja kalbėti. O Vandžiogala buvo bajorų kraštas, čia buvo priskaičiuojama apie 20 dvarelių, kuriuose gyveno kilmingos šeimos. Vandžiogalos valsčiuje gyveno ir Č.Milošo seneliai, ir Aleksandras Chmielevskis, abiejų XIX a. sukilimų dalyvis, 1963 m. sukilimo dalyviams tiekęs ginklus iš Belgijos. Jo žmonos dvarelis taip pat buvo už Boreko šilo. Ten, grįžęs iš tremties, jis ir mirė. Lenkiškai kalbėjo ir tarnavusieji dvaruose. Yra išlikę pasakojimų, kad kalbėjusieji lenkiškai turėjo mokėti mažiau mokesčių. Be to, pono kalba atrodė tarsi aukštesnės kultūros kalba. Taip šis kraštas ir sulenkėjo", – pasakojo G.Mickūnienė, autobusui sukant link Vandžiogalos laisvalaikio salės.

Čia ekskursantų laukė perkusininko, "Bix" būgnininko Gintauto Gascevičiaus muzikinis performansas, dailininko Mindaugo Lukošaičio paroda ir pokalbis su menininku.

Meninio tyrimo pradžia

Parodoje "Gyvenimai. Vandžiogala" eksponuojamuose M.Lukošaičio piešiniuose, kaip ir jį labiausiai išgarsinusiuose piešinių cikluose "Pasipriešinimas" (arba "Rezistencija") ir "Žydai. Mano istorija" meistriškai susipina istorija ir menininko vaizduotė. Piešiniuose – ir atpažįstami senieji Vandžiogalos medinukai, Č.Milošo senelio kapas, malūnas su miltų maišus kilnojančiais darbininkais, užuominos į holokaustą – budelio su šautuvu ranka, besislepiantis partizanas, autobusų stotelė, tačiau ir miestelio gatvėmis vaikščiojantis dinozauras, pavadintas Vandžiozauru.

Šiaulietis dailininkas pasakojo Vandžiogalą atradęs atsitiktinai, o labiausiai čia jį nustebinęs senasis malūnas. "Buvau jame – šeimininkai mane noriai įsileido. Tai tikra vertybė, autentika, grožis. Lankantis ten, tiesiog mačiau, kaip puikiai ta erdvė tiktų parodoms. Galbūt šis malūnas taps viso mano pasakojimo apie Vandžiogalą, jos bendruomenę raktu", – apie piešiniuose įamžintą senąjį malūną užsiminė M.Lukošaitis.

Mindaugas Lukošaitis: kiekvienas miestelis, savaip lauždamas šviesą, atspindi istorinę visumą. Mano piešiniai – tai vaizdiniai, kaip galėjo būti.

Jis prisipažino nesigilinęs į konkrečias į Vandžiogalos istorijos detales. Kaip paprastai, piešdamas galvojęs apie bendresnius dalykus, istorines tendencijas. "Kiekvienas miestelis turi tam tikrų savitų kultūrinių atspalvių, tačiau yra ir bendrų dalykų. Tai holokaustas, rezistencija. Juk visa Lietuva buvo nusėta nepaženklintomis holokausto duobėmis, kaip ir nepažymėtais partizanų kapais. Kiekvienas miestelis, savaip lauždamas šviesą, atspindi istorinę visumą. Mano piešiniai – tai vaizdiniai, kaip galėjo būti. Piešiau konkrečias vietas ir žmones, ką jie veikė ar galėjo veikti", – pasakojo menininkas.

Skulptoriaus ir piešėjo žodžiais, šie piešiniai – tarsi filmo, kaip galėjo ar galėtų būti, fragmentai. Vandžiogaloje eksponuojami piešiniai yra tik M.Lukošaičio meninio tyrimo pradžia. "Po truputį ateina matymas, kaip galėčiau dirbti toliau. Galbūt kalbinsiu vietos žmones. Galbūt eisiu labiau per vieną herojų. Galbūt čia kurį laiką pagyvensiu, pavasarosiu, kad tapčiau beveik vietiniu. Kad miestelio gatvėse, parduotuvėje manęs nebenužiūrinėtų kaip atvykėlio – priimtų kaip savą", – planais dalijosi menininkas.

Ekskursija į Vandžiogalą ir iki gruodžio vidurio veiksianti M.Lukošaičio paroda "Gyvenimai. Vandžiogala" yra "Kaunas 2022" rengiamo "Istorijų festivalio" dalis.

Šiame straipsnyje:

Vandžiogala