Taip pradėtas 1941 m. birželio 22-28 dienomis vykusio sukilimo prieš sovietinę okupaciją, jos represinę teroro politiką, minėjimas.
„Sukilimas įrodė, kad lietuvių tauta turi teisę ir gali kovoti dėl valstybingumo ir nepriklausomybės. Nors sukilėlių viltis atkurti Lietuvos nepriklausomybę neišsipildė, tačiau buvo išreikšta tautos valia. Sukilimas tapo įkvėpimo šaltiniu ateities kartoms priešintis ir kovoti už savo teises“, – apie sukilimo reikšmę teigė muziejaus atstovai.
Iškilmingo minėjimo programoje – Karinių oro pajėgų orkestro atliktas himnas, Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija ir gėlių padėjimas prie Laisvės ir Nežinomo kareivio kapo paminklų. Nuskambėjo ir Laisvės varpas.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Istorikas Arvydas Pociūnas vardijo, kad rezistencinių kovų šalies istorijoje – daugybė: 1794, 1812, 1831, 1863 ir kt. Tarp jų – ir 1941 m. sukilimas.
„Išvardyti metai – ne vien tik skaičiai. Jie suvilgyti krauju, tai mūsų tautiečių kančios ir aukos, kad Lietuva būtų laisva. Visi šie įvykiai sudėti ant bendro valstybės istorijos aukuro“, – sakė A. Pociūnas.
Sukilimas pradėtas 1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Signalas sukilti buvo per radiją paleista K. Petrausko daina „Saulelė raudona“. Pasipriešinimas greitai įsiplieskė per visą kraštą. Didžiausi mūšiai vyko Kaune ir Vilniuje. Kauno mieste veikė 26, o rajone – 16 partizanų būrių. Juose buvo apie 3,4 tūkst. kovotojų, iš jų 162 žuvo, dar 300-400 buvo sužeisti.
„Greta vienas kito kovėsi inteligentas, ūkininkas, darbininkas, karys, studentas, moksleivis, šaulys, įvairių partijų, organizacijų atstovai“, – vardijo A. Pociūnas.
Naujausi komentarai