Pakalniškių ekologiniu taku

Lankomiausios Kauno marių regioninio parko vietos – gražiausiu Lietuvos pažintiniu taku išrinktas Kadagių slėnio takas, Žiegždrių geologinė atodanga, Dubravos rezervatinė apyrubė, Girionių parkas. Per dalį šio parko, kur auga ir saugojami retų rūšių medžiai ir miško medžiai, driekiasi Pakalniškių ekologinis takas.

Kartu su parko darbuotoju Evaldu Makricku ir savanoriais leidžiamės šiuo taku. Jo pradžia – ties netoli Vaišvydavos esančiu Pakalniškių piliakalniu. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria plati Kauno marių ir pakrančių panorama su kyšančiais Pažaislio vienuolyno bažnyčios bokštais.

"Istorikai teigia kažkada šioje vietoje stovėjus medinę kunigaikščio Vaišvydo pilį. Apačioje buvo Pažaislio kaimas, o čia, aukščiau ant kalno, šalia medinės pilies – senovės gyvenvietė. Nuo šio asmenvardžio – Vaišvydo – vėliau pavadinta gyvenvietė", – pasakoja E.Makrickas.

Nuo piliakalnio parko darbuotojai kiekvienais metais atlieka kraštovaizdžio monitoringo darbus. "Fotografuojame ir fiksuojame, kaip keičiasi kraštovaizdis. Pamatome, kaip, pavyzdžiui, kažkokia vietovė apauga krūmais arba, atvirkščiai,  audrai išvarčius medžius miškas tampa laukyme", – pasakoja mūsų vedlys.

Piliakalnio papėdėje, kad Kauno marių vandens skalaujamas šlaitas neslinktų, jis sutvirtintas stambių akmenų ir betono juosta. "Yra visiškai nuplautų piliakalnių – tokių, kaip Žiegždriuose. Jis, pastačius elektrinę atsidūręs prie pat Kauno marių vandens, buvo visiškai nuplautas. Vandens ardomas Dovainonių piliakalnis – šiuo metu išlikusi tik jo pusė. Prie Vieškūnų piliakalnio, kaip ir čia, padaryta akmeninė apsauga nuo ardomojo vandens poveikio", – užsiminė E.Makrickas.

Pakrantėje – tufų buveinė

Eidami marių pakrante nuo Pakalniškių piliakalnio Girionių gyvenvietės link, šaltiniuotose vietose galima rasti tufų. Ugnikalnių išsiveržimo vietose taip pat aptinkami tufai yra vulkaninės kilmės – susidarę iš pelenų, išmestų ugnikalniui išsiveržus.

"Kauno marių pakrantėse tufai yra susidarę šaltiniams veržiantis iš po žemių. Tose vietose iškrenta į kalkes panašios daug karbonatų turinčios medžiagos. Joms susijungus su smėliu, medžiaga per ilgą laiką sukietėja, ir taip susidaro korėtas akmuo – tufas", – rankose vartydamas pemzą primenantį korėtą akmenuką pasakojo E.Makrickas.

Kai kuriose šios marių pakrantės vietose galima pajusti, kaip žemė juda: čia daug vietos prasiveržti ieškantiems šaltiniams. Stipriai nuo šaltinių vandens įmirkęs viršutinis smėlio sluoksnis yra nelabai stabilus, liulantis. "Tokiose vietose ilgiau pašokinėjus galima ir iki kelių į žemę įsmukti", – įspėja parko darbuotojas.

Pakalniškių pažintiniame take įrengti laipteliai ir liepteliai per kabančias pelkes. "Kabančios pelkės gali atrodyti tiesiog kaip samanomis apaugusi šlapesnė miško vieta. Tačiau tie laipteliai ir liepteliai įrengti neatsitiktinai – einant miško paklote, kai kur čia gali gerokai įklimpti", – užsimena A.Makrickas.

Einantieji šiuo pažintiniu taku gali pamatyti ir Pirmojo pasaulinio karo reliktą – Vaišvydavos blindažo (karių lauko slėptuvės, skirtos apsisaugoti nuo galingų ugnies smūgių) griuvėsius.

Žygiai vaikams ir tėvams

Šiandien parke prasideda penkių dienų vasaros stovykla vaikams. "Rengsime žygius, suteiksime vaikams galimybę pažinti gamtą iš arčiau, mokysime nebijoti nei varlių, nei vabalų. Žygiuose vaikų lauks ištvermės patikrinimas, gamtos lobių paieškos ir naujų draugų atradimai, vakarojimai prie laužo, naktis muziejuje ir daug kitų nuotykių", – intrigavo Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė.

Parke rengiami ir šeimoms, vaikams su tėvais, skirti žygiai. "Žygio metu mokysimės pažinti augalus, medžius, paukščius, lipdysime iš molio, virsime žolių arbatą, narpliosime gamtos paslaptis ir žaisime įvairius žaidimus", – kvietė parko darbuotojai. Liepos antroje pusėje ir rugpjūtį numatyti keturi tokie žygiai.

Rengti žygius, stovyklas, rinkti turistų paliktas šiukšles parko darbuotojams padeda savanoriai. Šiuo metu parke darbuojasi trys savanoriai: ispanas Bernat Aloy, prancūzas Theo Lacroix ir lietuvė Danguolė Skruibytė.

B.Aloy Lietuvoje buvo nustebintas orų kaitos. "Nemaniau, kad oras tą pačią dieną čia gali taip keistis: gauni ir saulės, ir lietaus, ir vėjo. Pas mus lietūs būna stiprūs ir trumpi, o pas jus jie gali tęstis ilgai – diena po dienos. Matyt, dėl to Lietuvoje tiek žalumos, ir daug ką galima padaryti siekiant išsaugoti natūralias teritorijas. Gerai, kad jas saugote – kad suprantate, jog jas reikia saugoti", – svarstė B.Aloy.

"Mes Prancūzijoje taip pat turime nemažai teritorijų, kur saugoma gamta. Tačiau, kai pasižiūri į Lietuvos žemėlapį su visomis saugomomis teritorijomis, atrodo, kad jos užima beveik pusę šalies. Jūs turite ką veikti šioje srityje: išsaugoti kraštovaizdį, teritorijas su nepaliesta arba mažai paliesta gamta", – sakė T.Lacroix.

Susikalba ženklų kalba

Aplinkotyros studijas Barselonoje baigęs ispanas džiaugėsi parke gaunantis vertingos patirties. "Čia aš galiu mokytis, kartu su parko darbuotojais rengti edukacines programas, dirbti su vaikais, taip pat gilintis ir į gamtos parko vadybą. Anksčiau esu dirbęs gamtos parke netoli Barselonos, Tolede – ten dirbama vadovaujantis kitais metodais", – B.Aloy vylėsi, kad Lietuvoje įgyta patirtis ateityje pravers jo karjerai.

"Su mums, savanoriams, paskirtais mokytojais lankomės įvairiose vietose, susipažįstame su gamta, gyvūnais, kartu ruošiame žaidimus vaikams, per kuriuos jie gali geriau pažinti čia augančius augalus ir gyvūnus. Man patinka keliauti, būti gamtoje. Tikiuosi čia įgyti žinių, kurios ateityje galbūt padės šioje srityje susirasti darbą", – vylėsi T.Lacroix, pagal įgytą civilinės inžinerijos specialybę neradęs darbo Prancūzijoje.

Nors pusmečiui į Lietuvą atvykstantiems savanoriams rengiamos lietuvių kalbos pamokos, pašnekovai prisipažino: susikalbėti su vaikais – didelis iššūkis. "Mūsų lietuvių kalbos žinios nėra tokios geros, kad mes su jais laisvai susikalbėtume lietuviškai – žinome tik keletą lietuviškų žodžių. Tačiau padeda ženklų kalba, žaidimai, be to, didesni vaikai kalba angliškai", – sakė B.Aloy.

"Metus studijavau biologiją Vilniuje, bet šiuo metu studijas esu sustabdžiusi. Svarstau, ar gerai padariau. Pusę metų savanoriavau Menų kambaryje Kaune – dirbau su vaikais. Čia, parke, gamtoje – ramiau nei Menų kambaryje, nors čia taip pat nemažai dirbame su vaikais", – palygino parko savanorė jonaviškė D.Skruibytė.