Anglų kalbos kursai, darbas kompiuteriu, šokiai ir dainavimas, sporto treniruotės ir intensyvus darbas slaugant mirštančius ligonius. Tokiam iššūkiui pasiryžo šešios senjorės iš Petrašiūnų – dalyvavo trijų savaičių savanorystės projekte Bialystoke.

Tikras išbandymas

"Tikrai nesitikėjome, kad tiek daug visko reikės daryti ir kad tiek pajėgsime įveikti. Aišku, vieną radikulitas suėmė, kitai širdelė sustreikavo, bet pasitaisėme ir vėl toliau ėjome. Vaistus juk buvome pasiėmusios", – pasakojo 67 metų Danutė Varkalienė.

Visos moterys pritarė, kad savanorių darbas nėra lengvas – kiekvieną dieną po darbo ligoninėje laukdavo dar pora renginių: susitikimų, sporto užsiėmimų, koncertų.

Petrašiūnų bendruomenės centre chore dainuojančios senjorės kartu su choro vadovu 37-erių Arvydu Paulausku surengė ne vieną koncertą ir Bialystoke. Jų dainų klausėsi Trečiojo amžiaus universiteto studentai ir "Hospicjum" slaugos namų ligoniai.

Tai, ką išvydo atvykusios į "Hospicjum", jas šokiravo: "Tai buvo mirtininkų ligoninė, kurioje beveik visi buvo komos būklės. Kasdien kiekviename skyriuje mirdavo po vieną žmogų, – pasakojo 68 metų Romualda Andužienė. – Tai paskutiniai namai žmonėms, kurių jau nebegali išgelbėti nei vaistai, nei ligoninė, ir kurie dažniausiai neturi artimųjų ."

"Hospicjum" tikslas – palydėti žmogų į paskutinę kelionę, kuri būtų ori ir kuo mažiau skausminga. Slaugos namai dirba savanorystės principu, tad dirbti čia atvyksta savanoriai iš viso pasaulio. Jie stengiasi ne tik pabūti kartu su vienišais žmonėmis, bet ir atlikti visas jų priežiūrai reikalingas procedūras.

64-erių Marytei Janauskienei jau pačią pirmąją dieną teko išbandymas, su kuriuo gyvenime niekada nebuvo susidūrusi. Staiga mirusiai moteriai gydytoja užmerkė akis, o jau visas kitas procedūras turėjo padaryti ji su kita savanore. "Dievas man davė tokį išbandymą. Nors palaidojau abu savo tėvus, man to niekada nereikėjo daryti", – sakė ji.

Pusę dienos su mirtininkais praleisdavusios Kauno senjorės pasakojo, kad ši patirtis priversdavo susimąstyti apie gyvenimą, tačiau juodos mintys neužplūsdavo, nes labai buvo užsiėmusios, tiesiog tam nelikdavo laiko. Darbą pradėjusios pusę devynių ryte namo parsirasdavo vėlai vakare ir nuovargis viską nugalėdavo. Juolab kad per tris savaites senjorės negavo nė vienos dienos pailsėti.

"Buvau užsibrėžusi padaryti tris darbus: išmokti anglų kalbos, sulysti ir pailsėti. Nė vieno dalyko nepadariau. Atsimenu, kai tik lenkai mūsų paklausia, ką dar norime nuveikti, aš vis keliu ranką ir klausiu, kada poilsio dieną duos, – juokėsi D.Varkalienė.

Lenkės visada pasitempusios

Tris savaites pabuvusios Bialystoke, dabar lietuvės savo kaimynių lauks Kaune. Nors moterys Lenkijoje susirado daug draugių, kol kas neaišku, kurios iš jų važiuos į Lietuvą.

"Ten net konkursas vyksta,kad galėtų dalyvauti projekte – į vieną vietą pretenduoja penki žmonės. Mus labiau raginti reikėjo: vienos sūnus neišleido, kitas gąsdino tos trys savaitės", – sakė R.Andužienė.

Anot jos, projekto dalyvės yra iš Trečiojo amžiaus universiteto, taid jos jau yra rinktinės aktyvistės, visur dalyvaujančios, trokštančios veiklos ir žinių. "Mes čia tik tokia vietos bendruomenė, o jų – šeši šimtai", – R. Andužienė pažymėjo, kad nors skaičius ir įspūdingas, bet dauguma vis dėlto yra moterys. Tik priešingai, nei galima pastebėti Lietuvoje, lenkės – visuomet pasipuošusios ir pasitempusios.

Projekto dalyves Bialystoke nustebino 81-ų senjorė, vis dar trykštanti energija, šokanti, dainuojanti, vaidinanti ir dar avinti aukštakulnius.

"Moterys, kurios mokosi Trečiojo amžiaus universitete, nuolat juda: jos su šiaurinėmis lazdomis vaikšto, mankštinasi, į šokius eina, pilvo šokius šoka, o valgo tik  mieste, – pasakojo R.Andužienė.

"Dar labai daug nuo jų atsiliekame", – pridūrė 71-ų Genovaitė Mikėnaitė, pati prieš trejus metus dviračiu apvažiavusi Ispaniją. Moteris kiekvieną vasarą plaukioja baidarėmis ir jau dešimt metų Petrašiūnų bendruomenės centre senjorus moko naudotis kompiuteriu ir veda anglų kalbos kursus.

Anglų kalbos įgūdžius moterys bandė išnaudoti pirmosiomis dienomis, tačiau ir pačioms lenkėms ne ypač sekėsi kalbėti angliškai, tad greitai su kaimynėmis pradėjo kalbėtis rusiškai. Vėliau su lenkų kalbos žodynu rankose bendrauti pavyko ir vietos kalba.

Dar ir dabar, grįžusios iš kelionės, senjorės nenumeta į šalį pradėtų darbų ir stropiai lanko anglų kalbos pamokas. "Stengiamės, bandome, kabinamės ir šis tas pavyksta", – pasak M.Janauskienės, iš tokios pamokos jos išeina geriau nusiteikusios.

Svarbu judėti

Po įspūdžių pailsėjusių petrašiūniškių laukia nauji išbandymai – kelionės su choru į Lenkiją, Turkiją, ir Ispaniją. Moterys vienbalsiai sutarė, kad kelionių niekada nebus per daug. "Tai didžiulė galimybė pensininkui. Iš savo pensijos negalėčiau taip keliauti", – sakė M.Janauskienė.

Juolab kad Lenkijoje jos ne tik ilsėjosi, bet ir dirbo. "Dar ir mūsų dvasiniai poreikiai buvo patenkinti, nes gera kitam padarėme. Neiškeisčiau tokios veiklos į sėdėjimą namuose", – pridūrė D.Andužienė, kuri nuo vaikystės mėgsta padėti kitiems.  "Pastaruosius septynerius metus dirbau socialinį darbą ir savanoriavau centre "Moters pagalba moteriai". Tikriausiai toks yra mano gyvenimo kredo", – šypsojosi aktyvi moteris.

Ji ir kitus senjorus skatina būti aktyvesnius: "Ilgiau gyvensime, o jeigu ir trumpiau, tai bent turiningiau. Juk visi buvome jauni, mokėmės, auginome vaikus, dirbome, judėjome, sukomės, kaip įmanydami. Galbūt dabar mūsų judesiai sulėtėjo, gal ne taip viską gerai sugebame, bet reikia judėti, nes kitaip apkerpėsi!"

Jai pritarė M.Janauskienė: "Jeigu atsisėsi prie lango ir lauksi bėdų, ligų, kurių ir taip visi turime, tai jos dar padidės. Depresija susirgsi. O čia mes ateiname, bendraujame, dainuojame, arbatą geriame, dalijamės savo džiaugsmais, vargais, bėdomis, ir viskas savaime praeina."

Savo dvidešimtmetį minintis seniausias Kaune Petrašiūnų bendruomenės centras tapo užuovėja moterims, kurios čia ne tik susitinka pabendrauti, dainuoti, mankštintis, švęsti Kalėdų ar Velykų. Jos taip pat ir savanoriauja – su choru koncertuoja įvairiose Kauno ligoninėse.

"Mane Genutė į šitą centrą gal ketverius metus viliojo, ir štai aš jau dešimt metų čia lankausi, – pasakojo D.Varkalienė. – Daugelis kaimynų, pažįstamų klausia, kiek mums ten moka. Netiki, kad dešimt metų ten lankausi ir nieko negaunu. Negaunu, bet užtat dvasinio peno randu."  Ir vyrą ji kviečia eiti kartu, bet "jei jis nori tinginiauti, tai jo pasirinkimas", – juokiasi moteris.