Gerardas Binkis, poeto Kazio Binkio sūnus, mirė likus keliems mėnesiams iki Nacionaliniame dramos teatre atgimusios „Atžalyno“ premjeros, kurios labai laukė.

G. Binkio sūnaus valia buvo amžinojo poilsio atgulti tėvo kape Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Šeštadienį 12 val. urna su G. Binkio palaikais buvo palaidota pagal mirusiojo valią. Urną į Petrašiūnų kapines lydėjo nedidelis būrelis artimųjų ir draugų.

G. Binkis mirė eidamas devyniasdešimtuosius metus. Jis minimas kaip išraiškinga asmenybė ir priklauso tai žmonių kartai, kurių jaunystę užgriuvo didžiosios Lietuvos nelaimės. Kaip daugelio jo kartos žmonių, G. Binkio jaunystę atėmė okupacijos, jis įsitraukė į rezistencinį judėjimą, buvo ištremtas ir kalintas.

„Gerardas nugyveno sudėtingą gyvenimą. Ėjo pakėlęs galvą, tiesiu žvilgsniu. Turėjo savo nuomonę. Jis norėjo, kad jo elgesys būtų panašus į tėvo Kazio Binkio. Tėvas jam buvo didžiulis autoritetas", – kalbėjo sūnus Viktoras.

Su G. Binkiu atsisveikino ir pianistas Petras Geniušas: „Nuo pat vaikystės Gerardas buvo labai svarbus žmogus mano, brolio ir tėvo gyvenime. Dėdė Binkis parodė visai kitą gyvenimo pusę. Per jį sužinojau apie tremtį. Jis tapo vyriškumo pavyzdžiu, idealu. Net ir sunkiausiai momentais jis mokėjo parodyti, kaip turi laikytis tikras vyras, intelektualas".

Susirinkusieji Petrašiūnų kapinėse minėjo, kad iš tremties grįžęs G. Binkis buvo kupinas idėjų, tačiau laikmetis išsiskleisti jo idėjoms buvo pernelyg nepalankus. 

„Atžalyno” kūrybinė grupė nuolat palaikė ryšį su garbiuoju poeto sūnumi, dar birželio mėnesį lankėsi pas K. Binkio sūnų.

Paskutinio susitikimo metu G. Binkis, realiai jausdamas savo silpstančias jėgas, sakė: „Premjeros aš jau nebesulauksiu.“ Jo laidotuvės įvyko antrosios „Atžalyno“ premjeros dieną – lapkričio 9 d. G. Binkis labai laukė naujosios „Atžalyno“ premjeros, su didele aistra pasakojo apie idealizmu ir pasiaukojimu gyvenusią „Atžalyno“ kartą: „Jau slenka aštuntoji dešimtis metų nuo to laiko, kai mano tėvas Kazys Binkis sukūrė savo dramą „Atžalynas“. Jaunimas, galima sakyti, buvo mano Tėvo meilės objektas. Labai juo domėjosi, netgi mylėjo. Jam buvo svarbi auganti naujoji karta. Man tada buvo šešiolika metų. Gerai prisimenu, kaip tėvas mus stebėdavo, visai mūsų nevaržydamas (o tą jis labai mokėjo), klausydavosi mūsų kalbų, kartais paklausdamas, ką reiškia koks žodis, kai pavartodavom gimnazistišką žargoną. Kaip žinia, šis spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą ne tik premjeros metu, bet ir daugelį metų po jos. To priežastis visai paprasta ir aiški, išreikšta paskutinėje šio spektaklio frazėje: „Gražus atžalynas auga.“ Tikrai, neperdedant galima teigti: tai buvo nuostabi atžalyno karta. Tuo nereikia stebėtis – šį atžalyną augino nuostabūs tėvai. Gimę dar spaudos draudimo laikais, „Aušros“ ir „Varpo“ pažadinti, iškentę dvi okupacijas ir karą, jie sugebėjo pakelti galvas ir apsiginti nuo tų, kurie norėjo tas galvas vėl nulenkti. „Dabar jūs galite gyventi pakeltomis galvomis, – dažnai sakydavo mano tėvelis. – Galite mokintis savo gimtąja kalba. Išeisite universitetus ir užbaigsite Lietuvos kūrimo darbą, kurį mes taip sunkiai pradėjome.“

„Atžalyno“ premjera įvyko Nacionaliniame dramos teatre, Vilniuje, lapkričio 8,9 dienomis.