Meilę reikia pagrįsti

Kompiuterio ekrane – jaudulį sunkiai slepiantis jaunas žmogus. „Apie jį vertintojas žino tik tiek – vardą, pavardę ir asmens kodą. Nei kokiais pasiekimais baigė mokyklą, nei į kurią aukštąją mokyklą stoja, nei ką jis veikia, jei mokyklą yra baigęs ne šiais metais“, – pasakoja viena iš Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) vertintojų – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto docentė dr. Agnė Juškevičienė. Stojančiojo to ir neklausiama, bet pirmiausia prašoma prisistatyti, tad daugelis pamini ir kai kuriuos savo biografijos faktus.

15 minučių, dešimt klausimų iš penkių sričių, iš kiekvienos – po du. Neįmanomas nepaklausti, kodėl jis nori tapti mokytoju. „Labai dažnas atsakymas – labai myli vaikus, jiems patinka su jais dirbti. Deja, kai kurie negali argumentuoti, kodėl“, – apgailestauja A.Juškevičienė. Bet džiaugiasi, kad kai kurie jau gali tai pagrįsti savo pačių patirtimi dirbant mokytojų padėjėjais ar įvairiose stovyklose, kuriose gal ir atrado save kaip būsimą pedagogą, savanoriaujant.

Pasak A.Juškevičienės, dažnas atsakymas, kodėl nori tapti mokytoju, – labai myli vaikus. Deja, kai kurie negali argumentuoti, kodėl. (Asmeninio arcyvo nuotr.)

Kai kuriems patinka kurti užduotis ar organizuoti vaikams įvairias veiklas. Kiti nori įnešti kažkokį asmeninį indėlį į švietimo sistemą, papasakoja, kaip jie save mato einantį pedagoginiu keliu.

Nemažai norą dirbti pedagogais aiškina tuo, kad yra iš didesnių šeimų ir jiems patinka mokyti mažesnius broliukus ir sesutes. Kiti mato savo tėvų pedagogų pavyzdį ir kitaip neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Stojančiųjų prašoma paprognozuoti, ko reikia rytdienos mokyklai, kaip jie įsivaizduoja savo profesinę ateitį. Vienas kitas paminėjo, kad labai tikisi įstoti, nes tai vienintelė studijų programa, į kurią pateikė dokumentus. Bet buvo ir tokių, kurie prisipažino sugalvoję stoti į pedagogines studijas netikėtai ar tik pamatę, kad kitur įstoti pritrūks balų.

Klausiama, kaip jis pats mokosi, ar pastebi, kad kitam reikia pagalbos, jei taip, kaip jam padėjo, kaip suvaldo savo paties ir kitų mokymo sunkumus, kaip bendradarbiavo su kitais, nes būsimam pedagogui labai svarbu save matyti bendradarbiavimo kontekste.

Atsakymai į klausimus atskleidžia ne tik stojančiojo motyvus, kodėl jis nori tapti mokytoju ir kaip tam rengėsi, bet ir vertybines nuostatas, asmenines savybes.

Išbandė savanoriaudama

Gamtamokslinio ugdymo (biologijos) pedagogiką Vilniaus universitete studijuosianti Gunda Barbaravičiūtė pasakoja, kad iš pradžių buvo jaudulio. Bet, sulaukusi klausimų, ar jai teko mokyti kitą žmogų ir kokių rezultatų buvo pasiekta, turėjo ką papasakoti, nors ji pati tik šiemet baigė mokyklą. Gunda porą metų savanoriavo visuomeninėje organizacijoje „Kartu tikrai galime“. Kiekvieną sekmadienį 9–12 klasių mokiniai padeda mokytis 5–8 klasių mokiniams – paaiškina kokią nors temą, padeda padaryti namų darbus.

„Buvo viena mergaitė, kuriai prastai sekėsi matematika. Ji niekaip nesuvokė gana paprastų veiksmų. Tad braižiau schemą su rodyklėmis, į kurią pusę pereina skaičiai, kai pliusuoji ar minusuoji. Patariau jai taip nusibraižyti, kad taptų aiškiau. Nesakau, kad ji pasiekė puikių rezultatų, bet pažymiai po poros savaičių pakilo dviem balais, ir man tai buvo pasiekimas“, – džiaugiasi būsima mokytoja.

Pernai vasarą „Kartu tikrai galime“ organizuojamoje vasaros stovykloje dviejose pamainose ji buvo vadovė, vienoje – penktokų ir šeštokų, kitoje – septintokų ir aštuntokų. „Buvo labai įdomu pabūti lyg klasės vadovu, visą savaitę būti atsakingai už vaikus, rūpintis, kad jie atliktų užduotis, kurias skiria kiti vadovai. Kai kurios ne visiems buvo įdomios, tad bandžiau įrodyti, kodėl tai gali būti įdomu, ir pavyko. Prie kiekvieno reikia prieiti skirtingai ir tuo pačiu dalyku sudominti kitaip“, – įsitikino G.Barbaravičiūtė.

Motyvacinį pokalbį įveikusi G.Barbaravičiūtė gal nebūtų stojusi į pedagogiką, jei aplink matytų tik besiskundžiančius mokytojus. Ji ketina sekti pavyzdžiu tų, kurie šį darbą moka dirbti ir nori dirbti daug. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ji įsivaizduoja, kad ateities mokykloje užduotys bus skirtingos gal ne kiekvienam individualiai, bet bent jau grupelėms vaikų. Kai kurios mokyklos gal jau tai daro, bet daugiau privačios, o reikėtų visose. Juk vieni vaikai jau kažką žino ir nori gilintis, gali daryti tiriamąjį darbą, o kitam tai gali pasirodyti nesuprantama ir neįdomu, nes jis neturi tiek žinių, todėl jam reikia parinkti kitokias užduotis. Mergina supranta, kad taip būtų daugiau darbo mokytojams. Galima sakyti, kad to nepadarysi, kai klasėje – 30 mokinių. Bet, sako Gunda, taip nebūna, kad visi nenori ko daryti, tokių būna vienas kitas ir su jais galima pakalbėti atskirai bei įtikinti pabandyti. „Dirbdama stovykloje įsitikinau: personalizavimas labiausiai veikia. Dabar mokiniai kartais renkasi ar atsisako kokio dalyko, bet net nežino, kodėl atsisako ar kodėl renkasi“, – pastebi būsima pedagogė.

Sekė geru pavyzdžiu

Kuo nori būti užaugusi, Gundos, kaip ir daugelio vaikų, norai nuo mažens keitėsi. Bet, pasakoja ji, visą laiką galvojo apie mokytojo profesiją. Iš pradžių norėjo mokyti pradinukus, paskui susidomėjo biologija.

Apsisprendė jau seniai ir už tai gali padėkoti dviem savo tetoms mokytojoms. Nors dažnas mokytojas atkalbinėja vaikus sekti jų pavyzdžiu, nes tai labai sunkus ir nedosniai apmokamas darbas, Gundos tetos jos neatkalbinėjo – atvirkščiai, labai džiaugėsi jos pasirinkimu.

„Turiu pavyzdį mokytojų, kurios nesiskundžia darbu, atlyginimu ar kuo kitu. Matau, kad dirbti reikia daug ir sunkiai, kad būna visokių situacijų. Bet ne taip blogai, jei šį darbą moki dirbti ir nori dirbti, tik reikia daug pastangų. Tikiuosi, ir aš būsiu tokia mokytoja“, – pasiryžusi būsima pirmakursė.

Ji sako norinti būti mokytoja, nes jai šis darbas atrodo nemonotoniškas, kiekvieną dieną gali vykti kažkas naujo – juk dirbi su vaikais, jaunais žmonėmis. Be to, jei esi mokytojas dalykininkas, nėra taip, kad kiekvieną dieną kartoji tą patį. Dar vienas pranašumas – visą gyvenimą gali išlikti jaunatviškas, nes visąlaik esi tarp jaunų žmonių, žinai, kas jiems aktualu, diskutuoji su jais.

„Nors šiame darbe yra popierizmo, bet daug ir renginių, smagių dalykų, netikėtumų. Turėtų būti labai malonu ir matyti mokinių rezultatus, stebėti, kaip jie tobulėja. Mokytojai patiria daug gerų emocijų, nepaisant, kad gali būti ir konfliktų, ir nesėkmių“, – sako Gunda.

Jos negąsdina ir nedideli atlyginimai. Mergina žino: jei dirbsi vienoje mokykloje, neuždirbsi, kiek norėsi. Tad viskas priklauso, ar grįžti namo antrą valandą dienos ir nieko nedarai, ar dalyvauji kituose projektuose, dirbi kitą darbą. „Reikia nebijoti savęs bandyti kitur, gal net išeiti iš komforto zonos. Galų gale tampi ir žinomesnis savo srityje kaip mokytojas. Pedagogui reikia savybių, kurios stumtų į priekį. Turiu pavyzdžių – taip pat ir vienos mano tetų mokytojų, kad galima užsidirbti, jei dirbi ne viename darbe. Viskas priklauso, ką, kiek ir kaip darysi. Jei aplink matyčiau tik besiskundžiančius mokytojus, turbūt ir nebūčiau pasirinkusi pedagogikos, – G.Barbaravičiūtė ketina sekti pavyzdžiu tų, kurie patenkinti savo darbu, bet dirba daug. – Esu tam nusiteikusi ir tikiuosi, kad nepristigs jėgų.“

Kodėl pasakoma ne

G.Barbaravičiūtė motyvacijos vertinime sulaukė teigiamo atsakymo, bet tuo džiaugėsi ne visi, o neigiamas užkerta kelią toliau dalyvauti konkurse tiek į valstybės finansuojamas, tiek ir nefinansuojamas vietas.

„Negeba argumentuoti: sako, kad renkasi pedagogines studijas, nes myli vaikus, bet negeba apibūdinti, ką tai reiškia. Kalba, kas yra svarbu mokyklai, bet savęs joje nesugeba matyti, negali pateikti situacijų pavyzdžių, iš kurių būtų matyti jo jau turima pedagoginė patirtis ar pedagoginis matymas. Daug bendrų frazių, bet, paprašius patikslinti, nesugeba įvardyti konkrečių dalykų“, – kokie buvo esminiai atmetimo kriterijai, pasakoja A.Juškevičienė. Bet, atkreipia dėmesį, stojantysis vertinamas neigiamai, jei iš dešimties klausimų gerai neatsako į šešis.

Vertintoja lygina: yra tokių, kurie jau turi savo patirties, aiškią viziją, net su detalėmis papasakoja, kokios būtų klasės, kaip jie susikurtų ugdomąją aplinką. Jau aiškiai žino, kokie jie būtų pedagogai, įsivaizduoja savo vietą ugdymo procese, jau kuria, kokios galėtų būti veiklos ir kodėl. Taip jie parodo, kad labai kryptingai mąsto ir apie save kaip pedagogą, ir kokį indėlį galėtų įnešti į švietimo sistemą. Būna, kad stojantysis jau pasigilinęs ir į tarptautines patirtis.

Žinoma, tai lengviau jau dirbantiems šį darbą, bet ir ką tik baigusiųjų mokyklą įžvalgos ne menkesnės. „Svarbu, kiek domiesi būsima profesija ir švietimo sistema, kiek žavi mokytojo profesija, šis darbas. O patirtis ateina dirbant“, – sako A.Juškevičienė.

Bet ar nėra subjektu, kai stojančiojo likimą lemia vienas vertintojas? Anksčiau vertindavo dviejų asmenų – edukologo ir psichologo – komisija, tačiau antri metai dėl COVID-19 pandemijos pereita prie vieno. Dėl to diskutuota, bet nutarta, kad ir stojančiajam su vienu asmeniu kalbėti psichologiškai ramiau. Juo labiau kad vertintojai kompetentingi – dirba šį darbą jau daugelį metų, dalyvauja mokymuose, išbando vertinimo sistemą vieni su kitais, tobulina vertinimo kriterijus.

Be to, stojantysis informuojamas, kad pokalbis įrašomas, galima pateikti apeliaciją dėl procedūrinių pažeidimų. Kaip informavo LAMA BPO atstovė spaudai Erika Vaitkūnienė, keletas gavusiųjų neigiamą įvertinimą šiemet kreipėsi į LAMA BPO, bet motyvacijos vertinimo administravimo grupė, peržiūrėjusi vertinimo įrašus, procedūrinių pažeidimų nenustatė ir buvo akivaizdu, kodėl stojantieji buvo įvertinti neigiamai.

Vis dėlto „ne“ išgirsta labai nedidelė dalis stojančiųjų, šiemet – vos 61 iš 1 415. Ar stojantieji labai gerai pasirengę, o gal baiminamasi, kad nepavyks surinkti reikiamo skaičiaus studentų?

„Vertintojas dirba pagal nustatytą vertinimo tvarką ir tikrai nepraleidžia vien tam, kad liktų daugiau stojančiųjų. Tačiau vertėtų diskutuoti su LAMA BPO, su pedagogus rengiančiais universitetais, kad gal reikėtų pakelti kartelę. Dabar, norint gauti teigiamą vertinimą, privalu atsakyti į penkis klausimus, o gal būtų galima padidinti iki šešių“, – svarsto A.Juškevičienė. Jos nuomone, gal kai kurie klausimai galėtų būti esminiai. Pavyzdžiui, pagal dabartinę sistemą, penkis teigiamus atsakymus surinkęs stojantysis, net jei pasakytų neketinantis dirbti švietimo sistemoje, vis tiek turėtų gauti teigiamą vertinimą. Gal kai kurios sritys turėtų būti pagrindinės, kurių neįveikęs negalėtų gauti teigiamo vertinimo.

Turiu pavyzdį mokytojų, kurios nesiskundžia darbu, atlyginimu ar kuo kitu.

Žingsnelis į prestižą

Motyvacijos vertinimas stojantiesiems į ugdymo mokslų studijų programas rengiamas nuo 2010 m. Motyvacinio pokalbio dar reikia tik stojant į karybos studijas. Iki tol priėmimas vyko įprasta konkurso tvarka. Tačiau pedagogo profesijos prestižas mažėjo, nemažai kas stojo į šias studijas tik tam, kad gautų aukštojo mokslo diplomą, bet mokytojais dirbti nė neketino.

„Motyvacijos vertinimas yra pirmas žingsnelis į pedagogo profesiją kaip prestižinę. Kuo daugiau turėsime tokių žingsnelių – tuo geriau. Galų gale, tai ir pirmasis barjeras atrinkti labiausiai motyvuotus, ir ne tik per motyvacinį pokalbį. Tie, kurie užsiregistravo, bet neatvyko į pokalbį, jei jo nebūtų, tikėtina, būtų dalyvavę konkurse ir tapę ugdymo programų studentais, nors jų motyvacija kelia klausimų. O dabar taip iš karto atsisijoja dalis stojančiųjų, kuriems pedagogika – ne prioritetas“, – mano A.Juškevičienė. Šiemet studijuoti ugdymo studijų programas užsiregistravo 2 109 stojantieji, tačiau beveik ketvirtadalis jų neatvyko į motyvacijos vertinimą.

Be to, pasak vertintojos, sulaukusieji neigiamo vertinimo gali įgyti patirties, po metų grįžti ir įrodyti, kad jiems pavyko paaugti. Ir tokių sugrįžusiųjų, kuriems antras kartas buvo sėkmingas, šiemet buvo.

Beje, yra nuomonių, kad stoti į ugdymo programas motyvuoja ne kiek noras tapti mokytoju, kiek mokama 300 eurų stipendija. Pasak A.Juškevičienės, nė vienas stojantysis apie tai nekalbėjo. Bet, jos manymu, gal neblogai, kad pedagoginės studijos motyvuojamos ir taip, nes stipendija gali išlaisvinti nuo buitinių rūpesčių ir leisti susitelkti į studijas. Bet, žinoma, blogai, jei tik tai skatintų rinktis šias programas.

Padeda praktika

Kad motyvacinis vertinimas padeda atrinkti tikrai pasiryžusius tapti mokytojais, įsitikinusi ir dabar jau jau trečiakurse būsianti Karolina Rodaitytė. Vytauto Didžiojo universitete STEAM mokomojo dalyko pedagogiką studijuojanti mergina, šio universiteto Švietimo akademijos tarybos narė, pripažįsta, kad per motyvacinį vertinimą (jai stojant jis dar buvo iš dviejų dalių – ne tik žodžiu, bet ir raštu) į klausimus nebuvo lengva atsakyti, jei stojantysis nebuvo tikrai pasiryžęs tapti mokytoju.

Pasak trečiakursės K.Rodaitytės, motyvacinis vertinimas atsijoja abejojančiuosius pasirinkimu tapti mokytojais. Ji savuoju nenusivylė, atvirkščiai – jį vis pastiprina praktikos mokykloje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Labiausiai įstrigo užduotas klausimas apie mano jau turimą patirtį ugdymo srityje. Žinoma, daug jos tuo metu neturėjau. Bet, būdama dvyliktokė, jau orientavausi į pedagogo kelią ir turėjau progų dirbti su mokiniais. Manau, būtent šis klausimas ir padeda atsijoti kandidatus“, – pasakoja Karolina.

Ji pati sako norinti tapti mokytoja, nes siekia padėti mokiniams pagrindus – tiek dalykinius, tiek gyvenimiškus, kad, baigus mokyklą, jiems būtų lengviau. Ji ir pati turėjo įkvepiančių mokytojų, kurios labai daug padėjo tiek mokytis, tiek ir atrasti save, išsigryninti, ko nori gyvenime.

„Savo pasirinkimu tikrai nenusivyliau. Atvirkščiai: jį vis pastiprina universiteto suteikiamos praktikos mokykloje“, – džiaugiasi būsima biologijos ir chemijos mokytoja.