Kasmet spalio 5-ąją švęsdami savo profesijos dieną šalies pedagogai sulaukia sveikinimų iš mokinių, ne vieną pagerbia ir buvę auklėtiniai. Apie šiuolaikinio mokytojo misiją – pokalbis su psichologu, edukologu, Kauno jaunimo mokyklos direktoriumi Tomu Lagūnavičiumi.

– Keičiasi laikai, keičiasi vaikai – kokio mokytojo reikia mokiniams dabar?

– Seniau žmonės būdavo pasišventę sunaudoti 35 proc. savo centrinės nervų sistemos energijos, kad ko nors išmoktų. Kitaip sakant, prisiversti mokytis. Dabar atėjo kiti mokiniai, kurie nori greitai išmokti, panaudodami tik 5 proc. savo energijos. Tiek, kiek reikia žiūrint televizorių ar naršant po internetą. Tam dabar yra sukurtos naujos metodikos, kurios gali padėti labai greitai įsisavinti informaciją ir suformuoti įgūdžius. Yra 56 paprasti metodai, kaip įsiminti informaciją, ir 16, kada reikia suformuoti įgūdžius. Kas yra įgūdis? Tai yra dailė, muzika, kūno kultūra, technologijos. Kitaip sakant, mes turime su vaikais dirbti taip, kad galėtume jiems palengvinti mokymosi procesą. Kad jiems būtų taip pat malonu mokytis mokykloje, kaip ir žiūrėti televizorių, naršyti internete ar žaisti kompiuterinius žaidimus.

– Mokytojo darbas dažnai vadinamas ne profesija, o pašaukimu. Ar tikrai jame tiek daug dieviškumo, ar vis dėlto daugiau darbo?

– Kada pas mus į namus ateina santechnikas, mes jam nemokame, jeigu jis neišsprendžia problemos ir toliau bėga vanduo. Jeigu lygintume mokytoją su santechniku, tai, manau, kad mokytojas yra atsakingas už tai, ar vaikas išmoksta, ar ne. Vaikas turi tik būti daugiau ar mažiau motyvuotas tai padaryti, bet pats procesas pamokoje priklauso nuo mokytojo, ir jeigu mokytojas išmano naujausias mokymosi technologijas, tai jis gali vaikui labai padėti. Dabar vaikai mažiau užsiima veikla, kur reikėtų daug valios pastangų. Vis mažiau žmonių domisi profesionaliuoju sportu, profesionaliąja muzika, į baleto mokyklą ateina vis mažiau vaikų, kurie yra pasiruošę šešerius-aštuonerius metus aukotis ir po aštuonias valandas per dieną vargti. Reikia išmokti vaikus ugdyti taip, kad jie pasiektų tą patį rezultatą mažesnėmis pastangomis. Tos naujos technologijos mokymosi procesą pagreitina iki dešimt kartų. Manau, geras mokytojas pats mokosi naujausių technologijų ir padeda vaikui išmokti dešimt kartų greičiau, nei mokantis tradiciniais ugdymo būdais. Tai yra ateitis.

– Ne vieni tėvai užsimena apie norą mokyti vaikus namuose ar praktikuoti alternatyvius ugdymo metodus. Kodėl atsiranda nepasitikėjimas tradicine mokykla ir jos mokytojais?

– Pirmiausia tam tikra dalis tėvų turi pakankamai aukštą išsilavinimą ir labai daug žinių įvairiose srityse. Dėl to jie galbūt turi daug laisvo laiko ir yra suinteresuoti ugdyti vaiką individualiai. Vis dėlto aš manau, kad mokykla, jeigu mokymo procesas yra gerai organizuotas, duoda gerokai daugiau. Čia yra daugiau mokytojų, kurie gali savo žinias perduoti vaikui, su juo bendrauti. Žinoma, reikia stengtis, kad mokykloje nebūtų patyčių, agresijos, smurto. Kitaip sakant, turi būti ne tik geros technologijos, bet ir aplinka, kuri vaikui būtų maloni. Kai tėvai pajunta, kad atsirado kokių nors problemų, bando tai spręsti palikdami vaiką namuose. Kita vertus, tokia namų mokymo sistema visada buvo. Prisiminkime, kaip dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pasiturintys žmonės samdydavo mokytojus ir neleisdavo vaikų į bendrąsias mokyklas.

– Ar gali mokytojas būti mokinių mylimas? Juk dažniausiai tie, kurie užduoda mažai darbų, yra mėgstami, o nekenčiami tie, kurie užsibrėžę dirbti daugiau.

– Psichologijoje bendra veikla susideda iš keleto dalykų. Pirmiausia, iš tos pačios veiklos, kuri yra produktyvi. Mokykloje tai yra mokymasis, įgūdžių tobulinimas. Kitas dalykas – bendravimas. Geras mokytojas šiuos dalykus gali suderinti ir todėl būti mylimas. Šiais laikais, jeigu mokytojas stengsis palengvinti mokymosi procesą, kad vaikui nereikėtų vargti, tuomet jis bus tikrai gerbiamas. Šiuo atveju labiau norėčiau vartoti sąvoką pagarba, nes meilė turėtų būti labiau orientuota į tėvus, artimuosius, antrąją pusę. Ir kai žmogus yra profesionalas, visai nesvarbu, kokios jis profesijos, mes jį gerbiame.

– Kodėl mokytojo profesija Lietuvoje laikoma viena nemieliausių, o ir patys mokytojai, rodos, ne ypač savo pasirinkimu džiaugiasi?

– Manau, taip yra dėl to, kad mokytojai nesupranta, jog kiekvienas vaikas atsineša šešis gyvenimo scenarijus. Dažniausiai mokytojas vadovaujasi tuo tradiciniu scenarijumi: "Aš vadovas, aš pasakiau, ir tu turi taip daryti." Bet jis nepastebi, kad yra kitaip save projektuojantys ir save kuriantys vaikai. Tai gali būti vadinamieji anarchistai arba vaikai, kuriuos jau galime vadinti postmoderniais nomadais, kurie neįsivaizduoja, kad galėtų dirbti vieną darbą, o mokytojas bando juos nuslopinti ir suvaržyti. Tuomet kyla konfliktinės situacijos. Jeigu mokytojas suvoktų, kad yra šeši gyvenimo scenarijai, ir savo mokymo turinį, metodikas ir strategijas taikytų prie tų scenarijų, aš manau, kad jis pasiektų daug geresnių rezultatų ir tarpusavio supratimo. Nėra nei gero, nei blogo scenarijaus, jie visi yra adaptuoti šiam gyvenimui, bet kada mes bandome primesti savo scenarijų, tai natūraliai sukelia konfliktą.

Mokytojas turi būti išminčius. O išminčius ne vadovauja, bet veda. Tai yra labai svarbus skirtumas. Kai mes bandome vadovauti, o ne vesti, tai yra parodyti skirtingus kelius ir sąlygas, kaip geriau tame kelyje save realizuoti, ir neprideriname mokymo tempo bei ritmo atskiram mokiniui, kyla pasipriešinimas. Ką padarė Švietimo ministerija per paskutinius 7–8 metus, yra nuostabu. Bendrojo ugdymo programos yra tiek lanksčios, kad galima netgi sudaryti individualizuotas mokymo programas vienam mokiniui.

Sąlygos yra, viskas priklauso tiktai nuo mokyklos vadovų ir mokytojų valios. Tačiau pagrindinė problema, kad mes visi esame įsimylėję save, nenorime būti individais, o visi norime būti asmenybėmis. Bet kada tu bandai tapti individualus, nebandyk to primesti kitiems, būk pakankamai priimantis. Ir tada mokytojai vėl bus išminčiai, sugrįš pagarba. Nemanau, kad tai yra tragiška situacija, manau, kad šiais laikais tikrai yra mokytojų, kuriuos ir dabartinis vaikas, net ir su kitokiu gyvenimo scenarijumi, gerbia.

– Jau 20 metų vadovaujate mokyklai. Ar dar nenuleidote rankų?

– Atvirkščiai, labai myliu mokyklą. Man patinka eiti į mokyklą, todėl, kad mes kiekvienais metais ieškome įvairiausių būdų, mokymo formų, kad sudomintume visus vaikus. Stengiamės kiekvienai grupei vaikų, kurie turi skirtingų poreikių, sudaryti kitokias mokymo programas, kai kuriems vaikams jas individualizuoti, kad jiems iš tikrųjų būtų įdomu mokykloje. Vaikas turi su savimi atsinešti tik vieną dalyką – norą ateiti į mokyklą, o kai jis jau ateina, mes turime pasistengti padaryti viską, kad jam čia būtų įdomu, kad jis suformuotų žinias ir įvairius mokėjimus. Man beprotiškai patinka šitas darbas.