Laikas rengtis

Pandemijos nulemtas nuotolinis mokymas tapo realiu švietimo šuoliu į XXI a. Tačiau tai tik mokymosi būdo pokytis. Dėstomi dalykai, jų mokymo programos liko, kaip buvusios.

Kauno technologijos universiteto (KTU) atstovai jau prakalbo apie tai, kad aukštosios mokyklos turi šiandien rengtis naujosios alfa kartos atėjimui į universitetus. Šios kartos vaikai nuo pat gimimo pripratę prie technologijų ir laiką leidžia skaitmeninėje erdvėje.

Z karta vadinama pirmąja skaitmenine karta. Alfa kartą nuo jos – dabartinių paauglių ir jaunuolių – skiria dešimt metų. Vaikai, gimę po 2010 m., yra įvardijami kaip alfa kartos vaikai. Kaip skiriamasis jų bruožas pabrėžiamas, kad norint juos mokyti vadovėlių nebeužtenka.

Pasak KTU alumno, mokslų daktaro Vlado Lašo, vis mažėja norinčių mokytis tik dėl diplomo. Be to, daugėja norinčių anksčiau ir drąsiau pradėti savo profesinę karjerą.

"Geriausi studentai renkasi studijas, kurios juos veža. Įsitraukimas ir iššūkiai jiems ypač svarbūs", – jau dabar pastebimus kartų pokyčius pastebi V.Lašas. Alfa kartos vaikai nori iš karto patenkinti savo lūkesčius ir labiausiai iš visų kartų reikalauja pagarbos bei siekia būti geriausiais.

Geriausi studentai renkasi studijas, kurios juos veža. Įsitraukimas ir iššūkiai jiems ypač svarbūs.

V.Lašo nuomone, jaunimas labai racionaliai mato galimybes ir vertina alternatyvas: jie nori aiškaus atsakymo, kodėl vieną ar kitą dalyką jiems verta mokytis. Jiems taip pat svarbus savarankiškumas, lankstumas ir individualumas, t. y. personalizuotos studijos.

"Tačiau nereikėtų pamiršti, koks reikšmingas gali būti metodų parinkimas, kad jaunuolis būtų įtrauktas: mąstyti, veikti ir svarbiausia – kurti. Auganti alfa karta – tai kurianti karta, tad vien informacijos pateikimo ir jos reflektavimo gali neužtekti", – tikina jis.

Požiūris: V.Lašo nuomone, jaunimas nori aiškaus atsakymo, kodėl jiems vertą mokytis vieną ar kitą dalyką. / Laimučio Brundzos nuotr.

Adaptacija neišvengiama

KTU Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas sutinka, kad technologijos sparčiai keičia mūsų bendravimo, mokymo metodus ir net visą realybę. Tad su jaunosios kartos atėjimu, turėtų keistis ir studijų pasiūla.

"Manau, kad turėtų keistis ir universitetų mokslo programos. Dabar dažnai jos yra disciplininės, labai kampuotos – neduoda daug pasirinkimo laisvės, nepakankamai individualizuotos", – tęsia dekanas.

"Mes kalbame apie europinio universiteto idėją, kuriame studentas galėtų imti modulius ir kreditus iš įvairių institucijų. Atsirinkti tai, kas jam įdomu, aktualu. Ir, pagaliau, kiekvienas žmogus gali sugrįžti ir nebūtinai mokytis visos trukmės bakalauro, magistro studijų, o pasiimti vadinamuosius kreditus ir juos sudėlioti pagal savo poreikius", – ateities universiteto vizija dalijosi A.Lašas.

Anot dekano, tokia sistema jau dabar iš esmės funkcionuoja nuotolinėse platformose. Tad universitetai juda ta linkme, atsižvelgdami į kartų evoliuciją, jaunų žmonių poreikio keitimąsi.

"Tačiau judėti šia linkme trukdo vėluojanti įstatyminė bazė. Ji turi leisti tokio tipo inovacijas, kad atsirastų tokie moduliai. Kai bus laisvesnis mūsų tradicinis supratimas, teisinis reguliavimas, tada galimas kokybinis revoliucinis šuolis", – neabejoja dekanas.

Ateitis: A.Lašas įsitikinęs, kad ir mokykla, ir universitetas turės adaptuotis prie naujų sąlygų. / Vilmanto Raupelio nuotr.

A.Lašas pastebi ir tai, kad universitetai nebeturi kažkokios išskirtinės monopolijos, todėl judėjimas laisvesnio išsilavinimo modulio pasirinkimo kryptimi yra neišvengiamas. Jau dabar puikų turinį ir puikias kompetencijas gali pasiūlyti privačios iniciatyvos. "Esant šioms naujoms sąlygoms universitetas privalės adaptuotis. Mokykla – taip pat", – pokyčių perspektyvą mato KTU Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto dekanas.

Reikia įtikinti

Šiandien alfa kartos atstovai dar trina mokyklos suolus ir labiausiai jų poreikius mato šiandienos mokytojai. "Pokyčiai akivaizdus. Kartais sako alfa, kartais Z karta, todėl tik dar labiau akivaizdu, kad mes net tiksliai nežinome, kas čia per sutvėrimai ateina į darželius, į mokyklas, – sako Vilniaus Kristoforo gimnazijos istorijos mokytojas Mindaugas Nefas. – Jie daug ką priima kitaip. Reikia daug labiau dirbti, norint motyvuoti – kodėl vieną ar kitą dalyką reikia daryti, kodėl reikia mokytis. Vyresniems žmonėms, nebūtinai 70-mečiams, bet ir 40-mečiams daugelis dalykų buvo savaime suprantama – reikia mokytis ir tiek. Dabar daugeliui jaunų žmonių dažniau kylą klausimas, kodėl jam to reikia, kur jis tai panaudos."

Ką darome mes, mokytojai? Mes stebime, kaip jie gyvena, stebime, kaip jie mokosi, ir stengiamės prisiderinti.

Pasak mokytojo, nebūtinai mokiniai geriau už pedagogus naudojasi technologijomis, tačiau jų gyvenime jos labiau įprastas dalykas nei mums. Net ir socialinis gyvenimas dažniau vyksta pasitelkiant technologijas nei įprastu būdu.

"Kaip vyresnių žmonių karta, atsakinga už jaunus žmones, turime suprasti, kad jie kitokie, kad tos mokymosi priemonės turi būti šiek tiek kitokios. Tuo mane ir žavi visas procesas mokykloje, kad galima prisidėti prie pokyčių ir tobulėti pačiam. Deja, tai, ką darėme prieš 100 metų, tą darome ir dabar, nors suprantame, kad laikai pasikeitė", – būtiną permainų vėją mato M.Nefas.

Vis dar mezgame?

Vis dėlto negalima sakyti, kad mokykloje nevyksta pokyčių. Per dešimt metų ji yra stipriai pasikeitusi. "Turėtume turėti tokį utopinį tikslą – žinoti, ko mokinys norės atėjęs į mokyklą. Aš pasigendu ambicijos kardinaliau keisti visa švietimo sistemą. Pradedant nuo mokomųjų dalykų, ko iš tiesų mokiniai turėtų mokytis mokykloje, ir baigiant fizinės mokyklos perspektyva. Mes vis dar dirbame taip, kaip kažkas nusprendė prieš 60–70 metų", – kritikos švietimo sistemai pažėrė M.Nefas.

Vykstantį bendrų ugdymo programų atnaujinimą mokytojas vadina kosmetiniu remontu: kažkas pataisoma, įvedama naujų dalykų, tačiau kardinalių pokyčių nėra.

Turėtume orientuotis į XXI a. technologinę situaciją – ar vis dar reikia megzti, siūti, nerti? Kiek mums panašių dalykų reikia mokėti daryti, kurie neabejotinai buvo reikalingi prieš 20–30 metų?

Mokytojas svarsto, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti pamatinių disciplinų – socialinių, humanitarinių ir gamtos mokslų – programoms. Ir jas kreipti į tai, kas būdinga šiuolaikiniam pasauliui.

"Dar kitas dalykas – infrastruktūra. Mes vykdome renovacijas, bet nepadarome konceptualiai naujų dalykų. Yra Lietuvoje privačių ir valstybinių mokyklų, kurios suka kitu keliu ir mėgina keistis, kad centre būtų ne tik mokytojas, o mokytojas ir mokinys. Erdvės, kurias šiandien vadiname netradicinėmis, turėtų būti tradicinės ugdymo erdvės. Netradicinis ugdymas turėtų tapti elementariai suvokiamu dalyku", – keisti požiūrį ragino mokytojas.

Mokytojas tęsia pastebėjimus apie švietimo sistemos priklausymą nuo politinės valdžios, kuriai trūksta ambicijų imtis radikalesnių permainų.

Jungianti prigimtis

Tačiau grįžkime prie kartų pokyčių. Ar šiandien galime žinoti, ko norės 2020 m. gimusi vaikų karta? Ko gero, galime tik spėti, stebėdami tendencijas, kai "pomidorai patys praneš, kada juos skinti" – rašoma vienoje reklamoje.

Stebėdami kartų evoliuciją, kai kurie mokslininkai jau pastebi, kad technologinė realybė paveikė ne tik mąstymą. Neatmetama, kad jaunų žmonių smegenys jau kitaip priima informaciją ir jiems pateikiami, tarkime, klasikiniai, ilgi tekstai gali būti sunkiai suvokiami dėl kitokio struktūravimo.

Veiksmai: M.Grigaitis pastebi, kad pokyčiai reikalingi, tačiau būtina žinoti, ko norime, nes kitaip viską sugriaudami galime sukurti dar didesnį chaosą. / A. Snarskienės nuotr.

Kauno jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Mindaugas Grigaitis prisipažįsta nestebintis tokio radikalaus pokyčio. Anot jo, visada buvo ir yra daug gabių vaikų, kurie puikiai save realizuoja dirbant pagal tradicinius metodus, tačiau yra pasidavusių hedonistiškam, vartotojiškam gyvenimo būdui. Šie išsilavinimą vertina labai ciniškai ir jų nesudominsi jokiais metodais. Taip pat yra kūrybingų maištingų sielų, o standartizuotas mokymas neatliepia jų prigimties.

"Vis dėlto tie patys žmogiški poreikiai, tie patys skausmingi išgyvenimai, dramos, kurias išgyvena visos kartos, yra ir šių dienų jaunų žmonių prigimtyje. Keičiasi socialinė terpė. Tai ir naujosios technologijos, dirbtinis intelektas, ekologinės krizės. Tai diktuoja, kad reikalingas naujas turinys, bet ne kardinaliai naujas, jog iš esmės sugriautų tradicijas. Yra žmogaus mąstymo tradicijos, ant kurių pagrindo reikėtų statyti naują pastatą. Ko būtinai reikia – tai ugdymo turinio atnaujinimo", – įsitikinęs pedagogas.

Trūksta tyrimų

Nors švietimo sistema verkiant reikalauja pokyčių, tačiau M.Grigaitis atsargus: "Jei mes viską sugriausime ir sukursime naują, netirdami to, ką duos ta naujovė, galime sukurti dar didesnį chaosą. Akivaizdu, kad dabartinės reformos – kosmetinės, nes kokybinių šuolių kaip nepadarome, taip nepadarome. Net ir turinio atnaujinimas, kuriame man pačiam tenka dalyvauti, tik žongliruojama naujomis frazėmis", – optimizmu netryško mokytojas.

Jis pateikia pavyzdžių: Estijoje, atnaujinant ugdymo turinį, dirba labai daug suinteresuotų grupių. Ten dalyvauja verslo struktūros, nevyriausybinės organizacijos, mokyklos ir kiti. Latvijoje ugdymo turinį atnaujina Kultūros ir švietimo ministerija. O Lietuvoje atnaujina net ne ministerija, bet ministerijos įstaiga Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA), pavedusi tai mažiems metodiniams būreliams.

"Čia yra vadybos profesionalumo klausimas. Trūksta žmonių, kurie turėtų platų sisteminį matymą ir gebėtų sujungti skirtingų dalykų tikslus bei galėtų nurodyti rimtesnes integracines gijas", – švietimo bėdas linksniuoja mokytojas.

Kai kalbame apie tai, kad žmogų ruošiame ateities pasauliui, tai, sutikite, net neįsivaizduojame to ateities pasaulio. Tam tikras tendencijas matome, bet ką galime padaryti švietimo reformoje?

"Turime žiūrėti į mokslinius tyrimus. Dabar su pedagogika stipriai siejami neuromokslai, įžvelgiantys tam tikrų žmogaus smegenų raidos tendencijų. Tačiau tam reikia labai rimtų tyrimų. Kol kas mes to nežinome, todėl ir naudojame tuos metodus, kuriuos esame įvaldę. Neturėdami tyrimų, negalime kalbėti apie ateities programas ir ateities žmogaus ugdymą", – situaciją dėliojo M.Grigaitis.

"Ką darome mes, mokytojai? – kraujuojančios švietimo opos kontekste pritilo mokytojas. – Mes stebime, kaip jie gyvena, stebime, kaip jie mokosi, ir stengiamės prisiderinti."

Išmokyti mylėti

Dar viena švietimo ir ugdymo dėlionės dalis – mažiausieji, dar tik besirengiantys ateiti į mokyklas – darželinukai. Katalikiško darželio "Mažutėliams" vadovė, Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos sesė Viktorija Voidogaitė šalia jau anksčiau minėtų Z, alfą kartos terminų prideda dar vieną – antropoceno karta.

Antropoceno terminu siūloma apibendrinti gilų kolektyvinės žmonių veiklos poveikį Žemės paviršiui, klimatui ir aplinkai, įskaitant tokius padarinius kaip visuotinis atšilimas, atmosferos, vandenynų ir dirvožemio pokyčiai, invazinių rūšių plitimas ir esamų rūšių išnykimas. Antropocenas veikia daugelyje lygmenų – jis susieja žmones ir gamtą, ši idėja teigia, kad turime išmokti gyventi harmoningai.

"Antropoceno vaikai – kai kurie dešimtmečiai ar paaugliai imasi lyderystės ir kalba vyresniajai kartai apie tai, kad šie netausojo gamtos ir dabar turėsime gyventi planetoje, kuri yra visiškai išeikvota, netausota, nemylėta. Jie gyvens ekstremaliomis sąlygomis dėl klimato kaitos. Nesijaučiu galinti juos mokyti gyventi, nes palieku jiems tokią žemę, kurios problemas jie turės spręsti labai išradingai. Visiškai kitaip, nei sprendė ankstesnės kartos. Turės rasti atsakymus, kurių nerado arba neieškojo ankstesnės kartos", – dar vienu filosofiniu požiūriu į augančią antropoceno kartą dalijasi sesuo Viktorija.

Vis dėlto ugdymas šiame katalikiškame darželyje paremtas Marios Montessori metodu – klasika, kuri yra patikrinta laiko, labai greitai išvysto smulkiąją, stambiąja motoriką, protą – t.y. tokius dalykus, kurių reikia kiekvienai kartai.

"Mums kartos greičiau apsisuka. Mes matome kai kuriuos pokyčius. Aišku, tai priklauso nuo asmenybės, nuo aplinkos, iš kurios ateina. Mes stengiamės žiūrėti pozityvai. Vaikai greičiau išmoksta atsirakinti telefoną, nei pradėti kalbėti. Jie greičiau moka manipuliuoti technologijomis, turi įgūdžių, kurie skiriasi nuo tų, kokius vaikai turėjo prieš dešimt metų. Tai nebestebina. Pokyčiai vyksta kasmet, todėl mums tokios staigaus pokyčio tarp kartų nėra", – pastebi sesuo Viktorija.

Tačiau ji klausia: ką mes galime perduoti vaikams, kai patys pridarėme daug klaidų dėl gamtos, etikos?

"Galime perduoti tik tai, kas iš tikrųjų yra labai vertinga. Mes galime išmokyti savo vaikus paprasto dalyko – tikėjimo, kad meilė iš tiesų egzistuoja, kad jie yra mūsų labai mylimi ir branginami ir kad mes dar nepraradome gebėjimo mylėti. Mes turime savo vaikams perduoti ir iš jų mokytis lyderystės, ypač kalbant apie planetos išsaugojimą", – šypteli V.Voidogaitė.