Kairuoliškų pažiūrų socialiniu kritiku vadinamas S.Kandratavičius aptarnauja dvi parapijas – Vandžiogalos ir Labūnavos. Nors Vandžiogalos parapija – didesnė, klebonas dažniau reziduoja Labūnavoje, mat čia įsikūrusi klebonija. O prie Vandžiogalos bažnyčios esantis klebonijos pastatas – seniai nebenaudojamas, avarinės būklės. Iš anksto susitarę su klebonu susitikti prie Vandžiogalos Švč.Trejybės bažnyčios, sutartu laiku sulaukiame jo skambučio: atsiprašo vėluosiąs – į apleistą vietinės klebonijos pastatą laužėsi chuliganai. Pasivaikščioję po Vandžiogalos bažnyčią supančias senąsias kapines su dominuojančiais lenkiškais užrašais antkapiuose, siekiančiuose ir XIX a., vėliau nei sutarta, sulaukiame ir kunigo, ir zakristijono. "Aš neturiu bažnyčios rakto, – tarsi teisinasi kunigas. – Gal taip ir geriau: mūsų zakristijonas Ričardas Jankauskas vietinis, vandžiogališkis, jis visada čia, o aš – kartais Labūnavoje, kartais – mieste."

"Reikia kreiptis į policiją – negalima taip palikti. Paskui chuliganai visai suįžūlės", – pranešti policijai apie įsilaužimą į apleistą klebonijos pastatą S.Kandratavičių ragina R.Jankauskas. Tačiau pats čia pat gūžteli pečiais suabejodamas, ar policija kuo padės: viešąja tvarka ir vietos žmonių saugumu turi rūpintis už keliolikos kilometrų įsikūrusių Lapių policininkai.

Užsukame į bažnyčią. Ši 1830 m. iškilusi medinė šventovė nėra paveldo objektas, tačiau joje daug kultūros vertybių. Šildymo sistemos neturinčioje bažnyčioje šalta. "Taip Mišias atlaikėme, kad net prakaitas išmušė", – seną vietos kunigo naudotą posakį prisimena R.Jankauskas, Lietuvos lenkų sąjungos Vandžiogalos skyriaus pirmininkas. Pokalbio su kunigu užsukame į Vandžiogalos laisvalaikio salę. Mažyčiame laisvalaikio organizatorės Gražinos Mickūnienės kabinete kalbamės prie puodelio arbatos jos augintų mėtų.

"Anksčiau kritikuodavau, kad klebonas – per didelis materialistas. Dabar matau, kaip aš jaunystėje klydau, kaip poetas skraidžiau padebesiais", – prisipažįsta kunigas. Mūsų pokalbis sukasi nuo bažnyčios turto saugojimo link advento, Kalėdų, vidinio susitaikymo.

Dovanojimas yra vienas iš advento ir Kalėdų pagrindų. Savęs dovanojimas, savęs peržengimas, galvojimas apie kitą. Būtų idealu, jei tai būtų ne tik materialios dovanos, nors jos ir yra meilės, dvasinio dalyko išraiška.

– Pokalbį norėjosi pradėti nuo advento, tačiau pradedame nuo kitos aktualijos – bažnyčios turto, senosios klebonijos niokojimo. Taigi, sprendžiate dilemą: kreiptis į policiją ar ne?

– Vis dėlto reikėtų tokį elgesį užkardyti, bet negi tu įrodysi? Niekas nematė, kas ten laužėsi. Nors kai kurie bendruomenės nariai sako, kad žino ar bent nujaučia. Dalis bendruomenės norėtų reaguoti griežčiau. Seniūnas sako – gal reikėtų bandyti gražiuoju tartis. Su bažnyčiai priklausančiais pastatais bėda – juos visus reikia kapitališkai remontuoti, o lėšų nėra – neturime jų net kiauram bažnyčios stogui remontuoti. O tie apleisti pastatai, kurių turime tris ar keturis, – visiškai supuvę. Esame sutaupę keltą tūkstančių eurų, bet tokios sumos remontams neužtektų – nėra ką ir pradėti. Tiesa, savivaldybė padeda: jos lėšomis pernai įrengta priešgaisrinė signalizacija mūsų ir Babtų medinėse bažnyčiose, pas mus pakeista elektros instaliacija. Tai svarbu saugant bažnyčią nuo gaisro. Mes, kaimo bendruomenės, deja, nesame turtingos – savais pinigėliais labai mažai ką galime padaryti.

Po klebonavimo Paberžėje aš taip norėjau antraeilių vikaro pareigų Kaune, kurias kažkada ėjau. Rašyti knygas, versti, vien kunigauti, būti tik dvasininku – kad man nerūpėtų pastatai, pinigai, administravimas. Kad čia ateitų koks praktiškas klebonas, kaip buvo prieškariu, prie A.Smetonos, kai vienoje parapijoje dirbo du ar trys kunigai. Vienas, klebonas, vesdavo ūkį, rūpinosi administravimu, kitas, vikaras – darbui su žmonėmis, tikras dvasininkas. Anksčiau kritikuodavau, kad klebonas – per didelis materialistas. Tačiau dabar įgijęs patirties, po aštuonerių klebonavimo metų Paberžėje ir trejų čia, matau, kaip aš jaunystėje klydau, kaip poetas skraidžiau padebesiais. Kai užgriūva rūpesčiai dėl kiauro stogo, dėl yrančio ar niokojamo bažnyčios turto, natūraliai tampi žemiškesnis. Tai kartais net užgožia kūrybą, dvasią, knygas, norą būti pakylėtam nuo žemės.

– Gal galėtumėte palyginti: ar tikintieji, apskritai žmonės skirtingose parapijose labai skiriasi?

– Kažkiek skiriasi kaimo ir miesto žmonės, tačiau apskritai – žmogus visur yra žmogus. Ir bendruomenės panašios, ir žmonės. Tai yra atspindys ir tavo paties elgesio, bendravimo. Juk kaip šauksi, taip atsilieps. Iš esmės žmonės visur vienodi: su savais pranašumais ir trūkumais.

Paberžėje gal daugiau nepritekliaus, ten didesnė glūduma. Nors ir Vandžiogaloje nėra pertekliaus. Tai atokiausias Kauno rajono miestelis.

– Nemažai kunigavote vadinamojoje Lietuvos provincijoje. Jūsų akimis, Lietuvos kaimas – prasigėręs, nužmogėjęs?

– Kaimų bendruomenėse dirbu pastarąjį dešimtmetį. Aš net pakeičiu maldų eilutę, kur sakoma: Dieve, laimink mūsų miestus ir kaimus. Aš sakau: laimink mūsų miestelį ir kaimus, Vandžiogalą ir kaimus. Labai sielojausi, mes visi labai išgyvenome Saviečių tragediją. Tas kaimas priklauso Vandžiogalos parapijai. Klausi savęs, gal per mažai lankai, per mažai dėmesio skiri. Tiesiog nespėji visur.

Kaimuose yra visko, ir reikia daryti tam tikrus žygius valstybiniu lygiu. Naujoji valstybės valdžia tai žada, ir aš labai džiaugiuosi. Gal pasiseks? Regionų, kaimo problemas reikėtų spręsti per socialinius dalykus – žmonėms reikia darbo. Šeimai, bendruomenei labai svarbūs dvasiniai, psichologiniai, ne tik materialiniai dalykai.

Darome kultūrinius renginius ir bažnyčioje, ir šioje laisvalaikio salėje, ir mokykloje jie vyksta. Visur maždaug tie patys žmonės susirenka. Yra žmonių, kurie ir kelis vaikus augina, ir dirba, ir dramos būrelį Kaune lanko, ir visur suspėja. Kas smalsus, kas viskuo domisi, suspėja. Kas pasitraukęs, nusivylęs, kieno siela serga ar pats ją sargdina, ir dėl to nemezga jokių socialinių ryšių, – gali nueiti pas jį asmeniškai, bet kultūros renginio nenuneši. Kas ateina – gauna. Idealu būtų, jei tai būtų vientisa, jei mes visi būtume socialiniais ryšiais susijungę. Deja, neįmanoma, nes vieni vienaip, kiti kitaip užsiėmę, yra ir nenorinčiųjų bendrauti.

– Vandžiogalos parapija anksčiau garsėjo vaidais, gimusiais iš tautinės nesantaikos. Lietuviai tikintieji skundėsi, kad Mišios čia aukotos tik lenkų ir lotynų kalba, lenkai sakydavo, kad tokia tradicija ir taip turi būti. Susidarė įspūdis, kad bažnyčios vyresnybė jus čia atsiuntė tarsi taikos balandį. Taigi, atlikote tokią jums lyg ir skirtą užduotį: ryškių konfliktų tarp vietos lietuvių ir lenkų, atrodo, nebekyla…

– Čia kaip pažiūrėsi. Ankstesniais metais, manau, čia nebuvo taip baisu, kaip buvo bandoma pavaizduoti. Ir dabar nėra idealu. Aš stengiuosi būti vienodas visiems. Žmonių, bendruomenių nepakeisi – patys žmonės turi keistis. Manau, kad ankstesnis kunigas gerai dirbo. O jo noras aukoti Mišias lotynų kalba yra suprantamas – lotynų kalba yra senoji bažnyčios kalba, ji daug kur yra gaivinama.

– Kokia kalba jūs pats bendraujate su vietos lenkais?

– Lietuviškai. Jie visi moka lietuviškai. Lenkų kalba Vandžiogalos apylinkėse yra daugiau dvasinis, kultūrinis, tradicinis akcentas. Ir nereikia to naikinti, nereikia niveliuoti, nereikia užaštrinti. Juk nepanaikinsi skirtingų žmonių religinių, kultūrinių, tautinių ar kitokių tapatybių. Skirtumai natūralūs. Tačiau visi mes ilgimės, kad būtų kaip rojuje, šventųjų bendruomenėje, kad visi mes būtume idealūs, šventi, vieningi. To reikia siekti, bet to niekada nebus. Grožis yra įvairovėje. Todėl ir nereikia unifikuoti – reikia išsaugoti skirtybes. Tik tiek, kad žmogiškasis ego tuos dalykus kartais per daug sureikšmina.

Vandžiogalos lenkų bendruomenė su savo biblioteka – toks atskiras kultūros židinėlis. Atrodo, galėtų būti bendras kultūros židinys visiems. Bet gal taip ir geriau, kai yra atskiri židinėliai: jie rengia savo renginius ir turime daugiau kultūrinio vyksmo. Tik tiek, kad žmogiškoji prigimtis vis nori konkuruoti, sakyti: aš geriau, daugiau padariau, o jūs – ne. Tai kiša koją geriems tarpusavio santykiams net ir krikščionims. Man dažnai tenka būti taikytoju, kai žmonių aistros įsiplieskia, kyla nesutarimai.

– Žvelgiant plačiau, tautinės, rasinės nesantaikos kibirkštėlių Lietuvoje vis kyla. Išpuoliai prieš imigrantus iš Sirijos Rukloje, ne itin draugiškomis lietuvių reakcijomis į juos skundžiasi egzotiškesnės išvaizdos Lietuvoje studijuojantys užsienio studentai. Ką reikėtų daryti, kad tautinės nesantaikos būtų mažiau?

– Ir Europos, ir pasaulio mastu tokius proveržius stebime. Ir popiežius kalba apie fragmentuotą, dalimis vykstantį trečiąjį pasaulinį karą. Ir, būdami visi skirtingi, susirinkę į Mišias meldžiame: Dieve, mažink mumyse konfliktą, karo dvasią, puikybę ir godumą. Juk iš to kyla ir didieji karai, ir mūsų mažyčiai kibirkščiavimai. Mišiose prašome tolerancijos, pakantumo, meilės, atvirumo, susitikimo, dialogo.

Vis ryškiau pasijunta ilgesys to, ką Europa pergyveno prieš Antrąjį pasaulinį karą: autokratinį, fašistinį, nacistinį valdymo modelį. Ir dabar iš socialinių nuoskaudų, nusivylimo vėl kyla to ilgesys. Daug kas praradęs tikėjimą aukštesniąja būtimi, aukštesniąja paskirtimi, Dievu. Ir žmonės labai jau kabinasi į šią žemę. Ką daryti? Popiežius moko, ir kito kelio nėra: turime vis dėlto liudyti patys, gyventi kitaip, priešintis toms tendencijoms. Prieš smurtą turime būti taikingi, prieš perteklių – kuklūs. Kaip sakoma, kas kalaviją pakelia – nuo kalavijo ir žus. Nesinori teisti, kariauti, bausti. Dvasiniu lygiu tie dalykai neveikia – jie tave panardina į tą patį purvą. Religingas, dvasingas žmogus turėtų mokėti ir atleisti, ir nusileisti, ir priimti kitokius žmones, ir tą kitoniškumą gerbti. Kaip sakė ir Motina Teresė, ir sako popiežius Pranciškus: jei į tave spjauna ar tave užgauna, vis tiek tęsk savo darbus. O jei atsakysi tuo pačiu – bus tik blogiau.

Žmogaus tokia prigimtis: mes, tikintieji, sakome, kad ji yra sužeista gimtosios nuodėmės, įskilusi. Sakome, kad ji turi šešėlių, kad yra piktoji dvasia, kuri veikia. Ir nėra kito kelio, kaip tik kabintis į Dievą, į tiesos ir šviesos, humanizmo dvasią.

Mes, kunigai, dažnai atliekame savotišką psichoterapiją – ir sau, ir vieni kitiems. Aišku, tai tam tikra prasme atlieka ir mokytojai, kultūros darbuotojai. Žmogus ateina į bažnyčią, aukoja auką ir nori, kad tų jį išklausytum, išgirstum, suprastum, sutaikytum su savimi ir su kitais. Ypač kaime: psichoterapeutai, gydytojai – toli, žmonės nori pagalbos vietoje. Tai ir stengiesi kiekvienose Mišiose, kiekviena malda, kiekviena pastanga, kiekviena išpažintimi, atleidimu, Šventojo Rašto skaitymu tą sielos terapiją atlikti. Gydydamas kitus gydai ir pats save. Jei to nedarai, pats imi sirgti. Sielos ligomis nesudėtinga užsikrėsti vieniems nuo kitų – tada gyvenimas pradeda riedėti žemyn.

Klaidos, nuodėmės turi išeiti į gera – žmogus turi tobulėti, augti. Ir tai vyksta tik bendraujant su kitais.

– Ką jūs pavadintumėte didžiausia mūsų laikų blogybe?

– Mes neturime dvasinio imuniteto, dvasinio stuburo. Materialiai gyvename vis geriau, bet esame išlepinti, neužgrūdinti dvasiškai. Kai žmogus netiki Dievu, dažnai netiki, nepasitiki ir žmonėmis. Žinoma, galima sakyti, kad to priežastis – susvetimėjimas, nedarbas ir kita. Dalis tiesos čia yra. Valdyti, teisti, bausti, smerkti, kariauti, kovoti, brautis alkūnėmis – tai ne iš Dievo. Dvasinis stuburas susiformuoja per kančias, sunkumus. Žmonės ir Sibirą iškęsdavo, ir karus, pokarius, gaisrus, ir materialinių gėrybių neturėjo, bet neturėjo tiek nevilties. Nuo žmogaus priklauso, pesimistiškai ar optimistiškai žiūrės į aplinką. Jei pyksi, smerksi, kaltinsi – viską juoda aplink ir matysi. Jei bandysi gailėti, suprasti, iškentėti kartu su tuo geriančiu ar tuo vargšu prie konteinerio, ar išsiskyrusiu – net ir suklydusiame, kažką užmušusiame vis tiek matysi žmogų. Ir tau tada nebus taip baisu, ir jį galbūt ištrauksi, pakelsi.

˜– Internetas, socialiniai tinklai pilni gražių, besišypsančių, dažnai – dirbtinėmis priemonėmis padailintų kūnų. Kaip jūs vertinate tokias madas? Ar noras atrodyti tobulai nepridengia šiandienės visuomenės ligos – depresijos?

– Kraštutinumai turbūt yra ne iš Dievo. Žmogaus sielai, laimei jie nenaudingi, labiau tarnaujantys piktajai dvasiai. Religija skatina vengti kraštutinumų, ieškoti aukso vidurio, kad žmogus įgytų dvasinės patirties ir dvasinį imunitetą.

Nerimą, kaip jūs sakote – depresiją, dykumos tėvai, visų religijų pradininkai, didieji išminčiai ir šventieji vadino bodesiu, tinguliu, nenoru, dykuma – priešingu oazei dalyku. Kad tai įveiktum, reikia sielos terapijos sau ir vienas kitam, ir reikia tai daryti bendruomeniškai. Daiktų kultas, ėjimas apsipirkti – taip pat viena iš priklausomybių. Gal alkoholį mes labiau pastebime. Tačiau priklausomybių įmanoma atsikratyti tik bendruomeniškai, tik kartu. Kai žmogus vienas, jis labiau linkęs save apgaudinėti iliuzijomis. Ir alkoholį Vakaruose vis dažniau pakeičia raminamieji vaistai, antidepresantai, migdomieji. Daugybė žmonių šiais laikais yra tapę nuo jų priklausomi. Ir patys jaučiam, kad apsipirkimas, persivalgymas, besaikis interneto naudojimas negydo mūsų sielos. Žmogaus sielos ligos priežastys nesprendžiamos ir negyja. Atvirkščiai, jos auga: žmogaus vienišumas, depresija, vienatvė auga nuo to, kad tu atsiskiri nuo kitų. Žmonės šiais laikais nori, kad visada būtų malonu. Mes, tikintieji, sakom, kad lengvas, malonus yra tik kelias į pragarą. O erškėčiuotas, status, akmenuotas, kietas, siauras kelias yra skirtas vaduotis nuo priklausomybių, ydų, pražūties. Ir jis yra sunkus. Čia labai svarbios bendruomenės pastangos padėti. Svarbu, kad žmogus nesijaustų vienas.

– Jūsų akimis, ar Lietuvoje, Vandžiogaloje užtenka bendruomenės pastangų padėti kitam žmogui?

– Viso to yra mažai. Tiek psichologų, psichoterapeutų, tiek kunigų yra per mažai. Bet inteligentija, visi, kas užima tam tikras pareigas, bando padėti. Net ir lipdami per savo galbūt užgautą ego, kad dariau, organizavau kažką, bet neatėjo, jie dirba toliau. Į priekį veda, matyt, Dievo dvasia ir žmonių idealizmas. Nes jei tu to nedarysi, tai kas darys? Negali bendram nusivylimui ar savo egoizmui pataikauti. Turi save perlipti, peržengti ir siekti daugiau. Artėjant Kalėdoms tikintiesiems dažnai primenu: siekite stebuklo, siekite neįmanomo, didelės svajonės. Tada tikrai kažką padarysite. O jei sieksite nedaug – nieko nepadarysite, stovėsite vietoje. Ir šventieji taip sakė: daugiau, stipriau, geriau, kaip sako sportininkai. Tai uždega.

– Mūsų visuomenė, kaip ir kitos, atstovaujančios Vakarų kultūrai, kaltinama pseudodvasingumu. Tokiomis lyg ir esą dvasingumo paieškomis, kai žmogus bando užmegzti ryšį su kitu pasauliu, kviečia dvasias, kartais pseudodvasingumui prilyginama net joga, meditacija. Kaip jūs tai vertinate?

– Kalbant apie dvasių kvietimus, vienareikšmiškai: visos religijos to moko, o krikščionybė ypač pabrėžia, kad tai nėra naudinga žmogaus sielai, net pavojinga. Tačiau jogą, meditaciją, bet kokį kūno ir sielos raminimą, atpalaidavimą, tobulinimą aš matau kaip naudingus dalykus. Visi tie dalykai padeda žmogui, šeimai, bendruomenei. Tik labai svarbu stebėti, ar tai vėlgi nėra kapitalistinės vartotojiškos sistemos dalelė ir savo egoizmo tenkinimas: kad tik man, tik geriau ir tik šiame pasaulyje. Gink Dieve, neapsirgti, nesusipurvinti kažką darant dėl kitų!

Visur reikia atrasti pusiausvyrą tarp savęs, savo sielos ir kūno tobulinimo, ir kitų – bendruomenės, tarnavimo žmonėms. Čia egzistuoja slidi riba, tačiau ją reikia bandyti įžvelgti, kad nenueitum į kraštutinumus. O vienuolynuose nuo seno buvo psichoterapija, autogeninės treniruotės.

– Užsiminėte apie klebono pareigas Paberžėje. Ši vieta nuo Tėvo Stanislovo laikų žinoma kaip menininkų, neformalų, kitų nepritapusiųjų pamėgta vieta. Ką jums davė Paberžė?

– Tai buvo savęs brandinimo laikotarpis. Nelengvas, labai įvairus. Reikėjo ir bažnyčią remontuoti. Ūkiniai dalykai nebuvo man pažįstami ir lengvi. Priimdavau ir žmones, kuriuos kai kas vadina žmonėmis iš paraščių, visuomenės paribių. Kai kam atrodė, kad jie, net bažnyčios akimis, yra užribyje: kairieji anarchistai ir net ateistai. Mano širdis džiaugiasi, kad popiežius Pranciškus įkvepia tokiai veiklai kaip Tėvelis Stanislovas, kuris ją vykdė tobulu, charizmatišku, išmintingu būdu ir plačiais mastais. Mes, jauni, tik mokėmės iš jo ir dar labai mažai padarėme eidami tuo keliu. Tėvas Stanislovas, kaip ir popiežius Pranciškus, sakė: reikia eiti ten, kur juodžiausia. Eiti ten, kur didžiausias kultūrinis, ideologinis, dvasinių tradicijų susipriešinimas. Kur komunistai, feministės, anarchistai. Popiežius ragina nelaukti jų bažnyčioje – eiti į juos, neatstumti nė vieno. Ir man dabar daug paprasčiau priimti visokius skirtumus nei anksčiau, nors gal jau nebeturiu tiek idealizmo, jaunatviško pasitikėjimo žmonėmis. Surengėme Paberžėje aštuonis poezijos festivalius, keletą tarptautinių dailininkų plenerų. Ten buvo daug energijos, daug dalykų, kurie mane domino, tačiau nuo kurių aš dabar savotiškai ilsiuosi. Dabar aš nieko nebeorganizuoju – tik prisidedu, pakviečiu, pasiūlau. Gal net per daug užsiilsėjau, reikėtų daugiau prisidėti prie to, ką daro mokykla, seniūnija, kultūros centras.

Paberžei jaučiu nostalgiją, iš ten daug prisiminimų. Tuo metu atrodė sunku, norėjosi sugrįžti į miestą, norėjosi akademinės veiklos, nes anksčiau knygas ir versdavau, ir pristatydavau, rašydavau kritinės minties institutui "Demos". Ir dabar, kaip to instituto narys ekspertas dalyvauju jo veikloje – tenka važiuoti į Vilnių. Norisi dalyvauti ten, kur studentai, kur daug žmonių, kur televizija, – visiems mums to norisi. Tačiau reikia stebėti save, matyti, kad čia tavo pagrindas, suderinti tas veiklas, kad tai tavęs nedraskytų.

– Esate vadinamas kairuoliškų pažiūrų socialiniu kritiku. Tokias pažiūras formavo Jėzaus filosofija, tokie Naujojo Testamento teiginiai kaip: kupranugariui lengviau pralįsti pro adatos skylutę nei turtingiesiems patekti į dangaus karalystę?

– Be abejo. Net popiežių Pranciškų, kuris yra nuosaikus ir šiek tiek į kairę, kraštutinės dešiniosios religinės ir politinės jėgos vadina ir komunistu, ir pan. Dėl to tradiciniai bažnyčių rėmėjai, dideli oligarchai Europoje ir Amerikoje grasina neberemti bažnyčios. Tačiau popiežius sako: ir nereikia. Bažnyčia amžiams bėgant daugiau prarado, kai tapo per daug turtinga, įtakinga, pasaulėjanti, besivadovaujanti žemiškaisiais kriterijais.

Taip, tai kyla iš autentiško Naujojo Testamento, Jėzaus asmenybės, pirmųjų krikščionių, kurie visa turėjo bendra. Dabartinėje santvarkoje vargu ar tai įmanoma. Tradiciniai politiniai kairieji veikia per politinius svertus. Žinoma, svarbu, kad nebūtų smurto, teroro kaip prie bolševikų valdžios sovietmečiu. Taigi politiniai kairieji siekia perskirstyti gėrybes, bent kažkiek mažinti atskirtį, kad jei ne socializmas, tai bent kapitalizmas būtų su žmogišku veidu. Tai yra gerai. Aš pats jaunystėje į visa žiūrėjau radikaliau, galvojau, kad reikia gal net revoliucijos, kad kartais pateisinamos ne vien taikios priemonės siekiant gerų tikslų, kad visuomenės apačios nebegali gyventi tvyrant tokiai baisiai neteisybei. Dabar, bręsdamas, aš vis dėlto sutinku, kad religinis kairumas skatina visko siekti taikiai. Tai eina per sąmoningumą, asmeninį apsisprendimą gyventi ne turtu, ne pertekliumi, ne vartojimu, o saikingumu, harmonija, liudijant savo pavyzdžiu, nesiveliant į konkrečias partines rietenas ar veiklas. Tačiau bažnytinė bendruomenė turi, privalo ginti save, savo teises, ypač mažiausiųjų teises. Tiek konkrečioje aplinkoje, tiek per rinkimus, politiškai, kad visuomenė gerėtų, nesiristų į dar didesnį liberalumą ar net nacionalizmą, fašizmą, ką kažkada pasaulis, Europa jau patyrė.

– Rašote eiles. Viena jūsų poezijos knygų vadinasi "Metareligija: eilėraščiai". Jums poezija yra daugiau nei religija? Ar tai neprieštarauja kunigo pašaukimui?

– Sunku pasakyti. Visko buvo, bet dabartiniame etape vengiu kraštutinumų, siekiu harmonijos, matau visame kame Dievo veikimą. Net labai žemiškuose dalykuose, tuo labiau kūryboje, kultūroje. Galima dramatizuoti (ypač jaunystėje žmogus tai daro), iki kraštutinumų supriešinti skirtybes kūrybos ir kunigystės, funkcionieriaus, tradicijos vykdytojo ir revoliucingo pranašo. Dabar aš tuos dalykus bandau derinti. Ar tai visada išeina į naudą kūrybai? Kūryba, poezija, kaip ir religija ar šeima, kaip bet kuris didelis pašaukimas, ar mokslininko, ar sportininko, reikalauja viso tavęs – visos širdies, viso laiko, visos energijos. Tačiau žmogus yra žmogus, visi mes turime gyventi įvairiais gyvenimo dėmenimis, juos derinti. Gal tada mažiau pasieki nei profesionalūs sportininkai, susitelkę į sporto pasiekimus, ar genijai, susikoncentravę vien į kūrybą. Aš apsisprendžiau, kad to nei siekiu, nei noriu. Nenoriu, kad tai ardytų mano vidinę darną. Dabar jau nebegali, kaip jaunystėje, paskirti nakties rašymui, o dienos – tarnystei. Ir vis rečiau sėdi rašyti. Aš į kūrybą, literatūrą, kaip ir į visus dalykus, žiūriu rimtai, gal net per daug rimtai – kaip į rimtą darbą, savęs atidavimą. Tačiau kaip kunigas privalai pirmiausia melstis, palaikyti ryšį su Dievu, medituoti, išlaikyti ramybę savyje ir aplinkoje, tarnauti žmonėms.

Anksčiau renginiuose būčiau norėjęs skaityti savo eiles, kviesti Lietuvos rašytojų sąjungos narius, kad prusinčiau kaimą. Dabar aš visai kitaip tai matau, galvoju, kad geriau skaityti ne save, o vieną kitą gal ir vietinį poetą, kuris praplėstų žmonių akiratį į kitus. Gal ta kūryba paprastutė, bet jiems to reikia. Aš pats neišsiverčiu be režisierių Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo spektaklių lankymo – vis nuvažiuoju jų pažiūrėti į Vilnių. Be akademinės kūrybos, teatro, poezijos, filosofijos. Tačiau kaip kunigas aš privalau pasirūpinti, kad žmonės pristatomą kūrybą suprastų, priimtų. Tarnaujant žmonėms kai kada savo ego reikia pamažinti.

– Atrodo, kad mūsų pagrindiniai rūpesčiai advento metu yra labai materialūs – nupirkti dovanėles, papuošti eglutę.

– Aš manau, kad žmonės teisingai daro, galvodami apie dovanas – ir šeimai, ir bendradarbiams. Dovanojimas yra vienas iš advento ir Kalėdų pagrindų. Savęs dovanojimas, savęs peržengimas, galvojimas apie kitą. Būtų idealu, jei tai būtų ne tik materialios dovanos, nors jos ir yra meilės, dvasinio dalyko išraiška. Šiais laikais, nors yra vargšų, tačiau dauguma visko turime. Mums labiausiai reikia dėmesio, laiko pokalbiui, išklausymui, kad galėtume pasišnekėti vieni su kitais, nereikėtų eiti pas psichologą, mokėti už tai pinigų.

Per adventą mes niekur nepabėgame nuo savo pareigų. Visi tradiciniai ir naujai ateinantys dalykai, kuriais mes tuo metu rūpinamės – eglutė, vainikas, eilėraščiai, muzika, pakylėjimas, tiek religiniai, bažnytiniai reikalai, tiek įkultūrinta tikėjimo praktika, yra gerai. Svarbu, kad tai padėtų ramintis, nepervargti. Nėra baisiau ar liūdniau, kai ruošdamasis šventėms žmogus pervargsta, persitempia, susipyksta su artimaisiais, perdėtai viskuo rūpindamasis, norėdamas viską kontroliuoti, siekdamas, kad viskas būtų idealu. Arba, kas mažiau pasiturintis, būna, kenčia dėl to, pavydi, pyksta, kad negali turėti tiek, kiek kiti. Nesuvokdamas, kad didžiausia dovana yra dėmesys, laikas, pabuvimas su kitais, vienišų, pamirštų, nuskriaustų, žemesnio sluoksnio asmenų, net tų, su kuriais esame susipykę, lankymas. Advento centre – ilgesys, aistra, geismas, troškimas. Šias mintis neseniai skaičiau vieno Amerikos vienuolio apmąstymuose: adventui būdinga aistra, geismas kažko šventiško, kitokio nei paprastai, kažko, kuriančio laimę man ir artimui. Žinoma, tai, kad mes adventą paverčiame beveik Kalėdomis, yra trūkumas. Juk, atėjus tikrajai šventei, mums jau ir eglutė tampa nebeįdomi – ją nupuošiame iš karto po Naujųjų. O protėviai ją laikydavo iki Grabnyčių (švenčiama vasario 2 d. – red. past.) ar bent jau iki Trijų karalių.

Tai, kad norime švęsti dar neprasidėjus Kalėdoms, nėra taip ir blogai: tai liudija, kad žmogus – ne vien mašina, vergas ar darboholikas. Maži dalykai, ritualai, tokie kaip baltos staltiesės užtiesimas, jie svarbūs dėl to paties dvasinio nusiraminimo, susitaikymo su savimi, žmonėmis ir Dievu.

Galvojimas apie kitą, važiavimas, pirkimas, darymas, maisto ruošimas – be to žmogus netaps šventine būtybe, bendraujančia, besidalijančia. Kitaip jis stovės vietoje, galvos vien apie save.

Tačiau grįžtu prie to, kad reikia vengti kraštutinumų. Mes norime laimės kasdien. Norime valgyti pyragą kasdien, ko nedarė mūsų protėviai, norime išgerti alaus bokalą ar vyno taurę kasdien. Matome, prie ko priveda noras švęsti kasdien, neįdedant į tai darbo ir kančios. Kraštutiniais atvejais – prie degradavimo, asocialumo. Tai sargdina žmogų ir visuomenę. Jei kasdien norime, kad šalia būtų triukšminga linksma muzika, tai kuo kasdienybė skiriasi nuo šventės? O skirtumas turi būti.

– Kas asmeniškai jums būtų didžiausia dovana Kalėdų proga?

– Negalvojau apie tai. Svajonė, kad per Kalėdas šalia būtų tėvai, brolis su savo šeima, kiti mylimi žmonės. Tačiau dažniausiai kunigas per Kalėdas aukoja Mišias, turi kažkur dalyvauti. Aš pats Kūčių rytą važiavau pas mūsų dekanato dekaną, perpiet – kadangi šeštadienis – ketvirtinių, metinių mišios, o vakare jau lauks Bernelių Mišios. Reikėtų turėti lėktuvą, kad tą dieną galėčiau atsivežti iš Alytaus tėvus. Didžiausias noras tą dieną būtų, kad tai manęs neišbalansuotų, neskaldytų. Kad priimčiau natūraliai ir dėkingai tai, kad tėvai dar gyvi. Kad be įtampos padalyčiau save tarp šeimos ir tarnybos, tarp artimųjų ir tolimesniųjų, tarp dešimčių, kurie į tave kabinasi, viliasi ir yra dar vienišesni, tik gal nemoka su tuo susitaikyti – aš esu pašventintas vienatvei, aš pats ją pasirinkau. Tačiau daugelis su vienatve nesusitaiko. Norėčiau, kad ir aš pats, ir kiti suvoktume: padaryk, ką gali, o ko negali pakeisti – susitaikyk. Kad išsaugotume vidinę ramybę, susitaikymą su savimi pačiu, su kitais ir su Dievu.