„Tą rąstinį namą stačiau kaip gyvenamąjį. Čia yra ir virtuvė, ir dušas, ir tualetas. Netrukus turėtų įvesti ir internetą, galės žmonės gyventi tarp laikrodžių“, – sakė V.Sinkevičius. Kolekcininkas neslėpė iš pažįstamų sulaukęs ne vieno perspėjimo, esą atvažiuos su mažais vaikais, kurie gali ir sugadinti ne vieną eksponatą. „Jei kokį laikrodį ir sudaužys, tikrai nedidelė bėda“, – savo apsisprendimo ežerėlietis keisti neketina.

Drąsiai pažada dovanoti

Didžioji dalis eksponatų vis dar rikiuojasi Linos ir Vyto Sinkevičių bute: svetainėje ir virtuvėje, miegamajame, koridoriuje ir laiptinėje. Rankinių ir kvarcinių laikrodžių kolekcininkas nerenka, tik mechaninius. Tačiau jie labai skirtingi: pakabinami, židinio, kurie sveria apie 30 kg, statomi ant grindų ir laikomi sekcijoje ar ant stalo. Vytas vis dar perka naujų eksponatų, tačiau nė vieno nepardavė.

„Panašių yra, tačiau vienodų – ne. Todėl kiekvienam, panorusiam apžiūrėti kolekciją, sakau: jei rasite du vienodus, vieną padovanosiu. Tačiau kol kas žodžio tesėti neprireikė, – šypsojosi pašnekovas. – Netgi nusipirkti antrą tokį pat praktiškai neįmanoma, mat bendrovės gamindavo tik mechanizmus, o korpusus meistraudavo skirtingi staliai.“

Kai kurie laikrodžiai – tikri meno kūriniai, su piešiniais ar žmonių figūromis, išraižymais, pagražinimais. Įvairus ir jų dydis – nuo keliasdešimties iki 210 cm aukščio.

Seniausias Vyto eksponatas yra beveik 250 metų. „Jį, parvežęs iš Danijos, man padovanojo sesers sūnus. Tas pastatomas laikrodis yra 2 m, ant jo ciferblato įrašyti pagaminimo metai – 1773“, – pasakojo V.Sinkevičius.

Jei prakalbėtų...

„Kolekcionuoju tik laikrodžius, o ne jų istorijas. Jei jie prakalbėtų, ypač šimtamečiai ir senesni, tikrai turėtų ką papasakoti. Žinau, tik pirmojo ir brangiausio, žinoma, ne materialiai, eksponato istoriją“, – prisipažino pašnekovas.

Būtent šį laikrodį – vokišką „Junghans“ – V.Sinkevičiaus senelis, stambus ūkininkas, pirko Griškabūdyje ir tai buvo beveik prieš 100 metų. „Jį 1948 m. ištrėmė į Sibirą. Senelio sesuo, kuri nebuvo tremiamųjų sąrašuose, pareiškė, kad laikrodis priklauso jai ir pasiėmė. Po dešimtmečio sugrįžęs senelis išsaugotą laikrodį atsiėmė ir kaip didžiausią brangenybę 10 km parsinešė ant rankų“, – pasakojo pašnekovas.

Senelio laikrodis nė karto nebuvo sugedęs, iki šiol kuo puikiausiai rodo laiką. Ne mažiau V.Sinkevičiui brangus ir eksponatas su Gedimino stulpais, jo korpusas gamintas Lietuvoje, o mechanizmas – kaizerinėje Vokietijoje. Vytas turi ir kitą Lietuvos istorijos vingius iliustruojantį laikrodį, kurio korpusą puošia užrašas „Laisva Lietuva“. Sovietų laikais jis kažkam tarnavo... taikiniu šaudant oriniu šautuvu. „Tuo metu nebuvo nieko švento, jį reikėtų restauruoti, nes vienoje pusėje trūksta laikrodį puošusių figūrų“, – demonstruodamas apgadintą eksponatą piktinosi pašnekovas.

Vertė: kolekcininkui ypač brangūs laikrodžiai su Lietuvos simbolika. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pribloškianti įvairovė

Įspūdingoje kolekcijoje Vytas turi ir saulės laikrodį, nors jis nesenas. Taip pat – rodantį mėnesio dienas, atpažįstantį mėnulio fazes, atsparų vandeniui iš povandeninio laivo.

Įdomesnis ir palyginti nesenas šveicariškas, neįspūdingu plastikiniu korpusu. Paprastai vieną kartą prisukus laikrodis tik eina, o šis ir valandas rodo, ir skamba. „Aš už jį būčiau davęs ir 50 eurų, tačiau visuomet deruosi ir įsigijau už 20. Internete, pažiūrėjau, panašus kainuoja 100–150 eurų“, – vykusiu sandoriu džiaugėsi pašnekovas.

Kolekcininkas turi ir keletą laikrodžių su judančiomis figūromis. Vienas įspūdingesnių – pjovėjas, ritmingai mojuojantis dalgiu. Jį pašnekovas įsigijo sendaikčių mugėje iš latvio. „Būtent iš latvių ir esu daugiausia pirkęs“, – sakė Vytas. Akiai mieli ir stalo laikrodžiai, po kurių gaubtais rikiuojasi įvairios figūrėlės.

Pamatęs laikrodį V.Sinkevičius gali atspėti, kelintais metais jis pagamintas. „Tarkime, jei tai „Gustav Beckers“, laikrodis yra pagamintas iki 1935 m., mat būtent šiais metais vokiečių bendrovė buvo likviduota, ją perėmė „Junghans“, kuri egzistuoja iki šiol ir gamina rankinius laikrodžius“, – kolekcionuojant įgytomis žinioms dalijosi pašnekovas.

Be vokiškų, Ežerėlyje galima pamatyti amerikietiškų „Howard Miller“, „Waterburry Clock“ ir Europos šalių – prancūzų, anglų, šveicarų pagamintų laikrodžių, į kolekciją priima ir buvusios SSRS gaminius. Pastarieji, Vyto žodžiais, mažiausiai vertingi, todėl juos sukabino laiptinėje. Kai kuriuos laikrodžius puošia prancūziški užrašai, tačiau Vyto žodžiais, laikrodžius prancūzams pagal užsakymą gamindavo vokiečiai.

„Prieškariu, kiek teko domėtis, Kaune buvo net 23 laikrodžių parduotuvės ir dažniausiai prekiavo vokiškais laikrodžiais. Laikrodis – tai dvi vertybės. Pirmoji – mechanizmas, kad gerai veiktų, antroji – korpusas, kad laikrodis būtų išvaizdus. Norint, kad mechaninis laikrodis eitų tiksliai, jį reikia reguliuoti kelias dienas ar net savaites, tačiau jis vis tiek nebus toks tikslus kaip kvarcinis laikrodis, kuris nereaguoja į oro temperatūrą, drėgnumą“, – pasakojo V.Sinkevičius.

Įdomūs: akiai mieli ir stalo laikrodžiai, po kurių gaubtais rikiuojasi įvairios figūrėlės. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Parankesnis vasaros laikas

Nors beveik visi laikrodžiai yra veikiantys, visų laikrodžių kolekcininkas neprisuka, nes tuomet laiko niekam kitam praktiškai neliktų. Paprastai laiką rodo apie 20 Vyto eksponatų.

„Pereinant prie vasaros laiko paprasčiau – rodykles pasuki valandą į priekį, ir viskas. Rudenį kiek sudėtingiau – mechaniniams laikrodžiams atgal sukti rodyklių negalima, tenka juos stabdyti ir palaukti, kol rodys tinkamą laiką, ir prisukti“, – aiškino pašnekovas.

Dauguma laikrodžių prisukti eina savaitę, tačiau tai daryti reikia labai atsargiai – užtenka pasukti vos centimetrą į šoną, ir laikrodis kiek paėjęs sustoja. Tačiau Vytas turi keletą tokių, kurie prisukti eina 400 dienų. Šiems stalo laikrodžiams būtina ideali švara, todėl jie gaminami su stikliniais gaubtais.

Skirtingi laikrodžiai prabyla skirtingu laiku, skirtingu dažniu ir skirtingu garsu: vieni praneša, kad praėjo valanda, kiti muša kas pusvalandį, treti – kas penkiolika minučių. Pastarieji turi tris prisukimo angeles, ir raktu pasidarbavus pirmoje, taip pat laiką garsiai skaičiuoja tik valandomis. Jei nepatinka skambėjimas, galima prisukti taip, kad laikrodis tik rodytų valandas. Tačiau būtent trijų prisukimų laikrodžių skambesys kolekcininko ausiai maloniausias. Jis taip susigyveno su savo eksponatais, kad net būdamas kitame kambaryje gali pasakyti, kuris laikrodis muša valandas. Naktį, tikina, neprižadina netgi prabilę bažnyčių varpų skambėjimą primenantys laikrodžiai su lietais varpais.