Į oro uostą gerokai prieš lėktuvo skrydį susirinkusi kompanija Kaukaze bus dešimt dienų – iki liepos 31 dienos. Tiesa, pats kopimas į Elbrusą truks trumpiau: kaip sakė ekspedicijos vadovas Dainius Babilas, tik atvykę kalnų entuziastai pratinsis prie didelių aukščių ir deguonies trūkumo aklimatizacijos žygiuose.
D. Babilas pasakoja, kad jų stovyklavietė įsikurs maždaug 4 km, o Elbruso kalno viršūnė yra 5642 km aukštyje. Iš stovyklos, sako vadovas, iki kalno viršaus užkopti truks parą.
„Planuojame pasiekti viršūnę septynetų dieną – 2017-07-27. Mes juokaujame, kad tas straipsnis, kuris anksčiau buvo „Kauno dienoje“, taip pat buvo išspausdintas septintame puslapyje. Mus lydi tie sėkmingi septynetai“, – apie datą, kada lietuviai turėtų šturmuoti Elbruso kalną, kalba D. Babilas.
Tiesa, viskas gali ir neiti kaip iš pypkės: ekspedicijos vadovas tikina, kad kilę nesklandumai gali pakoreguoti jų planus.
Kopia jau ne pirmą kartą
Tai nėra pirmas kompanijos bandymas kopti į Elbruso kalną: 2014-aisiais kopimas buvo nesėkmingas – jiems teko apsisukti likus vos maždaug valandai kelio iki viršūnės.
„Tada kopimas buvo skirtas Kristijono Donelaičio sukakčiai paminėti. Pakliuvome į didžiulę sniego pūgą, sąlygos buvo tokios, kad nebuvo visiškai jokio matomumo, jokio orientyro, mes matėme tik priekyje einančio žmogaus batus. Dėl viršūnės kovėmės devynias valandas, bet teko apsigręžti“, – atsimena D. Babilas.
Šiais metais, kaip tikina ekspedicijos vadovas, oro prognozės yra permainingos, rytai – saulėti, popietės – lietingos, vakarais kartais ir žaibuoja. „Viskas priklauso nuo to, ar pavyks pataikyti į tą tarpą, kada oras yra geras“, – kalba.
Tiesa, net ir geru oru Elbruso viršūnėje oras nelepina: D. Babilas teigia, kad temperatūros nukrenta ir iki 15-kos laipsnių šalčio, o stovyklavietėje, esančioje 4 km aukštyje, temperatūra turėtų siekti nulį.
Vežasi sunkias kuprines
Nesunku pastebėti ir ypač dideles kuprines, puošiančias ekspedicijos dalyvių pečius. Vadovas aiškina, kad didelis daiktų kiekis yra būtinybė.
Kalnas nėra toks sudėtingas, kaip Himalajų viršukalnės, bet jo nuvertinti negalima.
„Vežamės su savimi pilną žieminę ekipuotę: pirštines, kepures, striukes, kelis sluoksnius termo drabužių. Nepaisant to, kad temperatūra neatrodo ekstremaliai maža, tokiame aukštyje, dėl nepakankamo deguonies įsisavinimo, organizmas šiluma neaprūpina galūnių. Šąla rankos, kojos, nes organizmas visą energiją duoda svarbiausiems organams, o galūnės jam atrodo nesvarbios“, – aiškina jis.
Vyras sako, kad ekspedicija pradėta planuoti prieš maždaug pusę metų, o visi jos dalyviai yra jau patyrę kalnuose. „Į Elbrusą yra įkopę nemažai lietuvių, bet reikia įvertinti tai, kad ten žmonės kartais ir žūsta. Tokių būta ir šįmet. Kalnas nėra toks sudėtingas, kaip Himalajų viršukalnės, bet jo nuvertinti negalima. Jis pavojingas dėl paklydimų, nes nėra daug orientyrų ir dėl atsirandančių properšų, į kurias galima įkristi“, – pavojus vardija D. Babilas.
Laisvu nuo kopimo laiku stebės dangų
Tačiau kitiems ekspedicijos dalyviams, regis, baimė nekyla. Vienas jų, Vytis Šeštakauskas, tikina, kad kalnuose jam tekę būti ne kartą. „Geriausios emocijos, gera kompanija. Tikimės, kad viskas pavyks. Aišku, kalnuose sąlygos keičiasi greitai“, – sako V. Šeštakauskas.
Paklaustas, kas labiausiai neramina, pašnekovas įvardija oro sąlygas. „Vertinu viską realistiškai: oro sąlygos gali būti įvairios. Kai prieš tris metus buvom, buvo labai sunku. Tikriausiai niekada gyvenime nesu patyręs tokių oro sąlygų, kokios buvo ten“, – mena V. Šeštakauskas.
Kita dalyvė, Ingrida Veliūtė, sako, kad vakarais stovyklavietėje daugiausiai laiko praleis žiūrėdami į dangų. „Didžiausią laiko dalį užima spėliojimas, koks bus oras, koks yra vėjas. Be to, kažkas pasiima kortas, kažkas kitų žaidimų. Bet aišku, mūsų kuprinės yra riboto svorio, tai „Monopolio“ nesivežame, bet skraidančią lėkštę kažkas tikrai, žinau, turi“, – juokiasi I. Veliūtė.
Naujausi komentarai