Pirmieji šeimininkai

Pastato istorija mena gubernijos miesto laikus, kai 1860 m. jį pasistatė Ksaverijus Stravinskis. Savininkas buvo neeilinis Kauno miesto pilietis. Kaip mini Nijolė Lietuvninkaitė knygoje „Kauno senoji knyga“ (Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843–1918 metais / Nijolė Lietuvninkaitė. – Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 29–30), gydytojas, kolegijos patarėjas K. Stravinskis 1852 m. atvyko į Kauną, nuo 1852 m. birželio 28 d. ėjo gubernijos gydytojo pareigas Valstybės iždo rūmuose. Tais pačiais metais jis parengė sutrumpintą 1848 m. išleistos knygelės „Regulas dėl skarbavų žmonių“ variantą, kuriame surašytos taisyklės, kaip apsisaugoti nuo choleros. Beje, bibliografai kurį laiką teigė, kad K. Stravinskis esąs ir 1848 m. išleistos knygelės autorius, bet ją parengė Jonas Ugianskis, išvertęs taisykles į lietuvių kalbą, o K. Stravinskis to padaryti negalėjo, nes tuo metu dar negyveno Kaune.

1876–1881 m. K. Stravinskis vadovavo Kauno miesto dūmai. Šią informaciją apie K. Stravinskį knygoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“ pakartojanti Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė taip pat nurodo, kad statybą prižiūrėjo ir galbūt projektavo architekto padėjėjas Steponas Byševskis (tai ji teigia remdamasi byla: KRVA, f. I–473, ap. 1, b. 2698).

Dviaukštis mūrinis namas, pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, jau tada turėjo du rizalitus kiemo pusėje, o prie vakarinio rizalito buvo prijungtas mūrinis sandėlis.

Šį turtą paveldėjęs K. Stravinskio sūnus Eduardas 1897 m. sklypo kieme pasistatė vieno aukšto medinį namą (KRVA, f. I–61, ap. 2, b. 6335, l. 9), kuriame su šeima ir gyveno (Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915) / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas, 2001, p. 122).

Lietuvos šaulių sąjungos centro rūmai / Trimitas. – 1928, Nr. 2, virš. p.

Kaip matyti iš 1903 m. birželio 2 d. E. Stravinskio rašto Kauno miesto įkainojimo komisijai apie nekilnojamąjį turtą Nikolajaus pr. 20,  šį nekilnojamąjį turtą jis iš tėvo įsigijo 1897 m. sausio 6 d.

Mūrinio namo abiejuose aukštuose, tiek jį pastačius, tiek nuosavybei perėjus Eduardui ir Natalijai Stravinskams, buvo gyventojų butai. Prekybinių patalpų ir bendrovių, organizacijų būstinių name nebuvo iki pat 1922 m., kai pastatą iš Stravinskų nupirko Lietuvos ūkio bankas.

Pagal minėtą 1903 m. birželio 2 d. raštą namo antrame aukšte aštuonių kambarių butą nuomojo Ivanas Meščarskis Pankovičius, penkių kambarių bute gyveno Konstantinas Baueris, o pirmame aukšte šešių kambarių butus nuomojo Adomas Latrinskis ir Levas Urbonavičius. Patys namo savininkai buvo įsikūrę mediniame vieno aukšto name sklypo kieme, namas buvo užrašytas paveldėtojai Oktavijai Stravinskienei (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3661, l. 1).

Solidžios įkurtuvės

Iš 1925 m. spalio 28 d. Lietuvos ūkio banko rašto miesto įkainojimo komisijai sužinome, kad nekilnojamasis turtas Laisvės al. 20 pagal 1922 m. vasario 7 d. pirkimo aktą perėjo Lietuvos ūkio banko nuosavybėn, nors pats bankas į šį pastatą nebuvo įsikėlęs.

1925 m. mūrinio dviejų aukštų namo pirmame aukšte dar buvo vienas penkių kambarių butas, kurį užėmė Jurgis Butkus, Lietuvos kariuomenės veikėjas, tuo metu II kariuomenės apygardos štabo skyriaus viršininkas, bet tiek pirmas, tiek antras aukštas jau buvo išnuomoti įvairioms įstaigoms, organizacijoms.

„Trimito” būstinė: [namas Laisvės al. 20, kieme, kuriame 1927–1936 m. buvo LŠS žurnalo „Trimitas“ redakcija ir administracija. XX a. 3 deš. nuotr.] / Trimitas. – 1930, Nr. 28, p. 583.

Pirmame aukšte buvo įsikūrusios bendrovės „Eksimportas“, „Linas“, „Palemonas“, Tarptautinio skelbimų biuro kontora. Antrame aukšte aštuonis kambarius užėmė Lietuvos kariuomenės III pulko štabas ir kontora, taip pat buvo Juozo Dulskio penkių kambarių butas (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3661, l. 22). J. Dulskis 1922 m. buvo Lietuvos taupomųjų kasų vadovas, paskui – Finansų departamento direktorius, Ūkio banko direktorius, Finansų ministerijos tarnautojas.

Laisvės al. 20 kieme buvusiame mediniame vieno aukšto name 1925–1926 m. gyveno Ūkio banko vicedirektorius, vyriausiasis buhalteris Karolis Gercas ir kino teatrų „Iliuzija“, „Saturn“, „Metropolitain“, „Forums“ vienas savininkų Kazimieras Bandzevičius.

1926 m. vasarą dviejų aukštų mūrinį pastatą minėtu adresu ir sklypo kieme buvusį medinį namą už 250 tūkst. litų įsigijo Lietuvos šaulių sąjunga (galutinai turtas perrašytas 1927 m.), iki tol veikusi netoliese, Laisvės al. 26 (dabar Laisvės al. 40).

Kaunas. Laisvės al. 20. „Lobyno“ krautuvės vidus atidarymo metu: [1930 m. nuotr.] // Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas / red. H. Serafinas. – Kaunas, 1933, p. 456.

Mediniame vieno aukšto name kieme 1927–1936 m. buvo įsikūrusi šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ redakcija ir administracija. 1936 m. „Trimito“ redakcija ir administracija persikėlė į mūrinio pastato Laisvės al. 20 pirmą aukštą iš kiemo pusės kairėje, nes medinį pastatą ketinta griauti, neleista jo remontuoti.

Mūrinį namą Laisvės al. 20 dar 1926 m. pabaigoje leista perstatyti ir suremontuoti (projektas arch. Antano Jokimo, techninė priežiūra arch. Vladimiro Dubeneckio). Pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, pagal A. Jokimo projektą buvo perplanuojamas pastato vidus, įrengiami nauji laiptai, antrame aukšte – salė. Darbai atlikti 1927 m., o 1928 m. sausio 24 d. raštu patvirtinta, kad Lietuvos šaulių sąjunga tikrai yra suremontavusi savo namus Laisvės al. 20 (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3915, l. 1–8 ; KRVA, f. 156, ap. 1, b. 18, l. 1–6).

1928 m. sausio 7 d. Lietuvos šaulių sąjungos namai iškilmingai atidaryti ir pašventinti Juozo Tumo-Vaižganto, dalyvaujant prezidentui Antanui Smetonai, šaulių sąjungos centro valdybos nariams, Vyriausybės nariams, karininkijai. Į šventę atvyko ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras su žmona, teisingumo ministras Stasys Šilingas, vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis, žemės ūkio ministras Jonas Pranas Aleksa, kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas, gen. Vincas Grigaliūnas-Glovackis ir kt. Kalbos ir koncertai buvo transliuojami per radiją, o jaunimas, iš pradžių grojant penkto pėstininkų pulko, paskui – styginiam orkestrui, šėlo iki 4 val. ryto (Šaulių sąjungos namų atidarymas // Trimitas. – 1928, saus. 12 (Nr. 2), p. 58–61; Lietuvos šaulių sąjungos namų atidarymas // Lietuva. – 1928, saus. 9, p. 7).

„Bata“ namai

Šaulių sąjungos namų pirmame aukšte iš pradžių buvo įsikūrusios penkios parduotuvės, o antrame aukšte buvo renginių salė, valgykla-bufetas ir Šaulių sąjungos centro valdybos ir Šaulių sąjungos Kauno rinktinės kabinetai.

1928 m. balandžio– spalio mėnesiais įgyvendintas dar vienas Lietuvos šaulių sąjungos namų dviejų aukštų mūrinių fligelių perstatymo projektas (techninė priežiūra ir projektas V. Dubeneckio (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3916, l. 1–3 ; KRVA, f. 156, ap. 1, b. 18, l. 13–14).

„Žinyno“ knygynas ...: [reklama] / Lapas. – 1933, bal. 9, p. 8.

1931 m. viena pastato nuomininkė, čekoslovakų avalynės prekybos firma „Bata“, inicijavo nemažus pastato Laisvės al. 20 pertvarkymus. Pagal inž. Romano Steikūno 1930 m. spalio 20 d. projektą turėjo būti išardyta viena siena ir paplatinti langai krautuvės vitrinoms. Projekto techninės priežiūros ėmėsi inž. S. Mako ir A. Netykso technikos biuras.

Lietuvos šaulių sąjunga leido „Bata“ įgaliotiniui, parduotuvės vedėjui Pranui Paurai atlikti šiai firmai išnuomotose patalpose planuojamus pakeitimus (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3914, l. 1–5), tačiau jau 1936 m. avalynės firma persikėlė į gretimą pastatą Laisvės al. 22 (dabar Laisvės al. 36), į specialiai jai suprojektuotas ir įrengtas patalpas.

Firmos „Bata“ parduotuvė Laisvės al. 20 pradėjo veikti 1931 m. kovo  30 d., joje buvo prekiaujama ne tik avalyne, bet ir kojinėmis. P. Paura dar turėjo batų taisymo dirbtuvę Vytauto pr. 1, o 1938 m. jau Laisvės al. 22 buvo atidaręs ir „Bata“ kojinių pataisymo dirbtuvę (KRVA, f. 209, ap. 5, b. 59, l. 1–56).

1989 m. rugsėjį atkurta Lietuvos šaulių sąjunga netrukus vėl galėjo sugrįžti į savo namus, dabar ji užima pastato dešinįjį fligelį.

Po 1927–1928 m. rekonstrukcijos pastatas Laisvės al. 20 įgavo tas formas, kurios priekiniame fasade išlaikytos iki šiol (balkonas su ketaus tvorele ir dekoratyvine stogelio imitacija virš jo, Šaulių sąjungos heraldinis ženklas atike, dantytas platus karnizas pastogėje), o po 1931 m. rekonstrukcijos dabartinę išvaizdą įgavo ir pirmo aukšto vitrinos.

Garsūs nuomininkai

Šaulių sąjungos namuose buvo ir daugiau garsių nuomininkų. 1930 m. ten įsikūrė gastronomijos prekių parduotuvė „Lobynas“, vadovaujama gabios verslininkės Onos Urbanavičiūtės-Pežienės, garsėjusi dideliu vietos ir užsienio gamybos alkoholinių gėrimų pasirinkimu, buvusi vienintelė barono Otard’o Dupuy konjako (konjako gamybos tradicija nuo XVIII a.) atstovė Lietuvoje. Antrame aukšte buvo tos pačios savininkės valgykla ir jos butas (Jauna lietuvaitė – gabi prekybininkė // Diena. – 1930, gruod. 28, p. 4). Nuo 1939 m. valgykla pavadinta Šaulių ramovės valgykla (savininkė O. Paukštytė).

Ona Urbanavičiūtė-Pežienė / Paso kort. nuotr. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 11054

Čia veikė ir dėl įvairių nuolaidų, knygų rinkinių už nedidelę kainą populiarus „Žinyno“ b-vės knygynas („Žinyno“ knygynas ... // Lapas. – 1933, bal. 9, p. 8), kurio iškabą ant namo Laisvės al. 20 matome tarpukario pastato nuotraukose.

Nuo 1935 m. Laisvės al. 20 veikė Juozo Aksamitausko moterų ir vyrų rūbų siuvykla, 1939 m. nutraukusi veiklą dėl patirtų nuostolių po vagių įsilaužimo (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4631, l. 1–4).

XX a. 3-iajame dešimtmetyje šiuo adresu taip pat buvo Valentino Valdenbergo dviračių prekybos įmonė (4-ajame dešimtmetyje V. Valdbergo motociklų ir automobilių taisymo dirbtuvės jau buvo Kęstučio g. 29, kur 1932 m. savininko turtui buvo paskelbtos varžytinės), elektrotechnikos parduotuvė „Bela“, E. Ožinskio technikos kontora.

3–4 dešimtmečiais čia veikė Tarptautinis skelbimų biuras (savininkai Andrius Daugis ir Albinas Katilius), Benedikto Davidavičiaus kirpykla (nuo 1934 m. – B. Davidavičiaus ir Juozo Nicijausko kirpykla), kurioje tuo metu dirbo du kirpėjai, gaudavę po 80–90 litų algos, kirpėja dirbo ir B. Davidavičiaus žmona. Vėliau iki pat 1940 m. veikusioje kirpykloje buvo keturi darbuotojai ir savininkai (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 5135, l. 1–13).

kirpėjas Benediktas Davidavičius / Paso kort. nuotr. 1932 11 12. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 3270

1933 m. Šaulių sąjungos pastate įsikūrė šaulių globojama Lietuvos ūkininkaičių draugija (Jaunosios šaulės – pavyzdingos šeimininkės / Z. Dulskytė // Trimitas. – 1934, Nr. 6, p. 113), o nuo 1936 m. iš medinio namelio kieme į pastatą prie Laisvės al. persikėlė „Trimito“ redakcija ir administracija. Pastato dešinėje nuolat dirbo Lietuvos šaulių sąjungos centro valdyba. 4-ajame dešimtmetyje joje buvo pirmininkas, dar penki asmenys, raštininkas ir tarnaitė (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 8718, l. 1–30).

Išvyti ir sugrįžę

Sovietmečiu dalį Lietuvos šaulių sąjungos pastato naudojo „Žinijos“ draugija. Ji nugriovė kieme buvusį medinį namą, perstatė kiemo fasado dešinėje buvusį rizalitą (šioje vietoje buvo prilipdytas „Žinijos“ lektoriumo pastatas). Nugriautas ir kiemo fasado kairėje buvęs rizalitas.

Pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, „Žinijos“ draugija atliko ir Šaulių sąjungos namo vidaus pertvarkymus, pašalino krosnis, kaminus.

Sovietmečiu Laisvės al. 20 (Stalino pr. 20, Stalino pr. 34, Laisvės al. 34) pirmame aukšte taip pat buvo įsikūrusi Pramprekybos parduotuvė Nr. 15, Pramprekybos audinių parduotuvė Nr. 96, „Vyturio“ audinių parduotuvės filialas. Vėliau audinius pakeitė batai, čia veikė įvairių savininkų ir pavadinimų batų parduotuvės, įsirengusios vitrinas ir įėjimą į pastato kiemą.

1989 m. rugsėjį atkurta Lietuvos šaulių sąjunga netrukus vėl galėjo sugrįžti į savo namus. Dabar ji užima pastato dešinįjį fligelį (įėjimas praėjime į kiemą). Ant šio fligelio pakabinta lenta, liudijanti, kad čia įsikūrusi Lietuvos šaulių sąjunga, taip pat atminimo lenta čia 1928–1929 m. dirbusiam vienam šaulių sąjungos įkūrėjų Vladui Puvinskiui-Pūtviui. Kiek aukščiau pakabinta dar viena atminimo lenta apie šiame name XX a. 3–4 dešimtmečiais apsilankiusį Ukrainos išsivadavimo judėjimo vadą, Lietuvos pilietį (nuo 1929 m.) Eugenijų Konovalecą (1891–1938).

Lietuvos šaulių sąjungos namai, Laisvės al. 34, 2025. / Organizatorių nuotr.

Šiuo metu pastate Laisvės al. 34 įsikūrę „Renee“ avalynės parduotuvė (prekiaujanti ir drabužiais, galanterijos prekėmis), lietuviško ir latviško apatinio trikotažo parduotuvė „Moters stilius“, gėlių parduotuvė „Flores Vireti“, „Optika Rega“ Kauno filialo salonas, kavinė ir kepyklėlė „Pinavija“ (iki 2025 m. kovo penkiolika metų veikusi Vilniuje, garsėjanti savo smetonišku „Napoleonu“, sviestinės tešlos pyragėliais ir kibinais, reklaminiame straipsnyje skelbusi, kad patalpose Kaune siekia sukurti tarpukario modernizmo dvasią nuo baldų iki šviestuvų).