Kodėl baliniams vėžliams reikia pagalbos?  Prieš šimtmetį šie gyvūnai gyveno visoje mūsų šalies teritorijoje. Tačiau pradėjus aktyviai melioruoti laukus, buvo sunaikintos vėžlių buveinės. Pasikeitus ekosistemoms, labai sumažėjo nedidelių, saulėtų vandens telkinių šiems ropliams gyventi bei pietinių šlaitų, apaugusių reta augmenija, tinkamų kiaušiniams dėti. Nerasdamos tinkamų vietų kiaušinių dėjimui, vėžlės dažnai juos sudeda ant kelkraščių, ariamuose laukuose. Tokius kiaušinius saugomų teritorijų darbuotojai surenka ir atveža į Lietuvos zoologijos sodą inkubavimui.

Buvo pastebėta, kad netipiškos paskutinių kelerių metų žiemos pražudo didžiąją dalį mažylių, todėl rudenį iš dalies dėtaviečių vėžliukai paimami ir auginami zoologijos sode.

Norint, kad vėžliukai išgyventų grįžę į gamtą, reikia juos daug ko išmokyti, pakartoti panašų ciklą kaip gamtoje. Pradėję gyvenimą jauniklių auginimo laboratorijoje, žiemojimui jie perkeliami į kitas, specialiai tam skirtas ir įrengtas patalpas, kur palaikoma 16–18˚C temperatūra. Žiemojimas trunka apie aštuonias savaites, kurių metu vėžliukai nesimaitina. Po to vėl tenka po truputį pratinti prie šilumos, pradėti maitinti. Visai kaip kūdroje, sulaukus pavasario. Mažyliai išmoksta susimedžioti gyvą grobį (įvairius vabzdžius, jų lervas), pasislėpti nuo priešų, šokant į vandenį.

Prieš išleidžiant į gamtą, vėžliukai apgyvendinami adaptaciniuose lauko voljeruose, iš kur keliauja į savo namus.

Pirmieji Lietuvos zoologijos sode iš kiaušinių išskilę baliniai vėžliai buvo paleisti į gamtą 2014 metais. Nuo tada į gimtąsias vietas jau grąžinti 364 vėžliukai. Dabar juos dar galima sutikti Dzūkijoje, kur priskaičiuojama apie 500–600 individų.