Pandeminė idėja

„Ačiū, – pagirtas už gražų pavadinimą „Svajonių SPA“ kuklinosi Mindaugas ir paaiškino perkeltinę salono pavadinimo prasmę. – Kai kurie pagal pavadinimą sprendžia, kad čia galima ateiti, nusiprausti, pasišildyti ir išeiti. Iš tikrųjų pavadinimo prasmė – neskubėjimas, nes pas mus masažo trukmė gerokai ilgesnė. Pavyzdžiui, nugaros masažas poliklinikoje standartiškai trunka apie 20 minučių, privačioje klinikoje – 30–40 minučių, o pas mus nugaros masažas trunka valandą.

Mes neskubame, išsiaiškiname problemą, ramiai dirbame, nestresuojame, po procedūros geriame arbatą, jei reikia – aptariame. Juk žmogui visą laiką įdomu, kokios jo problemos, kaip jų išvengti, galbūt reikia mankštų ar pratimų.“

Klientai skirtingai reaguoja į žinią, kad juos masažuos neregys. Būna, kad sutrinka, įsitempia, bet Mindaugas pastebi, kad neregių gebėjimas savo aplinkoje orientuotis ir profesionaliai daryti savo darbą kliento išgąstį greitai numalšina.

Kol „Kauno dienos“ fotografas fotografavo Mindaugą, į saloną užsuko moteris. Ji nebuvo Mindaugo klientė, bet patikino žinanti, kad šiame salone dirba neregiai. „Aš netoli gyvenu. Anksčiau, kai dar veikė Aklųjų kombinatas, čia irgi buvo masažo salonas. Žinoma, juk yra čia tų salonų, bet specialiai rinkausi šį. Pagalvojau, kad noriu, jog ne tik man, bet ir jiems būtų gerai“, – ponia Roma tikino, kad čia jaučiasi patogiai.

Mindaugo įkurtame SPA dirba žmonės, turintys didesnę ar mažesnę regėjimo negalią. Tokių čia – penki. „Norėjau sukurti darbo vietų tokiems žmonėms. Ne tik masažuotojams, bet ir buhalteriams, administratoriams, kurie gali atsiliepti telefonu, pildyti klientų rezervacijos žurnalą, parduoti kuponus, įdarbinti tarkime, silpnaregę valytoją“, – sakė Mindaugas, kurio idėjos užuomazgos sugrąžino į 2019-uosus.

Mindaugas Lietuvos sporto universitete studijavo sporto turizmo vadybą. Prasidėjusi COVID-19 pandemija uždarė ir turizmo, ir sporto sektorius. Nebuvo galimybių įsidarbinti, o jaunam vadybininkui norėjosi veiklos.

„Vyrauja mitas, kad neregiai yra geriausi masažuotojai pasaulyje, nes jie mato ne akimis, o rankomis. Nusprendžiau paanalizuoti Kauno ir Vilniaus masažų salonų rinką, SPA sektorių, gydomąjį masažą ir kitas procedūras. Pastebėjau, kad Kaunas nuo Vilniaus labai atsilieka“, – sakė Mindaugas.

Įdomiausia, kad analizuodamas masažuotojų neregių rinką, pastebėjau, kad jų buvo visur, – Vilniuje, Telšiuose, Klaipėdoje, Alytuje, tik ne Kaune. Kilo klausimas, ką daro masažuotojai neregiai Kaune, kur jie dirba? Pasirodo, kauniečiai neregiai važiuoja dirbti į Vilnių. Kaip taip? Ar jie grįžta namo tik savaitgaliui, ar važinėja kasdien, nes tokiu atveju vien kelionėje sugaišta apie penkias, gal net daugiau valandų. Automobiliu į darbą sostinėje važiuojantys kauniečiai kelyje sugaišta apie tris valandas per dieną. Neregiui tas laikas padvigubėja, nes jis naudojasi tik viešuoju transportu – nuo namų iki autobusų ar geležinkelio stoties, tada – iki Vilniaus, ten vėl autobusu ar troleibusu iki masažo salono.

Idėja: M. Dvylaitis norėjo sukurti darbo vietų žmonėms, turintiems regėjimo negalią. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Masažas tamsoje

„Dabar labai smagu, kad Kaune yra toks specializuotas masažo salonas, kuriame dirba žmonės, turintys regėjimo negaliąׅ“, – džiaugėsi Mindaugas jaukiai įrengtame salone.

Anot Mindaugo, tik labai mažai klientų, kurie nežino, kad masažuotojai neregiai, išsigąsta: „Tarkime, moteris ateina veido masažo. Tai labai jautrus, tikslus masažas, nes veido raumenukai smulkūs. Gal nuogąstauja, kad akį išdursime ar dar ką ne taip padarysime. Vis dėlto dažniau būna, kad atėję klientai nusistebi: kaip čia jūs tvarkotės, kaip pas jus švaru. Man juokingiausia, kai ima stebėtis, kaip čia pas mus neregius taip gražu. Tarsi pas neregius turėtų būti juodos arba baltos sienos, jokio paveikslo. Juk aplinka kuriama ne mums, darbuotojams, o klientams.“

Tačiau svarbiausia, kad klientai labai greitai įsitikina Mindaugo minėtu matymu rankomis. Vyras dažnai prisimena situaciją per paskaitą, kurioje iš 70 studentų trys buvo neregiai. Aiškindamas apie masažo subtilybes dėstytojas pasakė, kad „trinsime, kol paraus oda“. Ką reikėjo daryti neregiams? Anot Mindaugo, jie trynė, kol pajuto šilumą: „Nuo pirmos minutės turėjome matyti rankomis, jausti kūną, šilumą, šaltį, įtampą, sukietėjimus, mazgus, guzus, sušokimus, sustingimus. Tai regėjimo sutrikimų neturintys masažuotojai pajunta kitaip.“

Bandžiau paklausti apie mitą, kad geriausi masažuotojai – neregiai, kad galbūt tai ne mitas, tačiau Mindaugas neskubėjo idealizuoti: kaip yra gerų ir blogų žmonių, taip ir neregių masažuotojų gali būti visokių. Tačiau neregiai neturi pasirinkimo, jie privalo iš karto matyti rankomis.

„Viena pagrindinių mūsų vizitinių kortelių, kurią artimiausiu metu ištrauksime ir visiems atskleisime, bus nauja procedūra – masažas aklinoje tamsoje. Į masažą atėjęs žmogus pirmiausia viską įvertina akimis. Apskritai, per regą žmogus gauna apie 70 proc. informacijos. Mes ateiname ir pamatome: o gražus masažuotojas, susišukavęs, gražiai nudažytos sienos, graži komoda, graži staltiesė arba, priešingai, – negraži staltiesė, riebaluota. Akimis susidarome pirmą įspūdį. Kai likviduojame regos pojūtį, turime susikoncentruoti į kvapą, klausą, lytėjimą, šilumą ir atkreipiame dėmesį į visai kitus dalykus, – unikalią naujieną atskleidė Mindaugas. – Regos masaže visiškai  nereikia, turime koncentruotis į kitus pojūčius. Mūsų tikslas – kad į masažo procedūras atėjęs žmogus net nematytų, kas jį masažuoja. Nematys ir nesužinos. Žmogus turės unikalios patirties – tik jaus judesius, kaip sušyla kūnas, užuos kvapus. Uoslė mūsų stipriausia prigimtinė juslė – anksčiau žmonės per uoslę poruodavosi, ieškodavo maisto. Tai buvo pagrindinis pojūtis, tik vėliau ėmė dominuoti rega.“

Prisilietimo meistrai

Dar viena Mindaugo ypatybe negali nesižavėti. Juk būdamas kvalifikuotu vadybininku jis galėjo tik įsukti šį verslą ir samdyti žmones, bet suprato, kad norėdamas klientams suteikti aukščiausio lygio paslaugą, turi pats suprasti masažo paslaptis. Pasirinko dvejus metus trukusią gydomojo masažo programą.

Mes viską padarome iš vidaus. Mus vadinu prisilietimo meistrais.

Mindaugas sutinka, pradžia nebuvo lengva. „Svajonių SPA“ gyvuoja ketverius metus, tik šiose dar dažais kvepiančiose patalpose klientai laukiami nuo praėjusių metų gruodžio. Pradėjo viską nuo nulio. Turėjo daug ambicijų, sako gal iš mamos paveldėjo užsispyrimą. Septyniolika metų profesionaliai sportavęs vyras įsitikinęs, kad sportas jį labai užgrūdino, išugdė valią, drąsą rizikuoti, discipliną: „Atidaryti masažo kabinetą per pandemiją atrodė utopija. Visi sėdi namie, o tu pradedi masažuoti. Kažkokia nesąmonė. Tačiau gyvenime yra požiūrio klausimas: ar stiklinė pustuštė, ar puspilnė. Dabar manau, kad tai buvo pats geriausias laikas. Po pandemijos daug masažo salonų bankrutavo ir užsidarė, o dėl sėdėjimo namuose padaugėjo problemų dėl nugaros, sprando. Vadinasi, pasiūla sumažėjo, o paklausa padidėjo. Atrodė nesąmonė, bet, mano giliu įsitikinimu, mes laimėjome.“

Pradžioje išnuomotame kabinete akcijomis klientus vilioję jaunieji masažuotojai neregiai nesigiria klientų gausa ir, žinoma, uždarbiu. Mindaugas prisiminė, kad atėjus žiemai, nuomojamame kabinete prireikė kilimo, bet pinigų nebuvo. Pradedantysis verslininkas laikėsi nuostatos – investuoti, ką uždirbi, ir augti po truputį, todėl neleido sau imti iš kitos kišenės. Parduotuvėje nusipirko pigiausios kiliminės dangos atraižų ir parsivežęs degtukais degino kraštų siūlus, kad padoriai atrodytų.

„Po trejų metų paskambino „Credit Lietuva info“ ir pasiūlė įsigyti jų sertifikatą, nes Kaune savo srityje buvome tarp lyderių. Tai parodo, ką reiškia disciplina, tikslas, noras siekti savo svajonių ir „Svajonių SPA“, – nusijuokė jis. – Pagal vadybos vadovėlį, jei po trejų metų įmonės balanse yra nulis, vadinasi, investicijos atsipirko, verslas sekasi. Po trejų metų mums ne tik viskas atsipirko, bet ir tapome žinomi Kaune tarp lyderių.“

Mindaugas neatmeta tikimybės, kad jo negalia šiame darbe yra savotiškas pranašumas. Per masažą žmogus apsinuogina ne tik fiziškai, bet ir emociškai, nes jis atskleidžia savo problemas, kartais tam žmogui būna nejauku, nepatogu dėl apkūnumo. Tas apsinuoginimas labai jautrus momentas, žmogus jaučiasi pažeidžiamas.

„Mes negalime pamatyti kliento veido išraiškos, todėl esame priversti vertinti kitaip, sugalvoti sistemą, kaip išanalizuoti žmogų. Aš tai darau labai rimtai nuo pat žmogaus įėjimo pro duris. Keli nekalti klausimai ir atsakymai į juos man atskleidžia kliento nuotaiką, emocinę būseną, gal jis serga depresija ar tiesiog yra prastos nuotaikos, o gal jaučia nuolatinius fizinius skausmus. Visą seansą sieki rankomis pamatyti ne tik kokios būsenos klientas atėjo, bet ir pajusti vykstantį pokytį, – nematomą pusę atskleidžia Mindaugas. – Viską padarome iš vidaus. Mus vadinu prisilietimo meistrais. Mes prisiliečiame ne tik prie žmogaus kūno, bet ir proto, sielos, todėl masažas yra gilesnis, efektyvesnis.“

Pasiekimų kraitis

Prisipažinau, kad su neregiu bendrauju pirmą kartą. Mindaugas nuramino, kad į genetiškai paveldėtą negalią žiūri filosofiškai: „Aš atsimenu, kaip atrodė pasaulis. Tačiau čia ir vėl yra požiūrio klausimas, kaip su ta pustušte ir puspilne stikline. Jei negali pakeisti situacijos, turi pakeisti požiūrį. Dažnai sakau, kad regėjimo netekau pačiu laiku, buvau 6,5 metų. Suaugęs žmogus, praradęs regėjimą, sunkiai prisitaiko, sunkiai adaptuojasi. Emociškai suaugusiam sunkiau, vien paimti lazdelę į rankas turi perlipti savo ego, savo principus, susitaikyti su tuo, kad esi neregys, neįgalus. Vaikas tai priima kitaip. Aš išvengiau tos sunkios adaptacijos.“

Visiškoje tamsoje gyvenantis jaunas vyras savo veikla ir pasiekimais galbūt yra žymiai turtingesnis nei sveikas jo bendraamžis: gausybė apdovanojimų už plaukimo pasiekimus, baigta Juozo Gruodžio konservatorija, moka groti akordeonu, laisvalaikiu sportuoja, žaidžia tenisą, šoka Lotynų Amerikos šokius: „Mano bičiulis šoko Lotynų Amerikos šokius. Norėjau į jį lygiuotis. Neregių kojos būna labai įtemptos dėl nuolatinės rizikos užkliūti, atsitrenkti, papulti į duobę, nukristi nuo laiptų. Mes instinktyviai esame pasiruošę tam, kad kas nors įvyks, todėl kojos įtemptos. Norėjau atsikratyti tos įtampos. Pajutęs, kaip šokiai mane atpalaiduoja, negaliu sustoti.“

Mindaugo nuomone, fizinė negalia yra žymiai sunkesnė nei regėjimo: „Žinoma, įdomu, kas būtų, jeigu būtų. Niekas nežino, kas būtų, jei matyčiau. Gal būčiau koks gatvės vaikas, banditas ir vandalas. Mano mobilumas labai geras. Puikiai tvarkausi vienas namų buityje, keliauju po miestą, tarp miestų, po pasaulį. Nemanau, kad tai yra netektis. Dirbtinis intelektas dabar yra mūsų akys ir gali pagelbėti kaip papildomas žmogus ar asistentas.“

Mindaugas pateikė pavyzdį: apsivilkęs masažuotojo aprangą, jis nemato, ar ta apranga švari, tvarkinga. Jis nusifotografuoja ir paprašo DI įvertinimo. Atsakymą gauna ne tik apie dėmę ir galimą jos kilmę, bet ir kokiomis priemonėmis ją pašalinti, kokios temperatūros vandenyje skalbti. Mindaugas šypsosi, kad DI jam taip tiksliai apibūdina nuotraukas, kad joks žmogus taip nepapasakotų.

„Baigiau atleto karjerą, nes reikėjo auginti „Svajonių SPA“. Iš sporto negalėjau valgyti pyrago, galėjau valgyti tik duoną. Kadangi buvau pasaulio čempionato prizininkas, iš valstybės gaudavau 400 eurų per mėnesį. Aukšto rango atletas negali dirbti, jis turi sportuoti, miegoti ir valgyti. Jaunam žmogui tie 400 buvo ne pinigai. Norėjosi šiek tiek daugiau, todėl baigiau plaukiko karjerą. Galutinį tašką padėjo autoavarija. Mane partrenkė automobilis ir buvo sunku grįžti“, – Mindaugas džiaugiasi, kad per avariją lūžęs stuburas apie save neprimena.

Mindaugo optimizmas įkvepia, o svajonių ir norų sąrašas ilgas. Indija, Tailandas ir Balis – šios šalys yra Mindaugo svajonių sąraše. Domėjimasis Rytų filosofija verčia arčiau pažinti ir šių šalių kultūrą, žmones, patyrinėti vietos virtuvę. Jis tiki, kad taip ir bus.