Šeimą kankino badas

Dabar 85-erių M. Babonas su šeima iš Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus buvo ištremtas per pirmąjį trėmimą – 1941 m. birželio 14 d. Ištremta visa gausi Babonų šeima, tarp jų – tėvai Elena ir Liudvikas Babonai su septyniomis atžalomis: keturiolikos Elena, vienuolikos Aldona, devynerių Mindaugu, šešerių Danute, trejų Jūrate, dvejų Jonu ir septynių mėnesių Cecilija. Gyvuliniais vagonais šeima į Komijos Respubliką keliavo pusantro mėnesio, kol pasiekė Šestoj Učiastok netoli Ust Nemo. Čia nuo šeimos buvo atskirtas tėvas. Tremtinių gretas retino badas, nepakeliamas darbas, nežmoniškos gyvenimo sąlygos ir šaltos žiemos. Dirbantys tremtiniai lageriuose gaudavo maisto davinį: pora šaukštų avižinės košės iš valgyklos, 600 g duonos dienai bei 1 kg kruopų mėnesiui. 1943 m. sausį buvo nutrauktas produktų kortelių skyrimas nedarbingiems asmenims, seneliams ir vaikams iki keturiolikos metų. Vyriausią dukrą išsiuntus dirbti ir gyventi kitur, E. Babonienė su šešiais vaikais ir teta – Maironio seserimi, nebyle senute Pranciška Mačiulyte – liko su viena maisto produktų kortele. Prasidėjo badas. Pirmąja jo auka tapo dvejų metukų Cecilija. Vėliau amžino įšalo žemė priglaudė ir Maironio sesers, ir senelio Martyno Babono palaikus. Siekdama kažkaip išmaitinti vaikus, E. Babonienė du mažuosius kuriam laikui buvo išprašiusi priimti į vaikų namus.

Dirbo pavojingą darbą

1950 m. šeima iš Uljanovo pervažiavo gyventi į Vorkutą – pas šachtoje dirbusį tėvą, kuris per Raudonąjį Kryžių išsireikalavo, kad jiems būtų leista gyventi kartu. Tai buvo didžiulis džiaugsmas E. Babonienei ir vaikams, kurie ilgus metus nežinojo, ar tėtis gyvas.

"Kai mus nuvežė į tremtį, vietiniams buvo išaiškinta, kad mes – tie, dėl kurių kaltės jų artimieji žūsta fronte. Tačiau kai mes pradėjome kartu su vietiniais eiti į darbą, vietiniai pamatė, kad tremtiniai – ne tokie, kokiais vaizduojami. Atsirado su caro laikų kariuomene buvusiųjų Lietuvoje, – prisimena M. Babonas. – Vienas komių senukas sakydavo: jei ne lietuviai, manęs jau nebūtų. Nes jį, sužeistą fronte, žmonės Lietuvoje globojo ir gydė. Tada jis, metęs ginklus, parėjo pėsčias į Komiją. Kiekvieną sava tėvynė traukia. Jis sakydavo: Lietuvoje – gražu, bet tokios gamtos didybės kaip taigoje čia nėra. Mus traukė sugrįžti mūsų gimtasis kraštas Lietuva, o jį – taiga."

Kai M. Babonui sukako 18 metų, jis ėmė dirbti anglių šachtoje prochodčiku – takų įrengėju: išsprogdindavo uolas, kad atidengtų priėjimus prie anglies klodų ir sutvirtindavo takus didžiuliais rąstais ir sijomis – kad neužgriūtų. Šis darbas buvo fiziškai sunkus ir pavojingas. M. Babonui ne kartą teko dalyvauti bendradarbių laidotuvėse: vienus sutraiškė kartu su anglimis išgriuvę rąstai, kiti žuvo sprogdindami ar sprogus susikaupusioms metano dujoms. Sužeidimų M. Babonas patyrė ne vieną, kartą teko prisiūti nukirstą nosies galiuką, tačiau rimtų traumų jam pavyko išvengti. "Paskui mane tėvelio vėlė vaikščiojo. Jis, žuvęs šachtoje, matyt, mane saugojo", – užsimena M. Babonas. Vėliau jis vadovavo šachtininkų brigadai. "Kiekvienoje pamainoje darbams vadovaudavo vyresnysis. Tai, būdavo, kur pavojingiau, rusai neina, sako: eik tu, tu juk vyresnysis. Ką padarysi – eidavau", – prisipažįsta.

Tačiau būtent šachtininkų bendruomenę M.Babonas prisimena kaip labai vieningą: "Po žeme sunkiai dirbančius žmones suartina nenusakomi stiprūs saitai. Čia visiškai neturi reikšmės, ar tu ukrainietis, ar rusas, baltarusis, estas ar lietuvis, tremtinys ar ne – visi kartu dirba nežmoniškomis sąlygomis."

Tėvas žuvo šachtoje

1952 m. Mindaugas sutiko iš Lietuvos į Vorkutą sesers atvykusią aplankyti Danutę Stagniūnaitę. Jauna, darbšti, naginga mergina buvo kritusi į akį ne vienam lietuvių jaunuoliui, tačiau abipusė meilė įsižiebė tik tarp Mindaugo ir Danutės. Babonų namuose Vorkutoje juos sutuokė kunigas Kuzminskas, čia trumpam apsistojęs grįždamas iš lagerio į Lietuvą. 1954 m. gimė vyriausia Babonų dukra Birutė. Tais pačiais metais, būdamas 52-ejų, likus vienuolikai dienų iki šachtininko pensijos, šachtoje žuvo M. Babono tėvas Liudvikas. Jį, tvirtinusį rąstus 1 km gylyje po žeme, sutraiškė žemyn krentantys vagonėliai su rąstais. "Paprastai, jei būdavo dirbama pavojingoje zonoje šachtos apačioje, viršuje darbai būdavo sustabdomi. Tačiau tuomečiam inžinieriui degė planas, tad jis įsakė nesustoti – dirbti visiems ir viršuje. Tėvą sutraiškė iš darbininkų viršuje platformos krentantys vagonėliai su rąstais, kitam darbininkui buvo sulaužytas stuburas. Oficialiai kalti dėl šios nelaimės liko kaliniai, vykdę inžinieriaus įsakymą. Jiems priteisė papildomai po dvejus metus kalėti", – prisiminė M. Babonas.

Į tautiečių gerbiamo Liudviko laidotuves susirinko minia žmonių. Siekiant ištirpdyti ledą ir pagilinti kapo duobę, buvo deginami laužai, duobę pagilinti bandė ir sprogdintojai, tačiau du trečdalius jos gylio vis tiek sudarė amžino įšalo ledas. Prie tėvo kapo prisiekęs nepalikti jo palaikų šioje žemėje, M.Babonas į Lietuvą juos galėjo pargabenti tik 1990 m. Tačiau tremtyje mirusios sesutės Cecilijos, senelio, dėdės, Maironio sesers P.Mačiulytės kapų nepavyko rasti – kapinės, kur jie palaidoti, buldozeriu buvo sulygintos su žeme.

Čia visiškai neturi reikšmės, ar tu ukrainietis, ar rusas, baltarusis, estas ar lietuvis, tremtinys ar ne – visi kartu dirba nežmoniškomis sąlygomis.

Pradžioje sugrįžo nelegaliai

Vorkutoje M. Babonas ėmė sportuoti – papildė vietinę krepšinio komandą. Krepšinis jaunuoliams tremtiniams suteikė vienintelę galimybę išvykti toliau už tremties vietos ribų, nes keliaujančiųjų be specialaus leidimo tremtinių laukė kalėjimas.

M. Babono žmona Danutė, nebūdama tremtinė, galėjo laisvai keliauti. 1955 m. ji su metukų sulaukusia prastos sveikatos dukrele Birute iškeliavo į Lietuvą ir ten pagimdė antrą dukrą – Liudą. Tais metais ir M. Babonas po keturiolikos metų tremties aplankė Lietuvą. Tiesa, nelegaliai. Su Komijos Respublikos krepšinio komanda, kurios pagrindą sudarė lietuvių tremtiniai, jis atvyko Maskvą žaisti su Rusijos komandomis. Po varžybų atvykusieji iš Komijos Maskvoje galėjo pasilikti dvi savaites. Per tą laiką Mindaugas sugalvojo aplankyti Lietuvoje esančią žmoną. Neturėdamas leidimo keliauti į tėvynę, jis vis dėlto nusprendė rizikuoti – nusipirko traukinio bilietą į Kauną, įsėdo į kupė. "Po kiek laiko į tą patį kupė sugriuvo trys karininkai. Jiems besivaišinant mano konjaku, atėjo kareiviukas tikrinti dokumentų. Ant jo mūsų kupė keliavęs majoras užriko: "Tu ką, nematai, kas važiuoja?" Ir kareiviukas, atsiprašęs, uždarė duris. Taip dokumentų patikrinimas baigėsi, ir aš laimingai pasiekiau Kauną", – šyptelėjo M. Babonas. Aplankęs žmoną jaunas vyras netrukus turėjo sugrįžti į Vorkutą.

1958 m. Babonų šeima gavo pasus – galėjo gyventi bet kur Sovietų Sąjungoje, išskyrus Lietuvą. Tik 1963 m. Mindaugas gavo leidimą grįžti nuolatos gyventi Lietuvoje. Tačiau iš Vorkutos jis sugrįžo ne iš karto: pirkti nameliui Garliavoje pasiskolinęs 4 tūkst. rublių, norėjo kuo greičiau grąžinti skolą. Dėl to dar trejiems metams pasmerkė save gyventi atskirai nuo šeimos – liko dirbti Vorkutoje. "Lietuvoje, palyginti su šachtininko, buvo labai menki atlyginimai, o kombinuoti aš nenorėjau. Taip man pavyko išvengti kombinavimo – sovietmečiu įprasto vogimo iš darboviečių", – prisipažįsta pašnekovas.

Antrarūšiai žmonės

Būdamas 43-ejų grįžęs gyventi į Lietuvą, Garliavą, buvęs tremtinys ėmė lieti vamzdžius – vadinamąsias bonias. "Mėnesį atidirbau, žiūriu, kad dalis mano gaminių buvo užrašyti kitiems – su valdžia gėrusiems bendradarbiams. Man ta tvarka nepatiko. Perėjau kitur – ėmiau vulkanizuoti padangas. Septyniolika metų ten atidirbau", – skaičiuoja pašnekovas.

Tai, kad tremtiniai – antrarūšiai žmonės, iš aplinkinių M.Babonui dažniau tekdavo pajusti Lietuvoje nei tremtyje. Dėl spaudo sovietiniame pase, liudijančio gimimo vietą – Vorkutą, anuomet kentėjo Babonų vaikai: dukra Virginija negalėjo studijuoti teisės ir žurnalistikos, Birutė buvo apkaltinta vedusi antitarybinę ekskursiją, prie sūnaus Mindaugo buvo kabinėjamasi kaip prie įtartino asmens. 1986 m., Garliavoje nelegaliai iškėlus lietuvišką trispalvę, saugumiečių akys iš karto pakrypo jaunojo Mindaugo Babono pusėn. Jo kaltės nepavyko įrodyti, tačiau tais pačiais metais vidurinę mokyklą baigusiam jaunuoliui kelias į aukštąją mokyklą užsidarė dėl "netinkamos biografijos".

M. Babonui apmaudu, kad į tremtinių balsą ir laisvoje Lietuvoje neįsiklausoma. "Jei Lietuvoje iš karto būtų buvę įsiklausyta į mūsų patarimą, kad negalima leisti buvusiai sovietinei nomenklatūrai įsitvirtinti laisvoje Lietuvoje, kitokia būtų mūsų tėvynė", – įsitikinęs garliavietis. Pasak jo, 1990–1992 m. visa komunistų partijos nomenklatūra Lietuvoje buvo nuslūgusi, nustumta į šoną. "Tačiau, kai tik Algirdas Mykolas Brazauskas 1993 m. tapo prezidentu, tuoj visi pakilo vėl ir užėmė pirmas gretas. Jei būtų priėmę teisingą įstatymą, nė vienas jų nebūtų patekęs į aukštus valstybės postus – taip, kaip Estijoje. Dėl to dabar Estijoje yra kur kas žemesnis nei pas mus korupcijos lygis. O pas mus – aukštas, tai likusiųjų valdžioje sovietinių nomenklatūrininkų paveldas", – tvirtina tremtinys.

M. Babonas buvo vienas iniciatorių, kad Garliavos centre, prie bažnyčios, iškiltų paminklas 1918–1923 m. savanoriams. Tremtinį žeidžia skleidžiami gandai, esą paminklas pastatytas nelegaliai, negavus leidimų ir nesutvarkius reikiamų dokumentų. "Tai yra melas. Statant paminklą, apie 1990 m., visi dokumentai buvo sutvarkyti. Tais laikais dar buvęs gyvas Garliavos savanoris Andriušis. Jis parodė tikslią vietą, iš kurios, sudainavę "Lietuva brangi" jis ir kiti savanoriai išvyko į frontą. Statydami paminklą, mes visus leidimus buvome gavę. Bet kartą atėjo pas mane vienas žmogus, prisistatė, kad jis – iš Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, pasiskolino tuos dokumentus ir dingo. Dabar aš nebegaliu įrodyti, kad tas paminklas – legalus", – apgailestavo pašnekovas.

Jis rūpinasi netoliese gyvenančiu 96 metų sulaukusiu tremtiniu Steponu Taškumi. Senuoju "Audi 100" jis kartą per savaitę važiuoja iš kepyklos nupirkti šviežios duonos, užsuka pas bičiulį. "Aš nesuprantu šiuolaikinių žmonių, kad jiems visko negana ir negana. Ir daugelio valdininkų dvasioje įsigalėjęs ne rūpestis tėvynės ateitimi, o aukso veršio blizgesys, rūpestis savo kišene. Kai mano amžinatilsį žmonelė dar buvo gyva, bet jau neveikli, pati gydytoja pasiūlė man oficialiai tapti jos globėju. Valstybė už tokią globą moka tam tikras išmokas. Pasakiau: aš pensiją gaunu, ji pensiją gauna, vaikai dirba – mums užtenka, nereikia tos globos. Gydytoja susiėmė už galvos, sako: žmonės kyšius siūlo, kad tik tokią globą gautų, o jūs atsisakote siūlomos", – prisiminė M. Babonas.