Internete pasidomėjus, kokiais būdais žmonės atsitiktinai randa įvairių archeologinių radinių, nesunku rasti Lietuvoje gyvuojančią metalo ieškiklių naudotojų bendruomenę ir įvairių su šiuo hobiu susijusių grupių socialiniuose tinkluose.

Vis dažniau žiniasklaidoje pasirodant dviprasmiškiems straipsniams, susijusiems su šia, ganėtinai gausia bendruomene, darosi įdomu apie ją sužinoti daugiau. Kaipgi yra iš tikrųjų – ar ji gelbsti, ar naikina Lietuvos istoriją? Tam atskleisti pristatome straipsnių ciklą, kuriame kalbinsime skirtingą santykį su šia bendruomene turinčius atstovus. Šįkart – pokalbis su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus vyriausiuoju specialistu Andriumi Liaku.

A.Liakas pastebi, kad teigti, jog atsirado daugiau sąmoningumo, būtų kiek per drąsu.

Atsargus vertinimas

– Ar Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius sulaukia daug metalo ieškikliais atsitiktinai rastų radinių?

– Per mėnesį dėl to sulaukiame maždaug 2–3 pranešimų. Tiek radinių pobūdis, tiek jų kiekis skirtingas. Randama ir strėlių antgalių, ir visa krūva kovos kirvių, ietigalių, žiedų. Neseniai buvo pristatytas Napoleono laikų spaudas, Patagonijos sidabrinis taleris. Pastaruoju metu klubai "MINK" ir "Radinukas" pristatė daug vertingų daiktų. Lyginant visus atnešamus radinius, šie klubai pristato daugiausia archeologiniu požiūriu vertingų daiktų.

– Galime pasidžiaugti, kad žmonės pristato istoriškai vertingus radinius, o ne paslepia juos spintelėje, galbūt galime teigti, jog supranta daikto istorinę vertę?

– Sunku vertinti, nes mes gauname tik radinį ir išgirstame žmogaus pasakojimą, bet patikrinti nurodytos radavietės nėra galimybių. Tenka pasitikėti pasakojimu. Departamentas per 2019 m. 21 kartą Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijai pateikė Departamento teritorinių skyrių gautus archeologinius radinius (radinių grupes), kurie buvo rasti su metalo detektoriumi.

Atkreipiame dėmesį, kad keturiose didžiosiose socialinio tinklo "Facebook" grupėse per dieną paskelbiama vidutiniškai apie penkis įvairius archeologinius daiktus (skaičiuojant visą radinių kompleksą; daugiausia XIX–XX a.), rastus su metalo detektoriumi. Visiškai nežinomas vadinamųjų "juodųjų archeologų", kurie dažnai kasa kultūros paveldo objekto teritorijoje, veiklos mastas. Tad teigti, kad atsirado daugiau sąmoningumo, būtų kiek per drąsu. Kita problema: norint suvokti daikto istorinę, archeologinę ir kultūrinę vertę, reikia turėti reikiamą kompetenciją.

Svarbios detalės

– Ar dažnai šie radiniai suteikia svarbios informacijos apie Lietuvos praeitį? Prisiminkime Napoleono laikų spaudą.

– Svarbiausias dalykas – tiksliai ir sąžiningai nurodyta radavietė, radimo aplinkybės, taip pat gylis, kuriame rastas radinys. Kai turime radinį ir žinome tikslią radavietę, tada galime kalbėti apie vertingesnę informaciją.

– Galima sakyti, kad radinys be radavietės tai kaip kompiuteris be elektros?

– Panašiai. Sakykime, kažkur randamas žalvarinio gaminio fragmentas. Be radavietės jo vertė yra visiškai nulinė.

– Šiomis dienomis Lietuvoje pastebima vis daugiau metalo ieškiklių naudotojų. Ar jūs, Kultūros paveldo departamento specialistai, jaučiate šį pokytį? Galbūt iš pranešimų, kurių sulaukiate, arba iš pristatytų radinių kiekio?

– Pagal pranešimų skaičių tokios tendencijos nejaučiame, tačiau, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, jeigu skaičiuotume metais, tai atvejų, kai nuėjus prie Kultūros paveldo objekto pastebima, kad buvo vykdyti smulkūs kasimo darbai, tikrai padaugėjo. Anot archeologo dr. Gintauto Zabielos, Lietuvoje detektorių naudotojų yra mažiausiai keli tūkstančiai. Vertinant tai, kas yra pristatoma į Departamentą, tai lyg lašas jūroje.

Apmaudu, kad piliečiai, naudojantys metalo ieškiklius, yra neigiamai nusistatę departamento atžvilgiu. Suradę daiktų, kurie galbūt turi kultūrinę vertę, skelbia apie juos socialiniuose tinkluose ir diskusijose teigia, kad jokiu būdu radinių nepristatys į departamentą. Turėtų būti kitoks požiūris.

Be reikalo bijo

– Stebint interneto erdvę susidaro įspūdis, kad metalo ieškiklių naudotojai paniškai bijo Kultūros paveldo departamento. Komentaruose daugelis prisipažįsta, kad nuslepia radinius. Ar dažnai išaiškinate tokį žmogų?

– Šiuo atveju neturime tikslo nubausti. Tenka pripažinti, kad toks reiškinys yra masinis, pagrindinis tikslas ir prioritetas yra jį suvaldyti. Nubaudus vieną žmogų, vargu ar bus pasiekti teisenos tikslai. Tiesiog bus nuskriaustas vienas žmogus, o vykstančiam procesui tai turės mažai įtakos.

– Ar bent kartą buvo nubaustas žmogus, kuris geranoriškai atnešė savo rastas kultūros vertybes?

– Ne. Aš asmeniškai nežinau tokio atvejo. Departamentas, priimdamas archeologinius radinius, vadovaujasi Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 06 30 įsakymu Nr. ĮV-377 "Atlyginimo už istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turinčius radinius taisyklės" (Archeologijos taisyklės) nustatyta tvarka, kuri reglamentuoja įvairius aspektus, susijusius su archeologinių radinių atnešimu į departamentą ir tolesniu šių radinių keliu.

Archeologijos taisyklės reglamentuoja, kad asmenys per savaitę privalo pristatyti atsitiktinius radinius.

Asmeniui, per savaitę pristačius į departamento teritorinį skyrių atsitiktinai rastus daiktus, reikia dar papildomai raštu pateikti informaciją apie daiktų radimo vietą (pažymint žemėlapyje), nurodyti datą, radimo aplinkybes, radėjo vardą, pavardę ir kontaktinius duomenis. Departamento teritorinis skyrius, kurio veiklos srityje rasti radiniai, per tris darbo dienas nuo gautos informacijos kartu su radinius pateikusiu asmeniu (jeigu jis gali dalyvauti) patikrina radavietę ir surašo jos apžiūros aktą. Informacija apie radinius, jų fotografijos, radinių apžiūros aktas per penkias darbo dienas nuo radimo vietos apžiūros akto surašymo dienos pateikiama Departamentui ir teritorinei policijos įstaigai, kurios veiklos srityje rasti radiniai. Departamentas per penkias darbo dienas nuo radinių gavimo dienos perduoda juos Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijai (KKVVK), kuri per 20 darbo dienų nustato radinių istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę.

Departamentas, gavęs KKVVK posėdžio protokolą, kuriame nuspręsta, kad radiniai turi istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, per tris darbo dienas persiunčia protokolo kopiją ir kitą informaciją Kultūros ministerijai, o ji per dešimt darbo dienų parenka šiems radiniams muziejų.

Svarbus aspektas – Archeologijos taisyklės reglamentuoja, kad asmenys per savaitę privalo pristatyti atsitiktinius radinius. Įvykdžius išdėstytus reikalavimus, galima gauti atlygį iš muziejaus, kuriam šie radiniai bus priskirti. Tai nereiškia, kad vėliau radinius pristatęs pilietis bus nubaustas, tačiau jis negalės pretenduoti į atlygį. Žinoma, jeigu kiltų įtarimas, kad pristatyti radiniai yra iš kokio nors kapinyno, tuomet vyktų tyrimas dėl žalos atskleistam ar dar neatskleistam kultūros paveldo objektui.

Siauraašmenis pentinis kirvis, žiedas, įveriamasis lanko strėlės antgalis. (KPD nuotr.)

Turėtų burtis į klubus

– Klubas "MINK" aktyviai prisideda prie Lietuvos archeologijos paveldo išsaugojimo, savanoriškai padėdamas archeologams tyrimų metu. Dalis kitų kasėjų, nepriklausančių klubui, taip pat reguliariai pristato radinius Kultūros paveldo departamento skyriams. Iš visų metalo detektorius naudojančių žmonių galbūt būtų galima išskirti labiausiai Lietuvos istoriją žalojančią žmonių grupę? Galbūt tai asmenys, vykdantys kasimo darbus raudonojoje zonoje, kuri įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, kurioje kasinėti ar atlikti kitus žemės judinimo darbus be specialaus leidimo draudžiama?

– Nenorėčiau išskirti vien tik raudonųjų zonų. Pagal archeologiją reglamentuojantį paveldo tvarkybos reglamentą, naudojimasis metalo detektoriumi yra priskiriamas archeologiniams žvalgymams, o juos Lietuvoje gali vykdyti archeologai, gavę tokių tyrimų projektui mokslinės archeologijos komisijos leidimą. Kitu atveju, visos archeologinių daiktų paieškos yra nelegalios. Kad ir kaip vertintume, tai vis tiek yra archeologinio paveldo žalojimas. Nenorėčiau sakyti, kad Lietuvoje turi būti saugojami vien tik nustatyti ir jau identifikuoti archeologiniai objektai bei nustatytas ribas turinčios teritorijos. Labai didelė dalis archeologinių objektų bus identifikuota ateityje, taigi žaloti dar neidentifikuotus objektus yra lygiai tokia pat neigiama veika, kaip ir žaloti jau identifikuotus paveldo objektus.

– Kaip manote, ar būtų įmanoma pakeisti dabartinę situaciją?

– Mano vizija būtų tokia. Pirmiausia, šiuo hobiu besidomintys žmonės turėtų burtis į klubus. Klubas (su įstatais, taisyklėmis, etikos kodeksu) pagal poreikį gali samdyti archeologą, kuris, sakykime, Antrojo pasaulinio karo mūšio vietoje išsiima leidimą atlikti archeologinius žvalgymus. Tuomet visi klubo nariai kooperuojasi ir pagal archeologinių žvalgymų metodiką tyrinėja bei padeda archeologams. Šiuo metu tai yra legalus būdas suderinti savo pomėgį su dabartine įstatymine baze.

– Dažnai socialinių tinklų grupėse metalo ieškiklių naudotojai sielvartauja dėl jiems nepalankios įstatyminės bazės. Ar yra galimybė, kad ji laikui bėgant keisis?

– Požiūris į, negražiai pavadinkime, juoduosius archeologus keičiasi net ir teisės aktams nepasikeitus. Pamažu atsiranda tarpusavio dialogas, bendradarbiavimas ir komunikacija. Ar to rezultatas bus įstatyminės bazės liberalizavimas – negaliu pasakyti. Mes raginame ieškiklininkus ieškoti sprendimų, o ne nusižengti šiandien galiojantiems teisės aktams. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pakeisti dabartinį teisinį reguliavimą yra itin sudėtinga, nes reikėtų keisti kelis teisės aktus iš karto, o tai nėra lengva. Be to, reikėtų konceptualios vizijos, tenkinančios kultūros paveldo specialistus ir metalo ieškiklių naudotojus. Skirtingos Europos šalys nuėjo skirtingais keliais. Reikia atsižvelgti į gerąsias ir blogąsias patirtis ir jas pritaikyti mūsų kontekstui.