Dabar ir tada

Kauno pilis, panašu, ir vėl susigrąžino šurmulį. Tiesa, pastarasis dar ne toks kaip prieš dvejus metus, kai įėjus vidun sutikdavai ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, itališkai, vokiškai ar japoniškai kalbančių turistų.

"Anksčiau ateidavo daug moksleivių grupių, kurios čia lankydavosi pagal Kultūros paso programą", – svetingai atvėręs pirmojo aukšto duris, Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus vedėjas prof. dr. Jonas Vaičenonis kvietė į nedidelę ekskursiją po pilies vidų. Jei mano vietoje būtų grupė svečių iš užsienio, pirmiausia profesorius jiems būtų papasakojęs apie pilies radinius, tada pakvietęs nusileisti laiptais žemyn, vėliau pakilti į likusius du aukštus. Pasižvalgyti po parodą, kurią pristato karantino vaizdų savo kieme įkvėpti Kauno menininkai.

Vis dėlto šįsyk nemynėme turistams įprastų kelių. Labiau susikoncentravome ties istorija, tapytais vaizdais ant muziejaus sienų, archeologiniais radiniais už stiklo ir tarsi persikėlėme į XIV a. Tuo metu Lietuvos valstybė kovojo su Vokiečių ordinu ir jo kviečiamais kryžininkais iš Europos. Nukariavęs prūsus, XIV a. Vokiečių ordinas veržėsi ir į Lietuvą. Viena svarbiausių šio veržimosi krypčių buvo panemune į Lietuvos gilumą, todėl šalies valdovai stiprino panemunės pilis, tiksliau – kūrė visą jų tinklą. Nepaisant sustiprintų pajėgų, kovos veiksmų laukas plėtėsi, o kryžiuočiai vis labiau artėjo link santakos. Čia stovėjo mūrinė pilis, kurios vardas – Kaunas. 1361-ieji, anot istorikų, itin svarbi data miesto istorijoje, Kauno vardas pirmą kartą paminėtas bendraamžių tekstuose. Kaip tuo metu atrodė pilis? Visiškai nauja, o gal net nebaigta statyti, aptvarinio tipo pilis.

Įdomu: Kauno pilis saugo dar ne vieną paslaptį, o šią vietą daro dar patrauklesnę. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Ji buvo statoma strategiškai svarbioje vietoje ir turėjo iš vakarų pusės nuo bene pavojingiausio priešo – kryžiuočių – saugoti valstybės branduolį", – istorijos puslapiais keliavo ekskursijos vedlys prof. dr. J.Vaičenonis.

Pirmą keitė antra

Pirmai piliai, anot jo, nebuvo lemta ilgai gyvuoti. 1362 m. sutelkęs pajėgas, Vokiečių ordinas surengė žygį į Nemuno ir Neries santaką. Pasiekė sausumą, susirėmė su kunigaikščio Kęstučio vadovaujamais lietuviais ir pradėjo Kauno pilies apgultį. Buvo statomi šturmo bokštai, naudojamos apgulos mašinos. Kryžiuočiai užpylė pilies gynybinius griovius, bandė kuo labiau priartėti prie pilies sienų. Balandžio 16-ąją viena jų griuvo, o kryžiuočiai įsiveržė vidun. Gynėjai neatlaikė.

Labai smagu, kad tos legendos yra. Jos tarsi leidžia apie pilį kalbėti ir rimtai, ir nerimtai.

Po sugriovimo pilis buvo atstatyta savo pirmtakės vietoje. Spėjama, kad tai greičiausiai įvyko XV a. pradžioje, šalį valdant kunigaikščiui Vytautui. Jos statybai buvo panaudota daug lauko riedulių, žvyro, smėlio, kalkių, molio plytoms degti. Iškastas didelis kiekis žemių gilinant griovį ir lyginant jo šlaitus. Svarbiausi įtvirtinimai buvo iki 3,5 m storio pilies sienos ir masyvūs bokštai. Pamatą pasirinkta tvirtinti mediniais sienojais. Daugybė žvyro iš naujai formuojamų griovio šlaitų buvo paskleidžiama kurtis pradedančio miesto prieigose. Aplink pilį išsidėsčiusiuose miesto kvartaluose visur aptinkamas jo sluoksnis, kai kur net iki 1 m storio. Tolstant nuo pilies, sluoksnis plonėja. Tačiau atstatytoji pilis gynybos reikmėms praktiškai jau nebuvo naudojama. XV a. ji tvarkoma, čia apsistodavo didieji kunigaikščiai. XVI a. pilis iš pagrindų rekonstruota: pastatyta bastėja, pakeistas šaudymo angų išsidėstymas aptvarinėse sienose, atlikti kiti darbai. Iki 1655 m. karo su Maskva pilyje nuolat buvo užsiimama veikla, tai patvirtina rasti krosnių kokliai, buitinė keramika ar išmesti ir vėliau rasti buitiniai daiktai.

Ne vienas mitas

Antrosios, kurią dauguma laiko tikrąja Kauno pilimi, likučių mes ir šiandien matome Senamiesčio pakraštyje – didingą šalies istoriją pasakoja pietinės, rytinės ir vakarinės sienų fragmentai, pietinė pilies dalis su pietvakariniu ir pietrytiniu bokštais. Pastarajame dabar įrengtas muziejus, kuriame pokalbio metu su prof. dr. J.Vaičenoniu ilgai neužsibuvome.

Vilioja: pilyje dabar veikia muziejus, kurį turistams lankyti smalsu, o miestiečiams – garbės reikalas. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Likę ne tik antrosios pilies fragmentų. Yra ir pirmosios pilies likučių", – pastarieji, anot istoriko, visuomenei neprieinami.

Tačiau tikėtina, kad kada nors tai įvyks. Vis dėlto anksčiau, nei pamatys pirmosios pilies likučius, žmonės esą įmins Mitinio Žvėries mįslę. Jis šiuo metu tūno ir savo knarkimu prieiti arčiau vakarinio bokšto traukia visus pro šalį einančiuosius. Legenda sako, kad Žvėris miega ir nubus kitąmet, kai Kaunas neš aukštai iškėlęs Europos kultūros sostinės vėliavą.

Mitas apie miegantį pilies gyventoją – šių dienų istorija. Tačiau yra kur kas daugiau pasakojimų apie Kauno pilį, perduodamų iš lūpų į lūpas. Tarkim, apie Kauno Karalaitę, kuri su visa kariuomene gyvena požemiuose, apie slaptas sales, prikrautas ginklų ir lobių. Yra istorijų ir apie tunelius, vedančius iki Nemuno, Pažaislio arba net Trakų. Mįslę, anot istoriko, daug kas bandė įminti, tačiau to padaryti ir įrodyti, kad minėtieji tuneliai plačiai išsiraizgę po žeme, niekam nepavyko.

"Labai smagu, kad tos legendos yra. Jos tarsi leidžia apie pilį kalbėti ir rimtai, ir nerimtai", – šypsojosi Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus vedėjas.

Nuplovė Neries vandenys

Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, maždaug nuo 1820 m. piliavietė atiteko vietos carinės kariuomenės žinion.

"Savo didybės pilis neteko po klano laikų. Kai Kauną buvo užėmusi Rusijos kariuomenė ir kelerius metus čia laikė įgulą, pilis kaip objektas ėmė nykti", – anot prof. dr. J.Vaičenonio, prie visiško pilies suirimo prisidėjo patvinusi Neris.

Niūrių vaizdų su pilies likučiais užfiksavo bent keli menininkai. Vienas jų – Napoleonas Orda, XIX a. baltarusių, lietuvių ir lenkų dailininkas, literatas, muzikantas, kompozitorius, skulptorius.

Griuvėsiai domino ne tik menininkus, bet ir keliautojus, tyrinėtojus. XIX a. pabaigoje vienas profesorius iš Kijevo lankė Kauno pilies griuvėsius, matavo plytų dydžius, lygino juos su aplinkinių bažnyčių plytomis ir bandė identifikuoti laikmetį, kuriam priskiriamas gynybinis statinys. Anot prof. dr. J.Vaičenonio, jam tai pavyko gana tiksliai.

Vilioja: pilyje dabar veikia muziejus, kurį turistams lankyti smalsu, o miestiečiams – garbės reikalas. / Vilmanto Raupelio nuotr.

1870 m. Kauno gubernijos valdžios sprendimu nenaudojama pilies teritorija buvo suskirstyta į smulkius sklypus ir išparduota. Taip čia išdygo keliasdešimt medinių namukų, laimingiausiems pavyko prisišlieti prie išlikusių mūrinių pilies sienų. Iš viso šioje teritorijoje apsigyveno iki 200 žmonių, didžioji dalis šeimų buvo labai vargingos. Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, padėtis dar labiau pablogėjo. 1919-aisais iš okupuoto Vilniaus perkėlus sostinę į Kauną, miestas dar neturėjo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, o pilies prieigos ties Nerimi buvo paverstos sąvartynu.

Vykdyti kasinėjimai

Pirmas žmogus, kurį neabejotinai galima vadinti profesionaliosios archeologijos Lietuvoje pradininku, buvo Tadas Daugirdas. Jis daug darbavosi tyrinėdamas lietuvių tautos istoriją, kultūrą, papročius. Veikiausiai, būtų prisidėjęs ir prie Kauno pilies archeologinių tyrimų, tačiau nespėjo. Tačiau jo įdirbis nenuėjo perniek – pradėtus darbus tęsė Eduardas Volteris. 1919–1920 m. perėmęs vadovo postą Valstybės archeologijos komisijoje, jis stojo ir prie Kauno miesto muziejaus vairo, kurį savo rankose laikė iki pat uždarymo 1936 m. Pirmininkaujant E.Volteriui, 1921 m. buvo pradėtas svarstyti Kauno pilies griuvėsių tvarkymo klausimas. Miesto valdybos posėdyje, dalyvaujant miesto valdžiai ir visuomenės atstovams, buvo nutarta visus ten esančius pastatus iš piliavietės iškelti, teritorijoje suprojektuoti skverą ir jį aptverti tvora. Iš bokšto buvo išvežtos šiukšlės, padaryti nauji vartai, pats bokštas aptvertas spygliuota tvora, aplinka apsodinta gėlėmis. Tvarką prižiūrėjo sargas.

"Beje, E.Volteris tyrinėjo ir rotušės aplinką. Buvo atkasti pamatai, ieškoma kažkokių išėjimų", – pasakojo prof. dr. J.Vaičenonis.

Pilies gaivintojai

Po politinės krizės, kai atsikratė visų savo bendražygių, suteikusių valdžią, prezidentas Antanas Smetona bandė pagrįsti savo galias ir telkti visuomenę. 500-osios Vytauto Didžiojo mirties metinės tam esą buvo puikus pretekstas. Į prekybą buvo išleisti pašto ženklai, viename kampe vaizduojantys Vytautą, kitame – prezidentą A.Smetoną. Po šalį keliavo kunigaikščio paveikslas, o pilies griuvėsiai buvo nukabinėti plakatais su lozungais. Buvo išpirkti sklypai ir nugriovus medinius namus sutvarkyta pilies teritorija. Norėta piliavietėje statyti naują pastatą ir ten įrengti Vytauto Didžiojo muziejų, tačiau vėliau šios minties buvo atsisakyta.

Pokyčiai: 2010–2011 m. pagal K.Mikšio parengtą projektą buvo atkurti piliavietės kontūrai ir pilies pietrytinis bokštas. / Vilmanto Raupelio nuotr.

1932 m. jau pats E.Volteris vadovavo tolesniems Kauno pilies archeologiniams tyrimams. 1939-aisiais Kauno pilies restauravimo ir konservavimo darbams buvo skirta lėšų. Deja, Antrasis pasaulinis karas visus planus sugriovė. Kauno pilies tyrinėjimai buvo atnaujinti sovietų okupacijos metais, 1954 m. įsikūrus Mokslinei restauracinei gamybinei dirbtuvei.

"Archeologinius tyrimus čia vykdė archeologai Rimutė Jablonskytė ir Petras Tarasenka. Baigus darbus, po dešimties metų pilis buvo perduota Kauno istorijos muziejui", – artėdamas prie šių dienų, istorikas reziumavo pokalbį.

1989 m. irstančios pilies sienos apdengtos apsauginiais stogais. 2010–2011 m. pagal K.Mikšio parengtą projektą buvo atkurti piliavietės kontūrai ir pilies pietrytinis bokštas. Jame dabar veikia muziejus, kurį turistams lankyti smalsu, o miestiečiams – garbės reikalas.