Neįprastas radinys

Su Gintautu susipažinome per šikšnosparnį, kurį vaikai aptiko gulintį kieme, žolėse. Pirmą dieną gyvūną liepiau palikti ramybėje – suabejojau, ar jam reikia, kad kištumės į jo gyvenimą. Kitą dieną vaikai gyvūną vėl rado. Tebegulėjo toje pačioje vietoje. Vis dar – ant nugaros.

Surinkusi Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos telefono numerį, sulaukiau patarimo skrajūną įdėti į uždarą dėžutę, prieš tai į ją įklojus medžiagos, neštis namo, pabandyti pagirdyti ir laukti draugijos nario, gyvenančio Kaune, vizito.

Šikšnosparnio paimti po darbo, kuris mažai kuo tesusijęs su gamta, dienos atvažiavo G.Steiblys. Su patarimais ir įvairiausiomis istorijomis.

Šikšnosparnis iškeliavo į jo namus, kuriuose, be kitų šeimos narių, dar yra šuo Rėja ir žuvytės. Nakties skrajūnai pas jį dažniausiai svečiuojasi žiemomis, kai stipriai pašąla ar užsitęsus atodrėkiams. Tada dažniausiai nepatyrę jaunikliai, apsirikę dėl pasirinktos žiemojimo vietos, ima ieškoti šiltesnės buveinės, blaškytis po miestą ar sodus ir patenka pas žmones.

Sužeistus veža specialistams. Sveikus, bet išsekusius šikšnosparnius girdo, maitina ir paleidžia.

Vaišėmis tapo voras

Artimesnė pažintis pradedama nuo nusiraminimo, apžiūros ir vaišių. Jei šikšnosparnis vangus, mažai reaguoja į aplinką, dar nereiškia, kad jis jau prie mirties. "Būna parsiveži tokį iš jį radusio žmogaus, jis atšyla ir pradeda skraidyti, duotis po kambarį. Tokį belieka tik išleisti – globa jam nereikalinga", – pasakojo G.Steiblys.

Vangumas ir žiemos miegas – šikšnosparnių prisitaikymo būdas prie nepalankios aplinkos. Tam, kad neeikvotų energijos, neįtikėtinai sulėtina net savo širdies ritmą, sumažina kūno temperatūrą.

"Optimali žiemojimo temperatūra yra apie penkis laipsnius šilumos ir pakankamas drėgmės režimas jų žiemavietėje. Prie tokios temperatūros šikšnosparniai jau nebeskraido ir nebemedžioja. Be to, gyvūnai nemėgsta gulėti ant nugaros, kaip jį radote, todėl įtarčiau, kad jam kažkas negerai", – sakė gamtininkas mėgėjas apie radinį.

Po savaitės susiskambinome dėl ilgesnio pokalbio. Iš pradžių, aišku, rūpėjo, kaip sekasi mažajam į pusę delno telpančiam dvispalviui plikšniui, kuris pagal jo rūšį, įrašytą į Lietuvos raudonąją knygą, nėra jau toks ir mažas, vidutinio dydžio.

Dvispalviai plikšniai, kaip ir kiti šikšnosparniai, – dažni svečiai G.Steiblio namuose. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Vaišinau vorais. Pirmą vakarą jis iš viso nieko nenorėjo ėsti. Palikau jį nusiraminti toje pačioje dėžutėje, kurioje iš jūsų paėmiau. Antrą vakarą vėl parinkau vorų iš rūsio. Juos sukramtė. Trečią vakarą nuo laiptinių lempų pasirinkau drugelių. Vėl užkando, bet, atrodo, nebuvo labai alkanas. Palikau jį balkone miegoti, po mėnesio bandysiu budinti. Kilo įtarimas, kad jam pažeista dešinė koja, todėl šiuo metu reikia atidžiai stebėti būklę", – teigė G.Steiblys.

Šikšnosparnį jis girdo švirkštą su vandeniu prinešdamas prie jo mažos dantytos burnytės, jei šis sutinka išsižioti.

Kaip šikšnosparnį maitina? Pagauna vorą, lervą ir su pincetu prineša prie burnos. Dantukai aštrūs, neverta rizikuoti. Šikšnosparnis vaišes perkanda, pajunta, kad tai yra mitybinis dalykas, ir sotinasi, jeigu yra alkanas. Gamtininkas aiškino, kad natūralioje aplinkoje vabzdžių lervos ir vabalai nėra tipinis šikšnosparnių maistas. Bet kartą paragavusio jau nebereikia mokyti, kad čia yra skanu.

Namiškiai jau priprato

Prie šikšnosparnių jau pripratę visi namiškiai. Sutaria draugiškai, net ir vestukė Rėja.

"Kartą dienos metu buvau palikęs plyšiuką į kambarį, šikšnosparnis į jį prasmuko ir ten pasislėpė. Išieškojau visą kambarį, bet jo neradau. Bet šuo rado ir apie tai pranešė lodamas. Jis domisi šikšnosparniais, bet jų nepuola. Būna, kad kartais šikšnosparniai, skraidydami kambaryje, nukrenta ant grindų. Pauosto juos, ir viskas. Bet mes ir neleidžiame jam labai įsijausti", – kalbėjo G.Steiblys.

Žiemą vienu metu kartais pas jį gyvena ir keturi šikšnosparniai. Vasarą, kai išgyvenimo specifika kitokia, kolonijomis gyvena tik tos pačios rūšies atstovai, tačiau žiemą tarpusavyje ganėtinai gerai sutaria net ir skirtingos rūšys. "Miega kartu susiglaudę, tai padeda išlaikyti kūno šilumą ir taupyti energiją", – iš savo, kaip globėjo, patirties kalbėjo vyras.

Vyras čia pat patikslina, kad šikšnosparniai yra tik maža dalis jo laisvalaikio. Jis gamtos makrofotografas – fotografuoja išdidindamas labai mažus objektus, daugiausia vabzdžius, yra Entomologų sąjungos narys.

Nuo mažumės jau buvo aišku, kad jo gyvenimas vienaip ar kitaip bus susijęs su vabalais, vabzdžiais. "Nuo pat vaikystės labiau domėjausi gamta, o ne technika. Vasarą paskui drugelius bėgiodavau, o žiemą paskui paukščius. Turėjau drugelių kolekcijų, bet vabalai kenkėjai man jas sugrauždavo. Nusprendžiau drugelius fotografuoti – ilgiau išliks. Taip ir įsivažiavau", – pasakojo kaunietis.

Atsidaręs automobilio variklio dangtį nelabai galėtų pasakyti, kas kur yra, bet vabzdžių pavadinimus įvardyti galėtų ir prižadintas iš miego.

Medžioklė nuotraukoms

Gamtoje tykodamas visokiausių gyvių jis yra praleidęs daugybę valandų. Ir vienas, ir su bendraminčiais. Susirenka bendraminčiai, išsirenka vietą, kur dar nėra buvę, nuvykę įsirengia stovyklavietę, paruošia fototechniką ir – pirmyn.

Kauniečiui, kai dar buvo vaikas, akistata su angimi pasibaigė ligoninėje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Visas įdomumas prasideda vakarop. Pasistato ekraną – baltą audeklą, jį apšviečia atitinkamo spektro lempa, kuri privilioja vabzdžius. Modelių nuotraukoms ieško ir tiesiog dairydamiesi aplinkui. "Vakare dar nesutemus dienaskraidžiai vabzdžiai jau tupia ant augalų nakvoti, einame jų ieškoti", – dėstė G.Steiblys.

Tokiam hobiui reikia ir kantrybės, ir žinių. Pavyzdžiui, kaip nuraminti žiogus, kitaip gerų kadrų gali ir neparsivežti. "Žiogai negali bet kiek laiko šokinėti, jie pavargsta. Reikia leisti penkis šešis kartus pašuoliuoti, o pavargusį jau gali bet kur pasisodinti – ant gražesnės šakelės ir ramiai jį fotografuoti. Pailsėjęs nušokuoja", – apie taktiką pasakojo pašnekovas.

Nusižiūrėjus vorą reikia jo judėjimą apriboti tam tikrame nedideliame plote jį vis sustabdant. Netrukus šis sutrikęs ima tiesiog stovėti vietoje, o kol jis galvoja, ką čia jam daryti, patogu jį fotografuoti. Paliestas drugelio vikšras susiriečia į kamuoliuką ir guli. Pažadinti galima ilgai smilga virpinant jo plaukelius.

Įgėlė gyvatė

G.Steiblys vertino, kad Lietuvos gamtoje, ją pažįstant ir atsargiai elgiantis, pavojų praktiškai nėra. Nors jam yra įgėlusi angis – vienintelė mūsų nuodinga gyvatė, bet sako tik todėl, kad buvo mažas ir kvailai elgėsi.

"Buvo spalio pradžia, gyvatė buvo vangoka, bet dar buvo šiltas oras, šildėsi saulėje prieš žiemojimą. Žinojau, kad tai angis, bet galvojau, kad aš labai greitas – Žaibas Makvynas. Pasičiupau ją už uodegos, o ji mane – už piršto", – seną pažintį prisiminė kaunietis.

Kuo viskas baigėsi? "Abu likome patenkinti", – dabar šypsojosi vyras, bet anuomet, manau, išgąsčio netrūko. "Žinojau, kad reikia iščiulpti nuodus, bet nežinojau, kaip tai padaryti. Bandžiau, bet nepavyko. Nei kraujas, nei nuodai nebėgo per tas skylutes. O reikia įpjauti", – sakė gamtininkas mėgėjas.

Ėmė tinti plaštaka, tinimas kilo aukštyn ranka. Namiškiai apie šią akistatą sužinojo tik po valandos – tiek truko vaiko kelionė namo pėstute iš Kleboniškio miško. Paskui – vizitas į polikliniką, iš ten – į ligoninę. "Ranka buvo kaip kaladė. Sutino iki alkūnės. Visą vakarą ir naktį man leido kažkokių vaistų. Po pusantros paros išleido", – skaičiavo G.Steiblys.

Patirtis jo neišgąsdino. Susitikti su angimis jam vėliau teko ne kartą – jas fotografavo.

Pasidomėjome, kuris gyvūnas labiausiai imponuoja. "Patinka maldininkai. Pastabūs tokie, akys žiūri, galvą sukioja. Įdomus vabzdys", – apibūdino kaunietis. Pastabūs? Vadinasi, panašūs į jį patį? "Smalsumas, pastabumas – tik tiek panašumų. Bet ne plėšrumas. Norėtųsi tikėti, kad aš geresnio charakterio, nors visi apie save galvojame geriau, nei yra iš tiesų", – juokėsi G.Steiblys.

Ranka buvo kaip kaladė. Sutino iki alkūnės. Visą vakarą ir naktį man leido kažkokių vaistų.

Šių metų žiemą jam su Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus entomologais teko dalyvauti itin egzotiško vabalo – triragio mėšlavabalio paieškose. Iki šiol jis Lietuvoje nebuvo aptiktas. Gavus signalą, kad atsitiktinai jis pastebėtas Kuršių nerijoje, pakrantėje visai šalia jūros, susiruošė į išvyką. "Mūsų džiaugsmui, jį radome. Įdomu, kad jie būna aktyvūs ne vasarą, o šaltuoju metų laiku: rudenį, pavasarį ar net žiemą, jei ji pasitaiko švelni ir besniegė", – sakė kaunietis, dar labiau praturtinęs savo nuotraukų kolekciją.

Praėjusią žiemą G.Steibliui teko dalyvauti itin egzotiško vabalo – triragio mėšlavabalio paieškose. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ar yra gyvūnas, kurio bijo? "Bijoti gal nieko nebijau, bet esu atsargus. Gal net norėčiau rasti mirtinąją juodąją našlę, ją nufotografuoti", – atviravo fotografas. Šio voro atstovų sutikti hipotetiškai būtų galima ir Lietuvoje – jų kas nors netyčia gali parsivežti su daiktais, prekėmis iš kitų šalių.

Lietuvoje tokių yra?

Nemažai žmonių bijo, nemėgsta vabzdžių. G.Steiblys vieną to priežasčių įvardijo tai, kad visuomenė vis mažiau pažįsta gamtą. "Bijome to, ko nepažįstame. Jeigu kokia nors gyvybės forma atsirado, vadinasi, ji yra reikalinga, net jeigu mums ir atrodo, kad sunku įžvelgti jos naudą", – dėstė fotografas.

Išnykus vienai gyvūnų, augalų rūšiai, gresia pavojus išnykti ir kitai, ir taip gali susidaryti virtinė pokyčių visoje ekosistemoje ir turėti labai tiesioginių padarinių žmonijai ir kiekvienam iš mūsų. Tad svajoti, jei kas taip ir daro, kad vienų ar kitų erzinančių gyvių nebeliktų, yra labai neatsargu.

Jo ir daugybės kitų bendraminčių, įvairių specialybių žmonių, tarp kurių - ir žinomi mokslininkai, entomologai, užfiksuotų vabzdžių įspūdingų portretų, kuriuose jie atrodo tarsi būtų po didinamuoju stiklu ir atsiskleidžia jų individualus grožis, galima rasti puslapyje www.macrogamta.lt, įkurtame prieš 11 metų. Šiuo metu svetainėje sukaupta virš 30 tūkst. nuotraukų.

"Kai dideliu formatu parodai tą vabaliuką, reakcija būna: "O, čia Lietuvoje tokių yra?" – sakė G.Steiblys, supažindinantis su, pavyzdžiui, nors ir 3 mm ilgio vabaliuko paviršiaus faktūra, kojų plaukuotumu, akių, ūsų išraiškingumu ir pan.

"Vabzdžiai yra nuostabūs padarai. Eidami mišku, parku, pieva mes daug ko nematome arba neatkreipiame dėmesio. Dažnai pastebime tik tai, kad prabėgo juodas vabaliukas", – kalbėjo gamtininkas mėgėjas. Pasidomėjus tuo vabaliuku atidžiau, anot jo, atsivers dideli pažinimo plotai, kurie mus praturtintų, leistų geriau suprasti gamtą, pasaulį, kuriame gyvename, o kartu ir mus pačius.