Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius kartu su žmona smuikininke Anolita augina keturis vaikus. Jie visi vienaip ar kitaip susiję su muzikos ir meno pasauliu, tačiau tėvai vieningai teigia, kad muzikavimas vaikystėje nėra hobis – tai sunkus darbas.

Svarbūs ir fiziniai duomenys

Abiem ši santuoka antroji. Dirigentas turi 21-ų dukrą Mariją iš pirmosios santuokos, o smuikininkė Anolita – 23-ejų Matą. "Kartu užgyvenome dar dvi bendras šaunuoles dukras", – šypsodamasis priduria J.Janulevičius.

Drąsi ir žodžio kišenėje neieškanti jauniausioji aštuonerių duktė Joana mokosi antroje Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos klasėje ir, kaip ir tėtis, groja fortepijonu.

Tos pačios mokyklos slenkstį mina ir greitai 13-ojo gimtadienio sulauksianti kukli ir santūri Ieva, kurios pagrindinis instrumentas – smuikas.

"Prieš leisdami dukras muzikos keliu atsižvelgėme, kad Joanos ranka yra plati, todėl jai labai tinka fortepijonas. Ievos ranka – plonutė, kaulėta kaip mamos, todėl jai kur kas labiau tinka smuikas. Norint kokybiškai muzikuoti labai svarbūs ir fiziniai duomenys", – teigia J.Janulevičius.

Šeimos jauniausioji turi ir su muzika nesusijusį pomėgį – patinka piešti. O štai Ieva labai rimtai ir daug groja smuiku. Darbo dienomis po pamokų, namų darbų ir mažiausiai kelias valandas kasdien trunkančio grojimo paauglei lieka vos pusvalandis laisvo laiko. Rimto darbo rimtas ir rezultatas: būdama tik šešerių, Ieva jau grojo su orkestru.

Nuo muzikos iki gyvūnų

Smuiku griežė ir vyriausioji, Marija, tačiau po vienuolika metų trukusios draugystės su šiuo instrumentu pasuko link medicinos – studijuoja veterinariją.

"Visada labai mylėjau gyvūnus. Nuo mažens svajojau jodinėti. Tėvai leido, lankiau jojimo pamokas, tačiau jie visada bijojo, kad nenukrisčiau nuo arklio ar kitaip nesusižeisčiau. Juk muzikantui susižaloti, pavyzdžiui, ranką yra tikra nelaimė", – prisimena Marija.

Gyvūnai, regis, yra rimtai užvaldę merginos širdį: Marija domisi kinologija ir dresuoja šunis – dirba išskirtinai su belgų malinua veislės šunimis. Marija pasakoja, kad jai universitete teko praktikuotis dirbant ir su stambiaisiais gyvūnais. "Buvau sanitarė, dirbau su arkliais, karvėmis ir kitais gyvūnais. Tai tikrai puiki patirtis", – džiaugsmo dėl to, ką daro, neslepia Marija.

Ar smuikas jos gyvenime vis dar užima svarbią vietą? Taip, skuba patikinti mergina: kai tik yra laisvo laiko, visada prisimena draugystę su šiuo instrumentu.

Gyvenimiškos paieškos

Vyriausias sūnus Matas trejus metus grojo fortepijonu, tačiau baigęs mokyklą patraukė į politikos mokslų sūkurį. Galiausiai supratęs, kad iš gyvenimo tikisi kažko kito, patraukė meno link: šiuo metu Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, studijuoja meno vadybą.

Tiesa, nusivylimo kartėlį pajuto ir čia. "Maniau, kad šioje srityje galima ką nors pakeisti, tačiau, pažvelgus iš arčiau, nuomonė kardinaliai pasikeitė", – atvirauja veiklus vaikinas. Pasak jo, bene didžiausia problema, kad Lietuvoje akademinio meno vadybos tradicija dar tik formuojasi, o kuratoriai yra ganėtinai konservatyvių pažiūrų ir nenoriai priima naujas idėjas, galinčias atnešti naudingų permainų.

Neslėpdamas šypsenos jaunuolis tęsia, kad, nepaisant visų studijų, šiuo metu dirba visai kitoje sferoje – nekilnojamojo turto srityje, nors yra padaręs ir svarbių darbų meno pasaulyje, pavyzdžiui, suorganizavęs Teatro kvapų parodą. Joje buvo perteikti unikalūs, vien tik teatrui būdingi kvapai, tokie kaip garažo, persirengimo kambario ar orkestranto kėdės.

Laikas – brangus

Iš vidutinių statistinių šeimų menininkų, muzikų šeimos išsiskiria, be kita ko, ir kitokia dienotvarke. Dažnai tenka dirbti iki vėlumos, keliauti su gastrolėmis, savaitgaliais ir švenčių dienomis koncertuoti. Janulevičiai pripažįsta, kad visai šeimai susiburti darbo dieną – sudėtinga.

"Aš Kauno filharmonijoje dirbu kasdien. Visą savaitę ruošiamės, o penktadienį koncertuojame. Gerai, kad turiu laisvus savaitgalius, kadangi Jonas ir savaitgaliais paskendęs darbuose. Vaikai taip pat turi daug užsiėmimų, todėl savaitgaliais mums kartu papietauti ir pabendrauti yra tikra atgaiva", – sako A.Janulevičienė, dirbanti ir VDU Muzikos akademijoje.

Moteris pasakoja, kad paprastai jos ir vyro bendras laikas yra rytais. "Tada mes kartu pusryčiaujame, pabendraujame, aptariame svarbiausius šeimos klausimus. Su vyresniais vaikais pasikalbame ir vėlyvais vakarais, nes tik tada visa šeima paprastai sugrįžta namo", – pasakoja moteris ir šypsosi prisiminusi vieną šeimos tradicijų – sekmadieniais ji kepa blynus ir kviečia visus vaikus pusryčiauti.

Virtuvė nėra svetima ir J.Janulevičiui. Vaikai sutartinai teigia, kad tėtis – bene geriausias makaronų gaminimo meistras. "Tėčio makaronų paslaptis – grietinėlė", – išduoda Joana. Šeima turi dar vieną tradiciją – po spektaklių, kuriuos tėtis diriguoja, šeima dažnai keliauja valgyti picų.

Jachta ir rauginti kopūstai

Dėl didelio užimtumo Janulevičiai retai atostogauja. "Jei atostogaujame vasarą, tada buriuojame. Turime jachtą, kuria plaukiame į Nidą. "Turkijoje ar panašiuose kraštuose mes neatostogaujame. Praėjusiais metais lankėmės Krokuvoje, šiemet galbūt nukeliausime į Švediją", – pasakoja Anolita.

Jei ne sezonas, J.Janulevičius užsiima savo kitu hobiu – tobulina šeimos automobilius. "Viskas prasidėjo nuo to, kad tėtį erzindavo koks nors nešvarus ar netobulas variklio darbo garsas. Juk jo klausa labai jautri", – apie muzikui neįprastą užsiėmimą pasakoja Marija.

Šeimą vienija meilė muzikai, tačiau jos draugai – ne tik muzikantai. "Mano artimiausios draugės išlikusios nuo darželio laikų, kai apie muziką dar vargu ar galvojau. Kiti puikūs šeimos draugai taip pat nėra susiję su muzika. Su jais jau penktus metus rudenį tradiciškai dedame kopūstus į statinę, o vėliau dalijamės šiomis gėrybėmis", – šypsosi Anolita.

Ji neslepia: kai muzika yra darbas, laisvalaikiu nuo jos atsiribojama – kaip ir bet kurios kitos profesijos atveju.

Užgrūdinti dar vaikystėje

Būti muziku – labai sudėtingas darbas, sako dirigentas, už indėlį į šalies kultūrą, be kitų apdovanojimų, gavęs ir Auksinį scenos kryžių. "Reikia išmaitinti šeimą, o realybė tokia, kad muzikantų atlygis Kaune, palyginti su Vilniumi, tikrai nėra didelis. Todėl ir tenka dirbti ne vienoje darbovietėje", – atvirauja J.Janulevičius.

Antrindama sutuoktiniui Anolita pastebi, kad rimtas muzikavimas vaikystėje nėra hobis, o tiesiog sunkus darbas. "Juk vaikams sunku tiek daug groti, sunku įvertinti, ką tau tai reiškia būtent tuo metu. Puiku, jei tikrą malonumą grojant pajunti dar iki mokyklos baigimo. Gerai, jei tas jausmas ateina studijų metais", – apie ne itin romantišką muzikanto ieškojimų kelią pasakoja moteris.

Visi Janulevičių vaikai nemažai laiko yra praleidę Muzikinio teatro ar filharmonijos užkulisiuose, visi turi savų atsiminimų. Matas Muzikiniame teatre dirbo statistu, šeimos jaunėlės Joana ir Ieva ir dabar dainuoja operetėje "Grafaitė Marica". "O aš prisimenu, kaip būdama maža užkulisiuose pamačiau vyrą su liūto kostiumu. Tada man tai paliko labai didelį įspūdį", – apie atmintyje įstrigusį atsiminimą pasakoja Marija.

Vis dėlto Janulevičiai vieningi: vaikų buvimas užkulisiuose neatneša naudos. "Aš pats vaikystėje daug laiko praleidau anapus scenos. Ten daug chaoso, ten būnant per ilgai, blogėja vaikų pasiekimai. Vaikams reikalinga disciplina, jiems reikia matyti ir daryti tai, kas jiems priklauso", – įsitikinęs J.Janulevičius.

Dirigentas neabejoja, kad net tada, jei muzikuojantis vaikas subrendęs ir nepasuka muziko keliu, įgyta patirtis ir disciplina jį lydi visą gyvenimą. "Tai padeda prisitaikyti prie sunkumų ir paruošia daugybei rimtų gyvenimo darbų. Muzikavimo nauda abejoti negalima. Juk net daug pasiekę sportininkai dažnai vaikystėje yra muzikavę", – tvirtina J.Janulevičius.