Nuolat užimtas
„Darbų sočiai. Šiandien nespėju, rytoj – filmavimas. Susitinkame poryt?“ – pasižymėjęs trečiadienio vakarą, V. Mačiulis plano nekeitė. Nei pūga, nei uraganinis vėjas, nei jokios kitos stichijos nebūtų sukliudžiusios mudviejų susitikimui, nes, kaip ne sykį pabrėžė legendinis žurnalistas, jis – Ožiaragis, o tai žodžio žmonės, ne kokie plevėsos.
„Ir darbą tą patį dirbu, ir su žmona ta pačia gyvenu. Atitiko kirvis kotą. Abu žurnalistai esame“, – kalbėjo V. Mačiulis, iš televizorių ekranų žiūrovus sveikinantis jau beveik šešias dešimtis metų.
Legendinis žurnalistas kelią televizijoje pradėjo simbolinę datą – 1968-ųjų vasario 16-ąją. Tądien jaunas vyras grįžo pas tėvą su gera žinia: priėmė į televiziją! Džiaugsmo buvo dvigubai – pagaliau baigėsi rajoninio laikraščio „Komunizmo vėliava“ etapas, kuriame V. Mačiulis atsidūrė vos baigęs vidurinę mokyklą. Nuo tada televizija jam tapo ne darbu, o kasdienybe.
„Visada svarbiausia jaustis gerai toje srityje, kurioje dirbi. Užtai lankydamasis mokyklose, o jų būta daug – nuo Skuodo iki Švenčionių, moksleiviams ne kartą sakiau: vaikai, jei sugalvojote, kokią profesiją norite rinktis, siekite jos. Tik ne apie pinigus galvokite, – V. Mačiulis nė sykio nesigailėjo pasirinkęs žurnalistiką. – Galbūt ji mane pasirinko? Net nežinau.“
Svajojo dar mokykloje
Apie žurnalistiką V. Mačiulis ėmė svajoti dar besimokydamas vidurinėje mokykloje Kulautuvoje. Tiesa, labiau nei televizija tuomet jį viliojo radijas.
„Kulautuvoje buvo sanatorija. Į ją atvažiuodavo daug aktorių, poetų ir kitų meninės prigimties žmonių. Vieną jų, diktorių Vytautą Kybartą, į mokyklą pakvietė direktorė Valerija Smilgienė, kuri, pasirodo, buvo pokario laikų diktorė. Puikiai skaitė, mus mokė eilėraščių. Kaip dabar atsimenu vieną vakarą mokykloje, kai salėje, užgesus šviesoms, pasirodė V. Kybartas baltu kostiumu, kaip Maironis, ir ėmė skaityti“, – tą patį balsą išgirdęs per radiją, V. Mačiulis jau buvo įsitikinęs, kad ir jis pats taps radijo diktoriumi.
Baigdamas šeštą klasę ši norą užrašė ant popieriaus lapo. Susuko jį, įdėjo į šampano butelį ir užkasė.
„Įdomu būtų dabar dirstelėti. Tačiau kur jau ką rasi“, – šypsojosi vyras.
Svajonę, gal, tiksliau, tvirtą apsisprendimą, jis puoselėjo ir vyresnėse klasėse. Fizikos kabinete įsirengęs studiją, per pertraukas leido muziką, ėmė pirmuosius interviu ir taip vis labiau artėjo prie radijo. Būdamas vienuoliktoje klasėje išgirdo Lietuvos radijo ir televizijos komiteto skelbimą apie rengiamą Kauno radijo diktorių konkursą. Tiesa, buvo viena sąlyga – kandidatai privalėjo būti baigę vidurinę mokyklą.
„Parašiau pareiškimą – o ką? – V. Mačiulis prisiminė dar bemaž 100 kandidatų, kurie pasišovė būti diktoriais, ir laimingąjį ketvertą, kuris liko po visų atrankos etapų. – Per pertrauką prie manęs priėjo Kauno radijo jaunimo laidų redaktorius Vladas Daugėla ir sako: bičas, ką, tu nori būti robotu? Atsakiau, kad ne robotu, o diktoriumi. V. Daugėla man: diktorius ir yra robotas, nes skaito svetimas mintis, o aš matau, kad tu gali daugiau.“
Dar tą patį savaitgalį jie nuvyko į Vydūno alėjoje esantį studentų bendrabutį ir parengė reportažą apie akademinio jaunimo laisvalaikį.
Jauniausias vedėjas
Studijos Vilniaus universiteto Kauno fakultete tik sustiprino siekį eiti pasirinktu keliu. Tekstai laikraščiui, reportažai Kauno radijui, naujienų skaitymas eteryje kartu su Regina Sakalauskaite – visa tai vyko dar iki televizijos.
„Taip išmokau ir rašyti, ir kalbėti. Iš kur išmokau filmuoti? Penktoje klasėje rusų kalbos mokytojas paklausė: vaikai, kas norite išmokti fotografuoti? Aš su keliais bendraklasiais susidomėjau. Užtai dabar žinau, kaip komponuoti. Daug kas, matydami mano vaizdo įrašus feisbuke, stebisi ir negaili pagyrų“, – pasakojimą tęsė V. Mačiulis.
Kai 1968-aisiais Kaune buvo kuriama televizijos grupė, 22-ejų entuziastas buvo pasiruošęs. Formaliai jis net nebuvo žurnalistas. Įrašas dokumentuose liudijo, esą jis – televizijos išleidžiantysis darbuotojas. Tačiau jau per pirmąsias darbo dienas V. Mačiulis su operatoriumi autobusu apvažiavo kelias įmones, parengė kelis reportažus. Darboholizmas tada nebuvo diagnozė – tai buvo norma.
„Kai pradėjau dirti Lietuvos televizijoje, buvau jauniausias televizijos laidų vedėjas. Kai po dešimties metų darbo bendradarbiams pasakiau, kad iš mamos parvešiu skilandį ir švęsime Vasario 16-ąją, visi nuščiuvo. Paaiškinau, kad švęsime mano darbo televizijoje jubiliejų“, – prisiminimais dalijosi V. Mačiulis.
Filmai ir knyga
Šiandien, minėdamas 57 metus darbo eteryje, V. Mačiulis atrodo kaip žmogus, kuris niekada neskubėjo, bet visada spėjo laiku. Jo istorijoje nėra staigių posūkių, tik ilga, nuosekli distancija.
„Gaila, kad taip greitai prabėgo gyvenimas. Nors dar tikrai nejaučiu, kad baigiu jį. Jei atvirai, atrodo, lyg vakar pradėjau. Atmintyje viskas – nuo pirmos sąmoningo gyvenimo dienos ir darbų, žmonių, datų. Puikiai pamenu, kas ką sakė. Jei netiki – ištraukiu įrašus“, – V. Mačiulis nedaugžodžiavo.
Atmintyje viskas – nuo pirmos sąmoningo gyvenimo dienos ir darbų, žmonių, datų.
Kur kas iškalbingesnė esą bus Prano Šarpnickio knyga, pasakojanti legendinio žurnalisto gyvenimo istoriją. Naujausias leidinys, kurį parengė leidykla „Obuolys“, vasario 1-ąją bus pristatytas Knygų mugėje.
„Pristatymas vyks 14 val. Ateikite, – V. Mačiulis prasitarė, kad jam ir pačiam bus smalsu į rankas paimti knygą. – Žinoma, ji galėtų būti kur kas storesnė, bet niekas juk tokių neleidžia.“
V. Mačiulis laukia ne tik knygos, bet ir filmo. Tik šis bus ne apie jį, o apie Vytautą Bimbą, treniravusį ir Lietuvos vyrų rinktinę, ir „Žalgirį“. Naujausias žurnalisto darbas bus pristatytas sausio 18-ąją. Tai jau ne pirmas filmas, kurį sukūrė V. Mačiulis. Jo kūrybos sąraše – „Atėjo... Sabas“, „Šarūnas Marčiulionis. Daina – gyvenimo metafora“, „Krepšinio evangelija pagal Šarą“.
„Dar norėčiau sukurti apie poliglotą, krepšinio propaguotoją, „Žalgirio“ atstovą ryšiams su užsieniu, žurnalistą Arūną Pakulą. Būdamas šešiasdešimties jis staiga mirė. Galvoju ir apie Petrą Buzelį, ir apie Joną Kazlauską“, – V. Mačiulis neabejojo, kad anksčiau ar vėliau mintys virs kūnu. Entuziazmo jam nestinga, sveikata taip pat leidžia.
Skaičiai nieko nereiškia
Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriuje V. Mačiulis dirbo 35 metus. Čia jis pasižymėjo reportažais „Panoramoje“, autorine laida „Sekmadienio rytą. Kad ir kaip būtų, daugumai žiūrovų, ypač tiems, kuriems krepšinis – antroji religija, V. Mačiulis asocijuojasi būtent su laida „Krepšinio pasaulyje“.
Ji dienos šviesą išvydo 1992 m. sausio 11 d. Iki pat 2003-iųjų tai buvo valstybinės televizijos laida, kai, susipykęs su tuomete valdžia, V. Mačiulis trenkė durimis ir ėmė ieškoti eterio ir rėmėjų.
„Prašyti man visada sunku. Tie, kurie kuria laidas, žino, kaip tai sunku, tačiau iš laidos nė 1 euro sau neuždirbu. Iš to, ką gauname, padengiame išlaidas, išdalijame kūrybinei komandai“, – neslėpė legendinės laidos legendinis kūrėjas, pasiekęs ne vieną rekordą.
1991-ųjų sausio 13-ąją, kai SSRS kariškiai užėmė televizijos ir radijo pastatus Vilniuje, jis iš Kauno studijos tiesioginę laidą „Sekmadienio rytas“ vedė 10 valandų 15 minučių ir tapo ilgiausiai be pertraukų tiesioginiame televizijos eteryje dirbusiu žurnalistu. V. Mačiulis taip pat yra vyriausias televizinės krepšinio laidos vedėjas, o jo „Krepšinio pasaulyje“ – ilgiausiai vieno autoriaus rengta ir ilgiausiai transliuojama teminė laida.
„Beveik kaip „Santa Barbara?“ – lygindama serialą ir laidą apie krepšinį, mažai teprašoviau. „Santa Barbara“ buvo kuriama nuo 1984 m. liepos 30 d. iki 1993 m. sausio 15 d. Per šiuos metus buvo sukurta 2 137 serijos. V. Mačiulio laida filmuojama kur kas ilgiau, o eteryje pasirodė daugiau nei 1 342 kartų. Žurnalistas skaičių pernelyg nesureikšmina, sako, kad toks jo darbas.
„Oi ne, skaičiai man nesvarbūs. Kaip ir metai. Tuoj sueis 80. Na ir kas? Svarbiausia – esu gyvas ir protą turiu. Vis galvoju, ką dar naujo ir kitaip nei visi padaryti, – su jaunimu, anot V. Mačiulio, konkuruoti sudėtinga, jis to ir nebando daryti. – Turiu didžiulį archyvą, galbūt verta jį vėl ištraukti į dienos šviesą. Tikiu, kad žmonėms bus įdomu prisiminti.“
Išsaugojo pastatą
Mudviejų susitikimas įvyko V. Putvinskio gatvėje, kur įsikūręs Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Kauno apskrities skyrius. Jam priklauso Žurnalistų namai ir poros šimtų vietų lauko kavinė, kurioje vyksta įvairūs renginiai. Prie lūpų glausdamas puodelį juodos kavos, V. Mačiulis prisiminė kavinės veiklos pradžią, kai 1993 m. į Kauną buvo sugrąžinti prieškariniai žurnalistų Spaudos baliai. Iš pradžių jie vyko garsiuose Kauno restoranuose „Tulpė“, „Metropolis“, „Pasimatymas“, „Ketvirtoji valdžia“, o nuo 2000-ųjų Spaudos šventės dalyviai su V. Mačiuliu priešakyje ėmė burtis žurnalistų namų kieme.
„Visiems taip patiko, kad po trejų metų, antrąjį gegužės šeštadienį, čia buvo atidaryta jauki žurnalistų lauko kavinė“, – V. Mačiulis pridūrė, kad 1999 m. LŽS Kauno apskrities skyriaus valdyba įsteigė viešąją įstaigą „Ketvirtoji valdžia“, kuri įkūrė restoraną, alaus barą, kavinę, spaudos konferencijų salę. Dabar šios patalpos nuomojamos.
„Šis namas statytas 1853 m. Čia buvo įrengta pirmoji Lietuvoje žandarmerija, veikusi apie 30 metų. Paskui apsigyveno žmonės, dar vėliau įsikūrė projektuotojai. Žinote, pagalvoju, kad manęs nebus, bet šis pastatas išliks. Prikeltas naujam gyvenimui. Kiek teko kovoti... Nežinau, matyt, mane tai įkrauna“, – V. Mačiulis gūžtelėjo pečiais.
Globojamas ir aukščiau
Paklaustas, iš kur semiasi įkvėpimo, V. Mačiulis gūžtelėjo pečiais – viskas esą ateina savaime. Jis niekada neturėjo griežto plano, nors gyvena minučių tikslumu. Mintys, temos ir žmonės susidėlioja pakeliui.
„Kažkada man pasakė, kad esu tarsi laidininkas tarp dangaus ir žemės. Gal todėl visą gyvenimą pasakoju apie tai, ką kiti ne visada pastebi“, – svarstė žurnalistas.
Kalbėdamas apie gyvenimo išbandymus, V. Mačiulis neslėpė tikintis, kad nėra vienas. Pasak jo, gyvenime ne kartą jautė trijų Angelų sargų globą. Vienas jų – šviesaus atminimo senelis, kuris ypač mylėjo mažąjį Vidą, todėl situacijos, kurios galėjo baigtis tragiškai, baigėsi sugrįžimu į gyvenimą ir darbą.
„Galima tuo tikėti arba ne, bet aš žinau viena – man buvo duota dar laiko“, – V. Mačiulis neabejojo, kad artėjantis 80-metis jam nėra riba ar finišo linija.
Tai dar viena stotelė ilgame kelyje, kuriame svarbiausia ne skaičiai, ne rekordai ir net ne titulai. Svarbiausia – išlikti smalsiam, reikalingam ir neprarasti noro pasakoti istorijas. Kol yra ką pasakoti, V. Mačiulis ir toliau bus eteryje – ramus, tikslus ir visada atėjęs laiku.
Naujausi komentarai