Šeimininką pasirinko pats

Vos spėjęs išbėgti iš vieno daugiabučio namo Kęstučio gatvėje laiptinės, gražuolis taksas pirmiausia nuskuodė prie medžio – pakėlęs užpakalinę koją, pasisveikino su juo. Tada, abejingu žvilgsniu perliejęs jam nepažįstamus žmones, nubindzino šaligatviu palei namo pamatą. "Cvekas – tikrasis jo vardas Vinis – kupinas didybės ir geros nuomonės apie save šuo. Jis visada pasvarsto, prieš nuspręsdamas ką nors daryti. Kiekvienas prašytojas turi žinoti, kad tai reikia daryti švelniai, neįsakmiu tonu – tada yra šansų, kad Cvekas atliks tai, ko yra prašomas, bet jei pakelsi balsą – ilgam su juo susipyksi. Žodžiu, tikras Cvekas", – šyptelėjo už ilgo pavadžio prilaikydama taksą Alma Čedavičienė.

Moteris neslėpė, kad ji tėra Cveką aptarnaujantis personalas: du kartus per dieną paduoda jam ėsti, išplauna jo dubenėlius, išveda šunį pasivaikščioti. O tikrasis takso šeimininkas yra Almos vyras Vidas. Pripažintu vadu jis tapo, atrodo, tik todėl, kad taip nusprendė pats taksas.

Muzikalusis taksas

Iš pasivaikščiojimo su šeimininke grįžęs Cvekas stabtelėjo pirmojo aukšto laiptinėje. Mat taksas nuo vaikystės žino, kad jam nesveika laipioti stačiais laiptais. Todėl Alma pasiėmė taksą ant rankų ir lyg mažą vaiką nusinešė laiptais į penktą aukštą. "Šitaip elgtis su šuniu, tausojant jo silpnąją vietą – stuburą – patarė jį gydantis veterinarijos specialistas Aidas Mockevičius, – aiškino A.Čedavičienė, paspaudusi savo buto durų skambutį ir paleidusi laiptų aikštelėje šunį.

Jei būtų galima nueiti į teatrą pasiklausyti operos su šunimi, Cvekas tikrai nepadarytų man gėdos – jis gali ištisas valandas gulėti klausydamasis tokios muzikos.

Taksas, pasisukiojęs laiptų aikštelėje tai prie vieno, tai prie kito buto durų, džiugiai pasitiko savo buto tarpduryje pasirodžiusį Vidą. Paskui, numalšinęs virtuvėje troškulį, Cvekas nubindzino į svetainę, iš kurios sklido klasikinės muzikos garsai. Mat takso šeimininkas Vidas yra tokios muzikos mėgėjas. Atrodo, kad šeimininko muzikinis skonis tinka ir Cvekui, kuris nurimo, išsitiesęs visu ūgiu ant kilimo, savo pamėgtoje svetainės vietoje.

"Jei būtų galima nueiti į teatrą pasiklausyti operos su šunimi, Cvekas tikrai nepadarytų man gėdos – jis gali ištisas valandas gulėti klausydamasis tokios muzikos. Gal jo muzikinis skonis būtų ir kitoks, tačiau per aštuonerius metus jis prisitaikė prie manojo", – šyptelėjo Vidas.

Kodėl įšūnis?

Į klausimą, kodėl šmaikščioji Alma kartais pavadina Cveką įšūniu, moteris paaiškino: "Matot, Cvekas yra ne mūsų su Vidu, o dukters Linos šuo, kurį, dar visai mažiuką, jai padovanojo draugė Agnietė. Kol dukra gyveno su mumis, taksiukas buvo jos šuo, bet kai Lina išvažiavo studijuoti, Cviakas liko su mumis ir, suprantama, tapo įšūniu, – garsiai nusijuokė Alma. – Cvekas nuo mažens miegojo ir miega tik su mumis – turi atskirą kamputį ir patalynę mūsų lovoje ir jokiu būdu nesileido ir nesileidžia iškraustomas kitur. Gal mes jam per daug nuolaidžiavome, negriežtai draudėme ropštis į lovą? Bet dabar šaukštai, kaip sakoma, po pietų – nugalėjo takso užsispyrimas, teko prisitaikyti prie jo pomėgių ar įpročių."

Pasirodo, Cvekas visiškai neėda jokiu pavidalu jam siūlyto specialaus ėdalo šunims, tačiau taksui patinka viskas, kas yra ant šeimininkų stalo, – jis mielai pasmaguriauja, pavyzdžiui, net ir silkės. "O žinote, kas yra geriausias takso draugas? – paklausė šuns šeimininkė ir čia pat pati, šelmiškai šypsodamasi, atsakė: – Jautiena." Tiesa, taksui dar labai patinka varškė su kefyru ir Almos su Vidu anūkai, bet tik tie, kurie rankose turi ką nors skanaus.

Laikosi dienotvarkės

Cvekas ištikimas savo dienotvarkei ir, žinoma, įpročiams. Na, tarkim, vasarodamas kaime, kur jis gali laisvas lakstyti 20 a plote, rytais taksas laukia "aptarnaujančiolo personalo" prie sodybos vartelių, kad išvestų jį pasivaikščioti vienintele kaimo gatvele.

Šuo turi mandagų įprotį rytais pasisveikinti su savo šeimininkais – lyžtelėti kiekvieno skruostą. Tačiau po šio ritualo jis atveria savo "muzikinę dėžutę" – pradeda tyliai "dainuoti", o tai reiškia "veskite mane laukan – laikas pakelti koją prie medžio".

Pasak Vido, Cvekui neegzistuoja praeiviai, kai jiedu eina pasivaikščioti į Laisvės alėją. Taksas atkreipia dėmesį tik į savo gentainius. "Mielai bendrauja su kiekvienu draugišku jam šunėku, bet jei kuris nors pradeda kalbėtis su juo pakeltu balsu, Cvekas iškart jį palieka, ir ateityje, žinau, niekada su juo nebendraus. Beje, mūsų namo laiptinėje atsirado jam konkurentų – dar trijų skirtingų veislių šunys. Kol kas jie sutaria tarpusavyje, ir Cvekas, išėjęs į buto balkoną bei pamatęs juos kieme, visada juos draugiškai aploja", – pasakojo Vidas.

Dar geriau Cvekas nusiteikia, kai pastebi, kad šeimininkai kraunasi krepšius kelionei į kaimą. Vadinasi, taksas netrukus susitiks ten su ištikima jam šeimininkų priglausta keturkoje kalyte Lape, varlinės tvenkinio pakraštyje ar bėgs patikrinti pamiškėje augančių uogienojų – ar dar nėra mėlynių, kurias jis taip mėgsta. Žodžiu, prasidėjo mylimiausias Cveko metų sezonas, kuris vadinasi vasarojimu kaime.

Kietas riešutėlis

Pasak kinologų, taksai nespjauna į komfortą, nes jie buvo veisiami dvaruose. Šie nedidelio ūgio, drąsūs, savarankiški, ištikimi, protingi šunys pasiduoda dresūrai, tačiau jie nėra minkštas molis, iš kurio gali lipdyti ką nori – jie linkę pasvarstyti, ar tikrai verta tą ar aną daryti, o neauklėjami gali užlipti šeimininkui ant galvos ir net manipuliuoti jo silpnybėmis.

Taksai vykdo tik aiškias ir logiškas komandas, nemėgsta pokštų, tačiau gali tapti ištikimas tiek vienišo, tiek gausios šeimynos draugais. Žodžiu – ugnis ir ledas drauge.

Taksus auginantieji patvirtins, kad šie šunys nesiskundžia apetitu, todėl linkę nutukti, jei šeimininkai nesugeba riboti maisto. Tačiau jie, taksai, labai mėgsta keliauti su šeimininkais, geba prisitaikyti bet kurioje namų aplinkoje, prie bet kokio dienos režimo ir prie bet kokių šeimininko įpročių. Tai labai protingi, šiek tiek įkyrūs šunys, reikalaujantys dėmesio ir švelnaus elgesio.

Taksų veislė atsirado ir susiformavo Vokietijoje. Trumpaplaukiai taksai tapo pagrindine veisle kuriant ilgaplaukius ir šiurkščiaplaukius šių šunų veisles. Ilgaplaukių taksų veislė buvo suformuota XVIII a., kryžminant trumpaplaukius su spanieliais, o šiurkščiaplaukiai taksai radosi XIX a., kryžminant trumpaplaukius su nykštukiniu pinčeriu, cvergšnauceriu, dendžio Dinmonto terjeru. 1879 m. parašytas pirmasis taksų standartas, o 1888 m. įkurtas pirmasis Vokiečių taksų klubas.

Taksų madas ir dabar iš dalies diktuoja vokiečiai, įregistravę taksų veislę Tarptautinėje kinologų federacijoje ir pasiekę unikalų rekordą – vieninteliams taksams veislių klasifikacijoje skirta visa IV grupė. Priminsime, kad šioje grupėje šiuo metu karaliauja trijų tipų taksai, kurie skiriasi kailiu: trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir ilgaplaukiai. Kiekvieno tipo taksai esti trijų dydžių: standartiniai, nykštukiniai ir triušiniai. Visi šie tipai yra devynios savarankiškos šunų veislės, kurios skiriasi dydžiu, plaukų ilgiu ir spalva.

Taksai yra tikri vokiečių numylėtiniai – 1972 m. Miuncheno vasaros olimpinių žaidynių simboliu buvo ne kas kitas, o taksas.

Didžiojoje Britanijoje taksams šlovę atnešė karališkos vedybos: 1840 m. Saksonijos princas Albertas vedė karalienę Viktoriją. Kaip savo krašto patriotas, princas padovanojo savo jaunai žmonai taksę Daisi. Po to karalienė keletą dešimtmečių veisė taksus ir dalyvavo su jais šunų parodose.

Į Amerikos žemyną taksai atkeliavo iš Vokietijos ir Anglijos.

Pirmasis pasaulinis karas buvo didelė tragedija taksams, nes karo isterija suformavo baisią neapykantą viskam, kas vokiška. Todėl taksiukai buvo naikinami, o jų savininkai – persekiojami.

Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečiai taksų savininkai jau elgėsi gudriau – veisė taksus slapta. Deja, tuo pat metu Leningrade, prasidėjus miesto blokadai, iš bado nugaišo daugybė veislinių šunų, tarp jų – net 700 taksų.

JAV iki šiol prisimenama šauktinė taksiukė Tripoli Šnaci, pelniusi daugybę apdovanojimų. Šnaci tarnavo lėktuvnešyje ir minininkų komandoje, drauge su kariais išmaišiusi visą pasaulį. Už nepriekaištingą tarnybą Korėjoje ir Kinijoje JAV Karo ministerijos įsakymu Šnaci buvo apdovanota medaliais, pagerbta Jungtinių tautų juostele ir "Purpurinės širdies" medaliu, kurį gavo po sužeidimo, patirto Korėjoje per dujų ataką. Karas nesutrukdė Šnaci atlikti motinos pareigų ir jos taksiukai buvo parduoti aukcionuose už rekordinę 22 tūkst. dolerių sumą.

Taksus labai vertino ar vertina pasaulio garsenybės (dainininkė Adele, tapytojas Pablo Picasso, dainininkas Davidas Bowie, aktorės Audrey Hepburn, Elizabeth Taylor, Marilyn Monro ir kt.), kurios mielai dalijosi savo lova su šiais ypatingais keturkojais augintiniais.

Taksai gyvena vidutiniškai dvylika metų. Dažniausiai taksus kankinanti liga – tarpslankstelinių diskų išvarža, užspaudžianti nugaros smegenis. Šios ligos požymiai (nugaros skausmai, nekoordinuoti judesiai ir net užpakalinių galūnių paralyžius) dažniausiai pasireiškia 4–7 metų amžiaus šunims. Su šia liga susiduria maždaug kas šeštas taksas. Dauguma sergančiųjų šia liga – trumpaplaukiai taksai.

Parengta pagal Lietuvos kinologų draugijos tinklalapyje ir kt. pateiktą informaciją