Šiomis dienomis Lietuvos obelų motina, auganti Kauno pakraštyje, buvusio Kazliškių kaimo Vandos Šiupienienės sodyboje, sulaukė gausaus pradinukų būrio iš Moksleivių aplinkotyros centro. Jie čionai sugužėjo nešini inkilu ir keliomis lesyklomis. Dėl pastarųjų reikalingumo tokiu metu klausimų nekilo, bet kam inkilas? Juk juos įprasta kelti pavasarį.

"Inkilas reikalingas mažiems paukšteliams žiemą pasislėpti nuo šalčio ir sniego", – nedvejodamas išpoškino Lukas Korablikovas. Berniukas teisus – inkilas tikrai pravers žiemojantiems mažiems paukšteliams. Kaip įprasta, tokiu atveju dažniausiai prisimenamos zylės. Tad ir senosios obels lankytojai atsinešė pieštus įvairių minėtų sparnuočių portretus, kurių antroje pusėje išvardijo Lietuvoje gyvenančių zylių rūšis, jų lesalus, įrašė eilėraščius, skirtus šiems mažiems sparnuočiams. Ant V.Šiupienienės sodybos tvoros tupėdamos zylutės kraipė galvas, tarsi pritardamos vaikų skaitomiems apie jas eilėraščiams.

Sodybos šeimininkė padėkojo moksleiviams už itin originalias lesyklas, kurias įkurdins arčiau namų, kad nereikėtų žiemą bristi per sniegą. Pasak moksleivių Miglės Titovaitės ir Kamilės Žilionytės, visi atėję prie obels vaikai turi lesyklas namuose ir lesina žiemą paukščius.

Iniciatyva – iškelti inkilą seniausioje Lietuvos obelyje priklauso Aleksoto seniūnijai, kurios teritorijoje auga ši istorinė senolė. Seniūnija kreipėsi į Moksleivių aplinkotyros centrą, prašydama pagaminti inkilą. Jaunieji gamtos mylėtojai, vadovaujami pedagogių Marioletos Motekienės, Eglės Rakauskienės ir Danutės Kilikevičienės, ne tik išgirdo šį prašymą, bet dar ir lesyklėles pagamino bei meninę programėlę Lietuvos obelų motinai parengė. Toks atsakas į seniūnijos prašymą buvo jos pačios įvertintas saldžiomis dovanomis, kurias įteikė seniūnė Liukrecija Navickienė.

Palikdami Lietuvos obelų motiną, jai skirtas dovanas sodyboje moksleiviai stabtelėjo prie nedidelio baseino, iš kurio šiltu metų laiku stiprybės – vandens – semiasi šalia augančios obels šaknys. Kai kurių vaikų dėmesį patraukė po skaidriu ledu šmėkštelėjusi viena kita raudonos spalvos žuvytė. "Kai aš būnu viena, žuvytės plauko paviršiuje – jos mane pažįsta, – tvirtino V.Šiupienienė, – o štai nepažįstamų vaikų jos vengia."

Pasak V.Šiupienienės, į ketvirtąjį šimtmetį įžengusią obelį retsykiais aplanko ir aplinkos apsaugos specialistai: palygina šakų lūžių vietas, nupjausto nudžiūvusias, išvalo pradėjusias pūti obels kamieno vietas ir apdengia jas skarda.

Įdomu tai, kad išpuvusiame kamiene jau užaugęs kitas. Tad, anot V.Šiupienienės, ne viena aplinkosaugininkų karta prižiūrės šią nemarią senolę dar ne vieną šimtą metų. Lietuvos gamtos paminklo šeimininkė tvirtino, kad į sodybą rudenį užsuka nemaža norinčiųjų sėklai pasirinkti obelų motinos obuolių. Tad seniausia Lietuvos obelis turi ne tik ją globojančių, neužmirštančių įvairaus amžiaus žmonių, bet ir nemažai palikuonių.