Ištiesė pagalbos ranką

Pastaruoju metu Lietuvoje atsidūrę pabėgėliai dažniausiai dėmesio sulaukia dėl bandymų pasprukti į kitas Vakarų valstybes, konfliktų Rukloje ar skundų, kaip jiems čia sunku prisitaikyti. "Kauno diena" pasikalbino Kaune įsidarbinusį ir ateities planus kuriantį Muhamedą. Vyras atvirai pasakoja apie savo išgyvenimus, tačiau prašo neminėti šalies, iš kur atvyko. Kodėl? Muhamedas leidžia suprasti, kad kartais jam paslapčia pavyksta apsilankyti gimtinėje.

Nors dirba ne laiškanešiu ar kiemsargiu, šešerius metus Lietuvoje gyvenantį Muhamedą žadintuvas iš lovos verčia šiek tiek prieš 5 val. ryto.

Po sočių pusryčių ir puodelio stiprios arbatos 54 metų vyras pėdina į artimiausią viešojo transporto stotelę.

"Anksčiau į darbą eidavau pėsčiomis ir tai trukdavo kelias minutes. Dabar važiuodamas autobusu sugaištu visą valandą", – laiką skaičiavo rudaakis. Tiek, pasak jo, pakeitus gyvenamąją vietą trunka kelionė iš Dainavos mikrorajono į Varnių gatvę, kurioje įsikūrusi bendrovė "Stiklita".

"Pirmą kartą Muhamedas pas mus atėjo 2014 m. birželį. Atvėrė duris ir tiesiai šviesiai paklausė, ar neturime jam pasiūlyti darbo. Pagalvojau, kad reikia žmogui suteikti šansą, antraip liks už borto", – netikėtai užsimezgusią pažintį prisiminė bendrovės "Stiklita" direktorius Rimantas Nemeikštis.

Pragyvenimo šaltinio ieškančiam vyrui tąkart jis pasiūlė jėgas išbandyti medinės taros apdirbimo ceche, kuriame Muhamedas pakuotes surinkinėja jau trečius metus.

"Priimdamas naują, nepažįstamą žmogų visuomet abejoji ir rizikuoji. Nesvarbu, iš kur jis būtų", – į klausimą, ar nesibaimino į savo komandą įsileisti kitataučio, atsakė R.Nemeikštis. Suteikęs darbo vietą, pagalbos ranką pavaldiniui jis tiesė dar ne kartą: padėjo ieškoti būsto, įtikinėjo nuomotojus, kad su Muhamedu šie neturės jokių problemų.

"Galiu tik įsivaizduoti, kaip turi jaustis žmogus, likęs vienas svetimoje šalyje, kur aplinkiniai bendrauja jam nežinoma kalba", – R.Nemeikštis prasitarė dabar sukantis galvą, kaip Muhamedui padėti gauti vairuotojo pažymėjimą.

Galiu tik įsivaizduoti, kaip turi jaustis žmogus, likęs vienas svetimoje šalyje, kur aplinkiniai bendrauja jam nežinoma kalba.

Surengė šventę

Kol kas dar sunkiai lietuviškai žodžius dėliojantis, medicininį išsilavinimą turintis azijietis per dvejus metus bendrovės vadovo esą nė karto nenuvylė – visus darbus atlikdavo tvarkingai ir laiku.

Maža to, šalto būdo lietuvaičiams leido pažinti kitą kultūrą ir tradicijas. Bendrovės vadovas iki šiol negali pamiršti alinančių vasaros dienų, kai Muhamedas nuo kaktos braukė prakaitą į burną nepaimdamas nė lašo vandens ir vaišių, kuriomis jis nuklojo stalą pasibaigus šventam musulmonų pasninko mėnesiui ramadanui.

Įspūdingai bendrovė paminėjo ir savo veiklos 20-metį. Į šoną stumdami tradicines užkandėles, šventės dalyviai tąkart į lėkštes krovėsi azijiečio ruoštą plovą.

"Nuvažiavus pas ūkininką Muhamedas iš kaimenės pasigavo avį ir pats ją papjovė pagal visas tradicijas", – šiurpokas skerstuvių vaizdas, pasak R.Nemeikščio, užsimiršo su lyg pirmuoju plovo šaukštu. Lietuvaičius pavergusio ir akimirksniu iš puodų dingusio patiekalo recepto "Kauno dienos" žurnalistams nepavyko išpešti. Pasak Muhamedo, reikia savomis akimis matyti, kaip kuriamas Rytuose gimęs, Centrinę Aziją užkariavęs ir jau kurį laiką nacionalinės uzbekų virtuvės vizitine kortele laikomas patiekalas.

"Galiu tik išduoti, kad naudoju indiškus ryžius", – vieną ingredientą atskleidė pašnekovas. Juos vyras perka ne vietiniuose prekybos centruose, bet siunčiasi iš Vokietijos.

Grįžo po klajonių

Netikėtai įsiliejęs į kolektyvą, praėjusių metų kovą Muhamedas taip pat netikėtai personalo vadovei pranešė paliekąs jį.

Beveik dvejus metus praleidęs ceche vyras nusprendė pakeliauti po pasaulį – aplankyti Indiją ir seniai matytą, jau kurį laiką Danijoje gyvenantį savo jaunesnį brolį.

"Brolio pinigai – mano pinigai. Jei jis neturėtų, dalyčiausi perpus tuo, ką turiu savo kišenėje. Taip priimta mūsų kultūroje", – pasiteiravus, kaip iš algos ir kas mėnesį Darbo biržos mokamų kelių dešimčių eurų išmokos jam pavyko sutaupyti kelionėms, prasitarė Muhamedas.

Po klajonių, lapkričio viduryje, vyras grįžo atgal į Lietuvą, o pirmas žmogus, kuriam tąkart jis spaudė ranką buvo R.Nemeikštis.

"Grįžo su kalnu lauktuvių. Personalo vadovei perdavė savo dukros pirktą skarą ir įvairiausių papuošalų, man – baltojo kupranugario vilnos kepurę. Apdovanojęs mus visus pasiprašė atgal į darbą. Priėmėme", – dieną, kai jųdviejų keliai ir vėl susikirto, su šypsena prisiminė bendrovės vadovas.

Nėra lengva

Prieš šešerius metus į Lietuvą atvykęs, Pabradėje, Rukloje, ir keliuose nuomojamuose butuose Kaune gyvenęs azijietis neslėpė, kad skirtingai nei kitose Europos šalyse, čia jo likimo broliams nėra lengva gyventi.

Vokietijoje, Danijoje ar Olandijoje pabėgėliams esą suteikiami socialiniai butai, o gaunamų išmokų pragyvenimui pakanka net ir nieko nedirbant. Lietuvoje valdžia nesiūlo nei darbo, nei būsto, o už gaunamas išmokas neįmanoma sumokėti net už buto nuomą.

"Už saviškį, dviejų kambarių, moku 250 eurų per mėnesį. O kur dar maistas?" – jam virtuvėje suktis mėgstantis vyras prasitarė išleidžiantis ypač daug pinigų.

Tiesa, prieš kelerius metus sulaukęs pasiūlymo dirbti viename Vokietijos restorane už 3 tūkst. eurų, Muhamedas atsisakė. Nuleidęs akis vyras prasitarė, tokį sprendimą priėmęs dėl kelių priežasčių.

"Visų pirma – labai daug darbo. Antra – dirbant konvejeriu gero maisto nepagaminsi, – dirstelėjęs į priešais sėdintį R.Nemeikštį, Muhamedas šyptelėjo. – Kol būsiu Lietuvoje, dirbsiu čia. Jei čia nedirbsiu, tai ir Lietuvoje nebūsiu."

Ilgisi paliktos šeimos

Pasiteiravus, kokie keliai atvedė į Lietuvą, Muhamedo veidas persimainė.

"Dešimt metų dirbau ligoninėje. Vėliau – policijoje. Turėjau apsaugą ir tokį pat automobilį kaip mano viršininkas. Geriau apie tai nekalbėkime. Paprasčiausiai gyvenimas iškrėtė nemalonų pokštą", – nuo telefono ekrane besikeičiančių artimųjų nuotraukų akių neatitraukė pašnekovas. Gimtinėje jis paliko ne tik savo tėvus. Be pagrindinio maitintojo liko būrys vaikų ir mylima žmona.

"Kiek turiu žmonų? Tie, kurie turi problemų, turi daugiau žmonų. Aš esu laimingas, todėl man pakanka vienos", – nuotaiką sau bandė kelti Muhamedas. Iš daugiavaikės šeimos kilęs vyras savo atžalų skaičiaus neatskleidė. Teprasitarė, kad vyriausiam sūnui 34-eri, o jaunėliui vos treji metai.

"Taip taip, Lietuvoje aš šešerius metus, o jaunėliui perpus mažiau. Kažkas nesueina? Slapta buvau grįžęs pas savo šeimą", – lemtingą susitikimą, po kurio pasaulį išvydo pagrandukas, prisiminė vyras.

Kone kasdien internetu su savo šeimos nariais bendraujantis Muhamedas viliasi, kad vasarį jo gausi šeima atvažiuos pasisvečiuoti pas jį. Kokiam laikui čia apsistos, jis nesiėmė spėlioti. Dabar esą svarbiausia jų sulaukti.

"Šiandien po darbo jūs grįšite namo ir apkabinsite savo vaikus. Aš to padaryti negaliu, bet visos mano mintys su jais", – rudose pašnekovo akyse sublizgo ašaros.

Vakaroja tik namuose

Vakarais Muhamedą galima sutikti nebent maisto prekių parduotuvėje. Dažniausiai po darbų jis skuba į savo dviejų kambarių butą Partizanų gatvėje. Vaikščioti po rajoną atvykėliui nedrąsu, mat anksti temsta. Prie šilumos pripratusio azijiečio kišti nosies į lauką lietuviški šaltukai taip pat nevilioja.

"Turiu ką veikti namie. Tvarkausi, leidžiu laiką prie kompiuterio, domiuosi, kas vyksta pasaulyje ir mano gimtinėje. Žinoma, gaminu. Štai vakar nusipirkęs sausainių dariau pyragą pagal receptą iš interneto ", – apie savo dienos ritmą pasakojo pašnekovas.

Nors Muhamedo namuose svečių nebūna, Naujųjų metų išvakarėse ant kuklių baldų spraudėsi būrelis kraštiečių. Po vaišių visi jie leidosi į Kauno senamiestį, kur nusprendė atsisveikinti su 2016-aisiais. Siautulingoje kauniečių minioje pašnekovas neužsibuvo. Aplankęs kelis klubus po vidurnaktį dangų nuspalvinusių fejerverkų grįžo atgal į savo namus.

"Visur gerai, bet namuose geriausia", – svajingai žvelgdamas pro langą, mintimis atstumą tarp Lietuvos ir gimtinės tirpdė vyras.