Jau keleri metai džiaugiamės it bičių aviliu dūzgiančiu Kauno senamiesčiu, tiksliau, Vilniaus g. įsikūrusiomis kavinėmis ir barais. Yra ir kita šių permainų pusė – pramogų konkurencijos neatlaiko senos mažos Senamiesčio parduotuvėlės.

Pirko ne viena karta

Daugelį metų nesikeitusi kojinių parduotuvės vitrina ir durys Vilniaus g. neseniai "pasipuošė" šiandien jau nestebinančiu užrašu: "Parduodama. Nuomojama". "Ar tikrai užsidarote?" – tokį klausimą ne vieną dešimtmetį veikiančios parduotuvės darbuotojos girdi jau nuo pavasario, kai patalpų savininkas pranešė apie nuomos mokesčio padidinimą.

Vis dėlto jos ir pačios tikėjosi, ir nuolatinius pirkėjus ramino, kad tai galbūt įvyks dar ne taip greitai. Bet atsirado verslininkas, kuriam pasirodė, kad mažutė ir ilga lyg koridorius parduotuvėlė tiks jo verslo idėjai įgyvendinti. Savotišku Senamiesčio ženklu buvusi mažutė kojinių parduotuvėlė baigė savo gyvavimą. "Liūdna ir mums. Per savaitgalį turime išsikraustyti", – šypsena liūdesį mėgino paslėpti parduotuvės finansininkė Genovaitė Vislavičienė.

Kelios kauniečių kartos užaugo kojas šildydamos būtent šioje parduotuvėlėje pirktomis kojinėmis. "Žinote, žmonės pas mus užsukdavo ne tik apsipirkti. Turėjome klienčių, kurios užsukdavo tik pasišnekėti", – galva palingavo pardavėja Ada Žilienė.

Užsmaugė nuomos kaina

Kojinės šioje parduotuvėje karaliavo maždaug 40 metų. Dar dešimtmetį prieš tai garbūs kauniečiai mena čia buvus alkoholinių gėrimų parduotuvę.
Patalpas Senamiestyje nuomojusios prekiautojos kojinėmis skausmingai priima šiandienos realybę, tačiau pripažįsta pralaimėjusios konkurencinę kovą.
"Vilniaus g. tapo prestižinė. Nekilnojamojo turto pardavimo ir nuomos kainos stipriai pakilo. 3 tūkst. litų už nuomą – mums per didelė kaina", – buvo atvira G.Vislavičienė. Nuomos kaina kyla ne pirmą kartą, nuomininkės vis stengėsi su tuo susidoroti, tačiau paskutinysis nuomos padidinimas galutinai sužlugdė viltis toliau tęsti prekybą kojinėmis.

Moterys neslėpė, kad pirkėjai čia neplūdo būriais, tačiau jos turėjo savų klientų ratą. "Kur aš dabar pirksiu kojines?" – tokius nuolatinių klienčių nuogąstavimus paskutinėmis darbo dienomis girdėjo pardavėjos. Per tiek darbo metų jų akys įgudo vos žvilgtelėjus į pirkėją patarti, kokio dydžio ir modelio pėdkelnes ar kojines pirkti. Didžiuosiuose prekybos centruose tokio patarimo sulaukti būtų nerealu. "Kitą kartą moterys net savo dydžio nežinodavo, bet žinojo, kad mes patarsime", – šypsodamasi senus laikus prisiminė A.Žilienė.

Kaimynų palaikymas

Priešais kojinių parduotuvę gyvenanti kaimynė sunkiai susitaikė su žinia, kad jau greitai vietoj kojinių čia bus prekiaujama kava. "Žiūrėkite, mano dukra prieš ne mažiau kaip 20 metų nupiešė šį paveiksliuką", – drebančiomis rankomis moteris pardavėjoms tiesė paveikslėlį, kuriame įamžinta kojinių parduotuvėlė.

Neseniai viešėjusi Prancūzijoje kojinių parduotuvės finansininkė G.Vislavičienė pastebėjo, kad ten tokios mažos parduotuvėlės labai populiarios. Pirkėjai dažniausiai pažįsta savininką, todėl pasitiki, kad neįkiš ko netinkamo, o apsipirkdami ir pasišneka.

Prancūziškomis tradicijomis galėjo pasigirti ir kojinių parduotuvė. Ne tik todėl, kad ėmusios prekiauti prancūziška produkcija patraukė jaunesnės kauniečių kartos dėmesį. Dažnas jų pirkėjas buvo užsienietis. "Jiems patikdavome dėl savo mažumo ir betarpiškumo. Kitą kartą ir nemokėdamos kalbos susišnekėdavome", – pasakojo pardavėja A.Žilienė.

Kiti dar laikosi

Dar viena senųjų Vilniaus g. parduotuvių sunkaus gyvenimo priežasčių – apmokestintas automobilių stovėjimas Senamiestyje. Tai patvirtino ne tik kojinių parduotuvės darbuotojos, bet ir audinių, siūlų parduotuvių pardavėjos. Juk kas važiuos tik siūlų ar kojinių ir dar kelis litus mokės už automobilio stovėjimą?

Audinių ir siūlų parduotuves taip pat galima laikyti senaisiais Vilniaus g. mohikanais – jų gyvavimo metų skaičius jau peržengė 15. Tiesa, jos dar šiaip taip išsilaiko. "Sena parduotuvė, visi žino, todėl dar laikomės", – dėstė audinių parduotuvės savininkė Violeta Malakauskienė.

"Manau, laikomės dėl to, kad specializuotų siūlų parduotuvių nėra daug, o mes čia jau seniai", – panašiai kalbėjo kaimynystėje įsikūrusios siūlų parduotuvės pardavėja.

Nesėkmingai baigėsi bandymas kavinių gatve tapusioje Vilniaus g. prekiauti namų interjero puošybos prekėmis. Vasarą viskas buvo pusvelčiui išparduota.

Kitoks gatvės veidas

Tokių kaip audinių, siūlų parduotuvės Vilniaus g. likusios vos keletas. Dar pavasarį dėl didelės nuomos kainos užsidarė "Džinsų stilius", nebeliko ir daugelį dešimtmečių veikusios vyrų kirpyklos netoli Arkikatedros. O štai kadaise veiklą pradėjusi kaip kooperatyvo parduotuvė iki šiol veikia maisto prekių parduotuvė "Riešutas".

"Pagrindiniai mūsų klientai – vaikai ir studentai, nors yra tokių, kurie dėl kurio nors produkto atvažiuoja iš kito miesto galo", – pasakojo daugiau nei 13 metų parduotuvėje dirbanti Zita Maumevičienė.

Kavinės, restoranai, naktiniai klubai ir suvenyrų parduotuvės – toks šiandien Vilniaus g. veidas. Maždaug apie 18 val. gatvės spalvas ima pildyti nuo Laisvės al. pusės atplūstantys jaunimo būriai, kurie nusėda tai vienoje, tai kitoje maitinimo ir pasilinksminimo įstaigoje.

Kadaise populiarias ir mėgstamas parduotuves išstūmė kavinės nelietuviškais pavadinimais. Sentimentų kažkam senam, nors ir labai geram, vargiai galima tikėtis – laikas daro savo pataisas.