Artilerijos komplekso sandėliai

Oficialus Meno sandėlio adresas – J.Bakanausko g. 99. Vingiuojančios gatvės posūkyje prie vieno iš Kauno tvirtovei priklausančių požeminių statinių būriuojasi būrelis smalsuolių, panorusių ištyrinėti šią erdvę ir apylinkes, kuriose – ne vienas XIX a. pabaigoje iškilęs statinys.

"Šie statiniai – tai Kauno tvirtovės kairiojo Nemuno kranto centrinio artilerijos komplekso sandėliai. Mes stovime prie parako sandėlio, kur buvo laikomos pagrindinės parako ir dalies ginklų atsargos. Šio pastato betoninių sienų storis – daugiau 2 m. Kai iškilo, jos buvo apsaugotos nuo visų to meto artilerijos ir aviacijos atakų. Anuomet tai buvo vienas iš saugiausių statinių Kaune", – ekskursiją pradeda asociacijos "Kauno tvirtovė" narys Robertas Juknevičius. Jis – vienas iš tų, kurie prieš dvidešimt metų pradėjo tvarkyti šias vietas.

Ruošiantis ginti Kauno tvirtovę, centriniame ir greta esančiuose sandėliuose Fredoje buvo sukaupta 6 tūkst. pūdų, kitaip tariant, apie 100 tūkst. kg parako.

Šluodami kojomis storą klevo lapų sluoksnį, J.Bakanausko gatvės vingiais ėmėme kopti į vieną iš Fredos šlaitų. "Viršuje – Lakūnų plentas. Kai Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinės Vokietijos kariuomenė artėjo prie Kauno, ruoštasi apgulčiai: iš šių sandėlių šaudmenimis turėjo būti aprūpinami šioje Nemuno pusėje esantys fortai", – pasak Kauno tvirtovės parko Turizmo ir edukacijos skyriaus vedėjo Ovidijaus Jurkšos, carinės armijos pusėje niekas nesitikėjo, kad Kaunas bus paimtas per vienuolika dienų. Sovietmečiu čia buvo uždara karinė teritorija – veikė Priešlėktuvinės gynybos ryšių štabas.

Desertas – Meno sandėlis

Keliaudami aplankome keletą mažesnių artilerijos sandėlių, taip pat – šaltinį, kurio vandeniu gaivindavosi ir carinės armijos kareiviai, apžiūrime keleto metrų skersmens ventiliacijos šachtą. "Jos viršūnė – tarsi koks storas kaminas – virš žemės iškilusi nedaug. Tačiau iš tiesų šios ventiliacijos šachtos aukštis – 22 m, maždaug tiek siekia šešiaaukštis namas. Ji eina iš pagrindinio požeminio artilerijos sandėlio, į kurį netrukus leisimės", – užsiminė R.Juknevičius.

Tai – didžiausia akustinė erdvė visoje Kauno tvirtovėje.

Geltonų lapų kilimu nusileidžiame atgal prie įėjimo į pagrindinį ginklų sandėlį. "Na, o dabar – desertas – eime į Meno sandėlį. Tai – vienas didžiausių požeminių statinių Kauno tvirtovėje", – pakviečia kultūros paveldo festivalio "Baterija" kuratorius Egidijus Bagdonas. Būrelis smalsuolių klupinėdami vorele keliauja į tamsias požemines patalpas. Praėję kelis siauresnius tunelius atsiduriame didžiulėje pailgoje skliautuotoje salėje (iš tiesų, tai – pagrindinis požeminis tvirtovės ginklų sandėlis kairiajame Nemuno krante), kurią apšviečia tik nuo vaizdo projekcijų krentanti blausi šviesa. Ant galinės sandėlio sienos, šiuo atveju tapusios didžiuliu ekranu, demonstruojamas Ričardo Rickevičiaus asociatyvus filmas apie Kauno tvirtovę.

"Tai – didžiausia akustinė erdvė visoje Kauno tvirtovėje. Ši daugiau kaip 80 m ilgio, apie 400 kv. m patalpa yra be jokių pertvarų. Tai – puiki vieta meno projektams. Norime pristatyti ją ir paklausti – kokiu sandėliu norime matyti šią įspūdingą erdvę dabar? Gal čia galėtų būti pristatomas menas kurti, būti? O gal fortifikacijos menas, inžinerijos, dialogo menas? Vaizdo, fotografijos, eksperimentinis, šiuolaikinis, modernus, bendruomenės, arba – antimenas?" – įvairius galimus variantus vardijo E.Bagdonas.

Renginio organizatoriai gyrė šios erdvės akustines savybes. Meno sandėlio atidarymas – vienas iš festivalio "Baterija" renginių. Prieš pristatant jį visuomenei, asociacijos "Kauno tvirtovė" nariams teko gerokai paplušėti: iškuopta daugybė šiukšlių. "Mes ir vaizdo stebėjimo kameras kai kur esame įrengę, vis tiek dar nesusitvarkome su kai kurių žmonių įpročiu čia daryti šiukšlyną. Lietuviai labai sunkiai perpranta, kad šiukšles reikia išmesti tam skirtoje vietoje. Tik tada, kai gauna baudas, pradeda suvokti, kad mėtyti šiukšles, kur pakliūva, brangiai kainuoja", – tautiečių sąmoningumo stoka stebėjosi R.Juknevičius.

Mažesnysis sandėlio brolis

Meno sandėlio mažesniuoju broliu kitoje Nemuno pusėje vadinamas parako sandėlis Šančiuose. Šioje birželį duris atvėrusioje erdvėje taip pat vyksta meninių projektų. "Mūsų parako sandėlis, kurį vadiname tiesiog Paraku, priklausė šaudmenų kompleksui, jungusiam devynis pastatus Šančių kalne. Paraką vadinu Kauno tvirtovės deimantu: jis, baigtas vėliau nei kiti pastatai, vienintelis Šančių šaudmenų komplekse nulietas vien iš betono, tai – tikras modernizmo ir civilizacijos pranašas, – sakė Šančių Parako įgulos vadė Vida Bliumkienė.

Paprašyta palyginti Paraką ir Meno sandėlį, pašnekovė atsakė: "Pavydime Meno sandėliui tos didžiulės puikios akustikos erdvės. Mūsų Parake vietoje vienos didžiulės erdvės yra dvi mažesnės erdvės, abi – po 31 m ilgio. Vieną sieną skiriame daugiau muzikai, kitą – judesiui, šokiams. Kitas skirtumas – mūsų Parakas yra švarus ir saugus. Aplinkinius vaikus prisijaukinau, priglaudžiau – mes su jais visokių veiklų prisigalvojame ir niekas nešiukšlina. Be to, Parakas yra idealioje vietoje. Kai užsieniečiai paklausia, kaip mus pasiekti nuo geležinkelio stoties, atsakau: laukia septynios minutės kelio pėsčiomis."