Ką apie Kauną pasakoja tradicinės ekskursijos? Ar gidai, po miestą vedžiojantys turistus, išnaudoja visą jo istorinį potencialą? Projektas "Atminties vietos" parodė, kad žmonėms reikia ne faktų, o artimesnio santykio su miestu.

Apie Kauną – tik faktai

Anot idėjos autorės, menotyrininkės Daivos Citvarienės, asmeninis santykis su istorija keičia požiūrį į ją. "Objektyvūs faktai ne visada gali sudominti, nes atrodo, kad tai su mumis nesusiję", – D.Citvarienė išbandė mieste organizuojamus turus atviru autobusu ir buvo nemaloniai nustebinta.

Moteris pasakojo, kad buvo taip neįdomu, kad nesinorėjo niekur išlipti – buvo vardijami vien sausi faktai, o Kauno pažiba laikoma tarpukario architektūra visai nebuvo minima. "Galiausiai paaiškėjo, kad turo organizatoriai yra vilniečiai ir jie nežino šių dalykų. Jie gal iš kokių vadovėlių tuos faktus susidėliojo, bet patys miesto nepažįsta. Nepažįsta, nemyli ir ta nemeilė akivaizdi", – pasakojo menotyrininkė.

"Man teko išgirsti, kad net ir labai garsūs Kauno paveldo objektai neturi gido, kuris pristatytų ilgą ir daugiasluoksnę jų istoriją. Be to, žmonėms rūpi ir kitokie miesto pasakojimai, įvairios neatrastos vietos", – sakė projekto "Atminties vietos" bendrakūrėja Ana Čižauskienė.

Leidžia susikurti maršrutą

2014 m. vasarą pradėjęs veikti projekto tinklalapis atmintiesvietos.lt per metus sukaupė daugybę kauniečių ar mieste pabuvojusių svečių prisiminimų, susijusių su tam tikromis konkrečiomis vietomis ar objektais.

Projekto pristatyme rašoma, kad tai interaktyvi Kauno kolektyvinės atminties saugykla, skirta šio miesto mylėtojams, jo istorijos entuziastams, studentams, mokslininkams ir visiems tiems, kas domisi Kauno istorija bei dabartimi, kam šis miestas tapo svarbia gyvenimo dalimi.

Nuo rugsėjo 1 d. startuojanti nauja tinklalapio versija savo struktūra leis žmogui pačiam pasirinkti įdomiausius įrašus, pagal juos susidaryti maršrutą ir įveikti tam tikrą trasą mieste. Visi įrašai yra siejami raktažodžiais, laiko juosta ir žemėlapiu, todėl tinklalapio lankytojas gali lengvai įrašus filtruoti. Telieka susidėlioti punktus savo žemėlapyje ir leistis į kelionę.

Apie atmintį, turizmą ir kitokį ekskursijų formatą – interviu su menotyrininkėmis.

– Papasakokite, kaip kilo idėja.

D.C.: Idėja nėra unikali. Mūsų visuomenėje atmintis tapo tam tikru obscesiniu dalyku. Mokslininkai aiškina, kad visuomenė jaučiasi nesaugi ir nemato savo ateities. Jeigu pagalvotume apie populiariąją kultūrą, apie filmus, kaip niekad daug pristatyta apokaliptinių scenarijų, kas laukia mūsų žemės. Todėl atmintis tampa kaip inkaras ieškant stabilumo: kabinamės į praeitį, ieškome savo šaknų, apie tai kuriamos ir laidos. Pastaraisiais dešimtmečiais net ir muziejų pastatyta kaip niekad daug. Žodžiu, žmonės ir individualiai, ir kolektyviai nepaprastai domisi praeitimi bei atmintimi. Kitas dalykas, kad demokratėjant kultūrai mokslininkai ir istorikai nebeišsaugo monopolio kuriant mūsų praeities naratyvus. Šiandien mes kiekvienas galime prie to prisidėti ir kurti savo istorijas, nors tada ir nelieka tos vienintelės teisingos istorijos.

– Kuo kitiems žmonėms gali būti įdomūs mano asmeniniai atsiminimai?

D.C.: Daug kam žinomas projektas "Humans of New York" ("Niujorko žmonės"), kur paprasti žmonės iš gatvės, tarsi neįdomūs dienraščiams ir mokslininkams, pasakoja savo istorijas. Ir pasirodo, kad jų asmeninė patirtis tampa svarbi mums, nes kiekvienas galime su jais identifikuotis. Jų atsiminimai pasakoja mūsų visų istoriją. Prisiminimas yra labai subtilus dalykas – kartais įsivaizduojame, kad prisimename, kartais netiksliai prisimename. Todėl svarbiausia ne istorinis tikslumas, o to žmogaus santykis su įvykiu, jo išgyvenimai. Kartais atsimename, kad skaudėjo, bet negalėtume įvardyti detalių. Istorijos vadovėliuose faktai ir datos yra karkasas, o atsiminimai yra minkštoji dalis, užpildanti tą karkasą. Klausydami žmonių prisiminimų apie karą, ypač šiandien, kai mes patys jaučiame karo grėsmę, suvokiame, kad istorija kartojasi. Tuomet galime su jais ir tapatintis, nes greičiausiai dabar jaučiamės taip, kaip jautėsi jie.

– Kaip atmintį galima susieti su turizmu?

A.Č.: Mes apie tai daug nekalbame, bet atmintis ir turizmas yra labai susiję. Čia galima kalbėti tiek apie asmeninės, tiek apie kolektyvinės atminties turizmą. Mes renkamės savo kelionės tikslą neatsitiktinai, o remdamiesi tam tikromis kolektyvinėmis arba savo asmeninėmis atmintimis. Kelionės tikslą renkamės netgi galvodami, su kuo norime dalytis tais atsiminimais. Kolektyvinė atmintis – tai yra mūsų populiariausi kultūros paveldo objektai, apie kuriuos tinklalapyje turime sukaupę labai daug įrašų, kuriuos žmonės nuolat pamini. Kita vertus, asmeninės atminties turizmas kalba apie mūsų asmeninius nutikimus, kurie turėjo didelės reikšmės mūsų asmenybei, formavo ją arba paliko gilių pėdsakų. Toks turizmas gali turėti kelis tikslus: važiuojame prisiminti arba rekonstruoti tam tikrus įvykius iš savo praeities, galbūt iš naujo išgyventi kažkokią trauminę patirtį, išsivalyti, jos atsikratyti. Mūsų tinklalapyje yra prisiminimų, susijusių tiek su kolektyvine atmintimi, tiek su asmeniniais žmonių išgyvenimais, nutikusiais įvairiose miesto vietose. Svarbu, kad tinklalapis yra atviras įvairiems pasakojimams, nebūtinai atitinkantiems miesto kolektyvinės atminties naratyvą. Žmogus nėra įpareigojamas skelbti savo vardą, todėl gali atsiverti su savo asmeniniais patyrimais, nebūtinai sutampančiais su kitų miestiečių atsiminimais.

– Ar tinklalapis veikia tik kaip archyvas?

D.C.: Viena vertus, tai toks atsiminimų katilas, tačiau čia taip pat galima rasti ir parengtų maršrutų. Tarkime, sėdėdamas savo dirbtuvėse skulptorius Robertas Antinis pasakoja, kokiu keliu jis pats eitų per miestą, kur stabtelėtų. Savo maršrutą siūlo ir kaunietė rašytoja. Į šią sritį einame vis giliau ir planuojame patys rengti maršrutus. Atrinksime tam tikras vietas ir apie jas parengsime įrašus, kad žmonės galėtų patys pereiti jas ir sužinoti, kuo tos vietos yra svarbios miesto istorijai ir kokią atmintį jos saugo. Šiuo metu rengiamas audiovizualinis maršrutas Senamiesčiu, kur žmogus, užsidėjęs ausines ir į rankas pasiėmęs kokį ekraną, eitų mūsų siūlomu keliu. Eidamas jis klausytųsi meninio istorinio pasakojimo, kuriame pintųsi tikros istorinės detalės su tam tikrais išgalvojimais, kuriančiais intriguojantį pasakojimą. Besiklausydamas jo žmogus susidomėjęs pereitų visą Senamiestį. Tai nebus tradicinis maršrutas, kuriame sustojame prie namo ir mums pasakoja jo istoriją, tai bus istorija, paremta vieno žmogaus biografiniais faktais ir jo gyvenime įvykusiais nutikimais. Tikras asmeninis filmas, kurį galėsi patirti fiziškai.

A.Č.: Maršrutu vartotojas turės naudotis per išmanųjį įrenginį. Tai nebus programėlė, o įrašas, viešinamas per mūsų platformą. Apskritai platforma yra tik viena iš projekto dalių. Mes taip pat einame į gyvas viešąsias erdves, rengiame meninius projektus, susijusius su atmintimi. Labai įdomus maršrutas buvo organizuojamas 2013 m. po Laisvės al. bohemos vietas. Jauni tyrėjai kalbino žmones, rinko atsiminimus apie tas vietas, tikslino faktus archyvuose, parengė aprašus, kurie buvo surinkti į tekstinį gidą "Po Laisvės alėjos bohemos vietas". Taip pat buvo surengtas gyvas pasivaikščiojimas po tas vietas.

D.C.: Labai svarbu paminėti, kad kiekvienas galėjo prisijungti ir papasakoti savo prisiminimą apie tą vietą. Tarkime, kavinė "Laumė" dabartiniams 50-mečiams buvo kultinė vieta, apie ją daug kas turėjo ką papasakoti. Tai buvo demokratiškas procesas. Norėjome sukurti ne tradicinę ekskursiją, kur vienas visažinis gidas visiems pasakoja vieną tiesą, o kur kiekvienas savo prisiminimu galėtų tą ekskursiją kurti. Dar vieną ekskursiją organizavome, pristatydami tinklalapį. Abu kartus pasivaikščiojimas truko iki tamsos, žmonės nenorėjo skirstytis, jiems buvo labai svarbu dalytis savo prisiminimais. Jie suprato, kad jų atmintis svarbi platesniam žmonių būriui, kad ji kuria bendrą istoriją.

– Regis, ekskursijos atgimsta nauju formatu?

D.C.: Mūsų patirtis parodė, kad ekskursijos buvo tikrai labai sėkmingos ir kad žmonėms reikia tokių renginių. Kurdami audiovizualinę ekskursiją, galvojame, kad šalia reikia palikti ir gyvą kolektyvinę ekskursiją. Ateityje neatsisakysime nė vieno iš tų formatų, nes žmonės turi skirtingų poreikių. Jeigu pasakojimas yra stiprus emociškai, turbūt geriausiai jį išgyventi vienam, bet yra tokių istorijų, kurias smagu išgyventi kolektyve.

– Kaune daug kalbama apie jos lietuviškumą, o kur jo daugiakultūriškumas?

D.C.: Tradiciniai miesto pasakojimai yra dažniausiai sukurti po nepriklausomybės, todėl natūralu, kad didžiausią dėmesį skiriame savo lietuviškoms šaknims, lietuviškai istorijai. Tačiau puikiai suvokiame, kad ta vadinamoji lietuviška istorija yra nevienalytė, daugiakultūrė ir čia dalyvauja skirtingos atminčių bendruomenės. Tarkime, Ramybės parke susiduria skirtingos atmintys, kurios arba papildo viena kitą, arba kartais prieštarauja viena kitai. Mums labai svarbu parodyti, kad Kauno atmintis nėra vienalytė, lietuviška, arba tokia, kokia pristatoma tradicinėse ekskursijose ar istorijos vadovėliuose, o labai skirtinga, kurioje susipina ir žydiška, ir rusiška, ir musulmoniška, ir visos kitos patirtys.

– Kuo svarbūs atminimai, saugomi jūsų tinklalapyje?

D.C.: Mes labai kviečiame žmones dalytis savo atsiminimais: viena vertus, kelti įrašus į tinklalapį, o jei tai atrodo sudėtinga, ateiti tuo adresu, kuris nurodytas tinklalapyje, ir pasišnekėti gyvai. Mums ne tiek svarbu faktai ir dokumentai, o tai, kas yra tarp jų. Jei žmonės jais nepasidalys, jie išnyks taip, kaip keičiasi miestas. Laisvės al. šiandien dar tokia, o po metų bus negrįžtamai pasikeitusi. Įamžinti tuos pokyčius ir atsiminimus yra labai svarbu. Tačiau tos vietos ir fotografijos be jų istorijų yra negyvos. Jeigu mes nežinotume, kuo svarbus yra Centrinis paštas, juolab kad patys, ne kartą siųsdami čia laiškus, turime daug atsiminimų, tai jis būtų negyvas pastatas. Architektūros paminklas – ne daugiau.

Kontrolės nevykdo

Anot VšĮ Kauno turizmo informacijos centro ir konferencijų biuro vadovo Sigito Sidaravičiaus, kol kas negalima pateikti galutinių turizmo sezono vertinimų, nes turizmo sezonas dar pačiame įkarštyje. Pasak jo, iš šešių turizmo informacijos centro filialų vien tik Rotušės filialas aptarnauja iki 200 turistų per dieną.

"Todėl ir sezono apibendrinimus pateikiame per Pasaulinę turizmo dieną – rugsėjo 27-ąją. Vis dėlto šį sezoną jau matomos naujos tendencijos. Praėjusiais metais Kauną labiausiai lankė rusų turistai, o šiemet juos aplenkė vokiečiai. Trečioje vietoje pagal turistų srautus yra Prancūzija, o toliau – Ispanija, D.Britanija, Lenkija, Italija, Latvija, Olandija ir Airija", – teigė S.Sidaravičius.

Pasak specialisto, šiųmečio sezono akcentas – laivyba. "Buvo parduoti absoliučiai visi turo Kaunas–Birštonas bilietai, o tai reiškia, kad iš viso per sezoną šiuo maršrutu plaukė trys tūkstančiai turistų. Labai pasiteisino laivo "Kaunas" reguliarūs reisai savaitgaliais į Raudondvarį ir Kačerginę. Šios tolesnės išvykos yra populiaresnės nei kasdieniai to paties laivo reisai po Kauną", – sakė S.Sidaravičius.

Vis dėlto vasaros sezono planus koregavo nusekusios upės. "Ne visada pavyksta įplaukti į Nerį ir Nevėžį, kai kada Nevėžyje koreguoti upės vagą priversta pati laivų įgula", – pasakojo S.Sidaravičius ir pabrėžė, kad reguliarūs plaukimai populiarūs ne tik tarp kauniečių – sulaukiama daug keleivių ir iš kitų Lietuvos miestų, kurie atvyksta ir grupelėmis, ir atskirai.

Paklaustas apie menotyrininkų minimą atvirą autobusą, kuriuo organizuojamos ekskursijos po Kauną, S.Sidaravičius patvirtino, kad jį valdo Vilniuje įsikūrusi bendrovė "Senamiesčio gidas".

"Su jais kontaktuojame prieš kiekvieną turizmo sezoną ir būname supažindinami su informacija, kuri vėliau skelbiama turistams. Šią paslaugą išbando mūsų darbuotojai, kurie taip pat bendradarbiauja su Kauno gidų bendrija ir pavieniais gidais. Centro darbuotojai dalyvauja gidų vykdomose ekskursijose tam, kad pasisemtų naujų žinių ir faktų, tačiau vykdyti turizmo paslaugų kontrolę gali tik dėl neteisėto TIC ženklo naudojimo", –  anot jo, gidų kontrolę pagal Turizmo įstatymą gali vykdyti tik Valstybinis turizmo departamentas.