„Valstybė labai mažai rūpinasi savo ateitimi“, – įsitikinęs 47-ojo „Poezijos pavasario“ laureatas poetas Jonas Kalinauskas.

63-ejų vilniečiui, išsaugojusiam šviesius prisiminimus iš vaikystės Kauno, skauda širdį dėl emigruojančių lietuvių beglobiais paliekamų vaikų. Poezijos knygoje „Plunksnų plėšytojos“, pelniusioje J.Kalinauskui „Poezijos pavasario" laurus, ne kartą iškyla gegučių vaikų metafora.

Gegužvaikiais, arba jonukais, poetas vadina beglobius vaikus, dažniausiai – emigravusių tėvų paliktus Lietuvoje. „Galvoju apie dešimtis tūkstančių vaikų, paliktų likimo valiai, tėvams išvykus į Airiją, Angliją ir kitur. Palikti senelių, kaimynų globai. Tai – mūsų tautos bėda ir tragedija, tie vaikai greičiausiai neužaugs dorais piliečiais, – tikina poetas. – Valstybė labai mažai rūpinasi savo ateitimi. O žmogus, palikęs vaikus ir kaldamas jam laimės neatnešančius pinigėlius užsieniuose, daro baisią klaidą.“

Garbingus laurus jam atnešusią 12-ąją poezijos knygą „Plunksnų plėšytojos“ J.Kalinauskas vadina kalbėjimu su nesančiaisiais, mirusiojo dialogu su gyvuoju, gyvenimo – su mirtimi.

J.Kalinausko žodžiais, šiais laikais, „kai klesti netikri jausmai ir pigus menas, žaidžiantis žemiausiais žmogaus instinktais, peršantis suvienodėjimo bumą“, poetui vis sunkiau būti visuomenės išgirstam. Kauną poetas vadina miestu su labai gražia aura. „Jis tiesiog pulsuoja kultūriniu palikimu, turi daug slėpiningų dalykų“, – pastebi vilnietis.

Interviu su J.Kalinausku skaitykite trečiadienio, gegužės 25 d., „Kauno dienos“ kultūros priede „Santaka“.