„Dažnai būna daugybė knygų, kur rasim daug meilės savo kraštui, bet mažai kokybės mokslo ar literatūros prasme. Ši knyga griauna tokį stereotipą. Ji - puikus pavyzdys: profesionali, gerai padaryta. Joje netgi tie knygos autoriai, kurie yra ne iš to mažo žemės lopinėlio - Lampėdžių - su juo labai gražiai susitapatina.

Suprantam, kad pati istorija mūsų dabarties problemų neišspręs. Bet ir matome, kad domėjimasis Lietuvos istorija šiandien - kaip tirpstantis sniegas. Kaip istorijos mokoma? Dažniausiai - verčiant garbinti vieną didingą pasakojimą. O tas mažytis žmogaus, šeimos gyvenimas lieka nepamatyti, nors ir mažo kaimo istoriją garbinti - tiek pat vertinga kaip mūsų pasakojimai apie Vytautą Didįjį. Su tokiomis mažosiomis istorijomis mes kiekvienas galime labiau žmogumi pasijusti. Todėl tokia knyga, kaip ši (apie Lampėdžius) - labai pakeliui, nors mokyklų programose nieko panašaus dar nėra“, - pristatydamas knygą, kalbėjo prof. E. Aleksandravičius.

Leidinio gimimo idėjos autorė Elzbieta Eglė Liutvinienė gimusi, augusi ir visą laiką gyvena Lampėdžiuose - šalia Kauno buvusiame senajame kaime, kuris tarpukariu (1933 m.) paskelbtas kurortu, o tarybiniais metais prijungtas prie miesto. Būdama penkerių, ji mažiems vasarotojams (sovietinių valdininkų vaikams) papasakojo šeimoje ne kartą girdėtas istorijas apie Vytauto Didžiojo pilį, kadaise stovėjusią jos gimtojoje vietovėje prie Nemuno, ant kalvos. Ir per tą pasakojimą mergaitės šeima per plauką liko neišvežta į Sibirą, - išgelbėjo tik tai, kad šeimos galva (Eglės tėtis) buvo netekęs dešinės rankos. Tiesa, besimokydamas rašyti kairiąja, kasdien į dienoraštį guldė istorijas, pasakojimus ir tai, ką pats aplink matė.

„Nebuvo televizorių, interneto, ir šeimos paprastai daug šnekėdavo ne tik apie savo buitinius reikalus. Visa tai prisimenant, apmąstant, istorija besidomint, vėliau kildavo įvairių klausimų. Kur gi iš tikrųjų buvo ta Vytauto pilis? Kokią savo vietą istorinėje plotmėje turi Lampėdžiai, anksčiau vadinti Veršvų kaimu? Ir džiaugiuosi, kad tai pagaliau išsivystė į labai romantišką, ne istoriko sudėliotą, pasakojimą. Mes savo kaimo vardą kildiname iš dviejų žodžių - „laumė“ ir „pėda“ ir mums patinka, kad gyvename Lampėdžiuose - „laumės pėdoje“. Rašydami knygą, netgi vietovės 1868 metų planą atradome, kuriame jos vardas užrašytas, išvertus, skambėtų kaip „Lampedze“, - priminė E.E. Liutvinienė.

Pasak vieno iš knygos autorių - istoriko Arvydo Pakštalio, Lampėdžio vietovardžio istorijai tikrai daugiau nei pusantro šimto metų. „Tai - sena vietovė. Bet archyvai kartais būna bejėgiai, nes dokumentai neišlikę, arba nežinome, kur jie padėti. Rašant tokią knygą kaip ši, vien atminties nepakanka. Tenka ją derinti su dokumentais, taip atsidūrėme kurijos archyve, o ten atradome dalį mums reikalingų atsakymų. Lipdydami knygą, visi turėjome daryti viską, bet pradėjome nuo pačių lampėdiškių atsiminimų. Ir labai nustebino tai, kad tie atsiminimai įeina į bendrą Kauno istoriją“, - pasakojo jaunas istorikas.

Kita iš bendraautorių - istorikė dr. Brigita Tranavičiūtė atkreipė dėmesį į tai, kad laiko suguldyti viską į knygą buvo nepaprastai maža. Maketą teko parengti vos per keletą savaičių, nes toks buvo įsipareigojimas pradedant projektą, kuriam jo kūrėjai gavo tik pusę reikalingos paramos (likusius leidybai būtinus pinigus sudėjo Lampėdžių gyventojai).

VDU Istorijos katedros prof. E. Aleksandravičiaus teigimu, sunkiausia istorikui aprašyti, kaip žmogus gyveno, ką jautė, sutarė ar ne su savo kaimynu.

„Tai - knyga, kuri kalba apie vienos mažos vietovės istoriją taip, kad ta istorija įdomi ne vien tos vietovės gyventojui. Ypač įdomi tarpukario laikų istorija, kai visi mes žinome, kad dalis Lietuvos kūrimo veiksmo vyko Kaune ar aplink Kauną“, - Istorinėje Prezidentūroje kalbėjo redaktorė Daiva Dmuchovska iš knygą apie Lampėdžius 1000 egzempliorių tiražu išleidusios viešosios įstaigos „Terra Publica“).

ELTA primena, kad knyga „Lampėdžiai. Praeitis ir dabartis“ skiriama visiems, kurie gimė, užaugo Lampėdžiuose, puošė juos savo rankomis, atvyksta čia ilsėtis, pramogauti ar yra kitaip susiję su šia unikaliu kraštovaizdiu pasižyminčia vietove. Kiti galbūt atras Lampėdžius būtent tuomet, kai perskaitys šią knygą. Ji turėtų būti patraukli ne tik tiems, kurie domisi Kauno istorija, modernizmo architektūra, kurorto vystymu, bet ir šiandienos bendruomenių veiklos plėtojimu.

„Tą knygą rašė visas mūsų kaimas. Į ją įdėta labai daug meilės, ir tai tikrai mūsų knyga“, - leidinio pristatyme sakė knygos bendraaautorė Edita Gudišauskienė, nepamiršusi padėkoti ne tik savo kaimynams lampėdiškiams, sunešusiems krūvas senų nuotraukų, bet ir kauniečiui architektui Jonui Lukšei už piešinius - iliustracijas.

„Rugsėjo mėnesį turi išeiti dar vienas leidinys - istorinė knyga apie Veršvų mokyklą, kuriai šiemet sukanka 100 metų. Paskui pasirūpinsime Lampėdžių koplyčios atstatymu, kad turėtume jaukią erdvę ir maldai, ir bibliotekai, ir bendruomeninei, kultūrinei veiklai“, - artimiausius lampėdiškių planus atskleidė E. Gudišauskienė - buvusi ilgametė bendruomenės centro vadovė.

O dabartinė šio centro pirmininkė Dalia Akramienė pranešė, kad knyga „Lampėdžiai. Praeitis ir dabartis“ nebus parduodama. Po knygą dovanų gaus lampėdiškių šeimos, taip pat mokyklų ar miesto viešosios bibliotekos, muziejai. „Galimas ir knygos tęsinys, - kiekviena šeima turi galimybių dėstyti savo istoriją, ir kai jų daug įdomių surinksime, būtinai pasistengsime išleisti bendra knyga“, - sakė D. Akramienė.