Pakeistos raidės

Dar praėjusiais mokslo metais ėjo į Kauno Aleksandro Puškino gimnaziją, o šį rugsėjį moksleiviai ir mokytojai mina Kauno tarptautinės gimnazijos slenkstį. Naują ugdymo įstaigos pavadinimą liudijančios raidės virš pagrindinių durų buvo pritvirtintos likus dviem dienoms iki Rugsėjo 1-osios iškilmių.

Galutinai pašalinti bet kokias sąsajas su sovietine ideologija ir jos simbolika miesto valdžia nusprendė šį pavasarį. Tokiam sprendimui pritarė ir mokyklos bendruomenė. Jos nuomone, senasis pavadinimas tiksliai nebenusakė gimnazijos teikiamų paslaugų įvairovės, paskirties ir specifikos. Galvojant naująjį gimnazijos pavadinimą stengtasi jo nesieti su jokia asmenybe. Buvo ieškoma neutralaus varianto, kuris pabrėžtų gimnazijos tarptautiškumą.

„Ilgą laiką mokyklą žmonės vadino buvusia 10-ąja, dabar vadins buvusia A.Puškino. Prireiks laiko, kol pripras prie naujojo pavadinimo, –  anot mokyklos vadovo Eriko Griškevičiaus, vairą laikančio nuo 1999-ųjų, šis pavadinimas idealiai tinka ugdymo įstaigai. – Kokiais 2006-aisiais toks mokyklos pavadinimas būtų keistai skambėjęs. Bendruomenės palaikymo tikrai nebūčiau sulaukęs. Šiandien nežinau, ar gali būti tikslesnis mūsų gimnazijos bendruomenės ir idėjų apibūdinimas – Kauno tarptautinė gimnazija.“

Noriu, kad visi mokiniai suprastų valstybingumo ir pilietiškumo svarbą.

Gausus ukrainiečių būrys

Naujus mokslo metus po mokyklos stogu sveikino apie 1,5 tūkst. moksleivių iš Europos, Azijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių.

Šiemet, kaip niekada anksčiau, gausios ir ukrainiečių gretos. Iki karo jų mokėsi apie 70, šiemet į mokyklos suolą sėda kelis kartus daugiau. Maždaug 150 moksleivių, atvykusių iš karo niokojamos Ukrainos, pamokas lankys Kauno tarptautinės gimnazijos padalinyje, esančiame V.Krėvės prospekte. Čia sukomplektuotos septynios 4–10 klasės. Taip, anot gimnazijos vadovo, bus sumažintas mokinių srautas pagrindinėje mokykloje Vytauto prospekte, kur eis dar kone keli šimtai moksleivių ir priešmokyklinės grupės vaikų iš Ukrainos.

„Pavasarį į mūsų mokyklą buvo priimta apie 400 vaikų iš Ukrainos. Faktiškai, jie čia pradėjo mokytis jau pirmosiomis karo dienomis“, – mokyklos vadovas pasakojo, kad dėl išgyventų karo veiksmų pirmosios dienos naujakuriams buvo sudėtingos.

Atslūgus įtampai ne vienam vaikui nustatyti psichosomatiniai sveikatos sutrikimai. Buvo dienų, kai į mokyklą vykdavo po kelis greitosios medicinos pagalbos ekipažus. Bėgant laikui, ukrainiečiai adaptavosi. Nemažai jų pramoko lietuvių kalbos, todėl net ir sulaukę siūlymo pereiti į rusakalbes klases, nenorėjo nieko keisti.

„Atėjo vaikas iš lietuvių mokyklos, pasiprašė eiti į lietuvišką 3 klasę. Žiūriu, kad joje mokosi keturi ukrainiečiai. Auklėtojos prašau pakalbėti, kad bent vienas jų pereitų į rusakalbę klasę. Ką jūs manote? Nė vienas iš keturių vaikų nesutiko. Mokytis jiems patiko, o ir baimių, kurios buvo kovą, nebeliko, – Panaši situacija, anot E.Griškevičiaus, ir vyresnėse klasėse. – Mano sūnaus klasėje mokosi dvi ukrainietės. Jos taip pat nenori niekur eiti.“

Įvairovė: Kauno tarptautinėje gimnazijoje mokosi 30 skirtingų tautybių mokiniai.

Kalbos išlaisvina

Žinoma, buvo mokinių, kurie nesuprato, kam reikia lietuvių kalbos, jei po dviejų mėnesių jie grįš atgal į savo gimtinę. Kiekvienam jų E.Griškevičius turėjo paruošęs atsakymą.

„Paaiškinau, kad, kaip jie, mes irgi turime valstybinę kalbą, kurios reikia mokytis“, – įstaigos vadovas tikino, kad mokykloje vienodai svarbūs visi dalykai, tačiau kalboms čia skiriamas ypatingas dėmesys.

Antai, pradinių klasių mokiniai mokosi lietuvių, rusų ir anglų kalbų, o nuo penktos klasės jiems privaloma ketvirtoji kalba – prancūzų arba vokiečių. Kalbėdamas apie Kauno tarptautinę gimnaziją, E.Griškevičius prisiminė savo sūnėną, gyvenantį Izraelyje. Iš berniuko jis sužinojo, kad žydų vaikai mokyklose mokomi arabų kalbos. Paklaustas, kam, sūnėnas atsakė: kad suprastum, jei jis planuos tave užpulti, ir susikalbėtum, kai norės derėtis ir tapti partneriu.

„Matematika yra gerai, bet kalbos yra dar geriau, nes jos išlaisvina žmogų. Tada gali keliauti į Prancūziją, Vokietiją. Ką jau šnekėti apie anglų kalbą, kuri atveria dar daugiau kelių. Jei dar moki lietuvių ir rusų – išvis gerai, – E.Griškevičius tikino, kad pagrindinis jo, kaip mokyklos vadovo, tikslas – lietuvinti visus į ugdymo įstaigą atvykusius mokinius. – Gali keistai nuskambėti, kaip ugdymą organizuojant rusų kalba galima sulietuvinti. Pasirodo, galima. Žiūrėkite, ukrainiečiai pateko į klases, kur ugdymas organizuojamas lietuvių kalba. Iš pradžių gal ir išsigando, o dabar jiems viskas gerai.“

Nuomonė: E.Griškevičiaus teigimu, mokyklai nebuvo galima sugalvoti geresnio pavadinimo nei naujasis.

Išsikovojo savo vietą

Praėjusiais metais prognozavęs, kad per ateinančius penkerius metus mokinių skaičius pasieks 1,5 tūkst. ribą, E.Griškevičius neįtarė, kad įstaiga šią ribą pasieks kur kas greičiau. Būtent tiek mokinių Rugsėjo 1-ąją sveikino vieni kitus ir savo mokytojus.

„Šįmet Rugsėjo 1-oji – kiek kitokia. Neleisime Lietuvos himno įrašo – tautinė giesmė suskambės dviejų ketvirtokų lūpose. Noriu, kad visi mokiniai suprastų valstybingumo ir pilietiškumo svarbą. Noriu, kad visi jie pasijaustų valstybės dalimi, pratintųsi, kad – čia Lietuva, himnas, simbolika, čia – valstybinė mokykla ir mes turime gerbti vieni kitus“, – dar prieš šventę E.Griškevičius džiaugėsi, kad mokykloje nebūna tautinių nesutarimų, nors, prasidėjus karui Ukrainoje, baimintasi galimų priešpriešų tarp atvykusių ukrainiečių ir rusų tautybės moksleivių.

Paklaustas, kur slypi mokyklos sėkmė, E.Griškevičius tikino, kad tai ne vienų metų įdirbis. Šiandien ugdymo įstaiga pasitiki ne tik miesto administracija, bet ir tėvai, savo atžalas vedantys į miesto centre esančią gimnaziją.

„Išsikovoti savo nišą mieste nelengva. Tarkime, skaitau spaudoje, kad Klaipėdoje planuojama steigti ukrainiečių mokyklą, nes vaikai nenori mokytis rusų mokykloje. Savo darbu mums reikėjo daug metų įrodinėti, kad mūsų mokomoji kalba rusų, bet mokykla – lietuvių. Ji finansuojama Lietuvos vyriausybės ir Kauno miesto lėšomis. Rusų pinigų nebuvo paimta nė vieno rublio. Jokia svetima valstybė mūsų niekada nefinansavo“, – E.Griškevičius džiaugėsi, kad vis daugiau tėvų tai supranta ir ugdymo įstaigai patiki savo vaikus, o šie rodo puikius rezultatus. Per keletą metų mokykla išugdė ne vieną šimtukininką. Šiemet šimtuką iš istorijos egzamino į mokyklos krepšelį atnešė viena abiturientė.

„Sakysite: kas čia tokio? Turint omenyje, kad per visą Lietuvą tik devyniolika istorijos šimtukininkų, mums šis faktas yra svarbus“, – kiekvienu paleistu šviesuliu džiaugėsi gimnazijos vadovas.

Pastaba: ugdymas mokykloje organizuojamas ne tik rusų kalba.

Patalpų problema

Išgyvendama mokinių renesansą, mokyklos bendruomenė susidūrė su patalpų problema. Antai, visai neseniai pertvarkyti chemijos ir fizikos kabinetai. Kiekvienas jų padalytas perpus, taip du kabinetai virto keturiais. Dar vasarą Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovai kalbėjo apie planuojamą ketvirtą aukštą. Tiesa, taip ir nebuvo patikslinta, kada prasidės realūs darbai, kada jie baigsis ir kiek papildomų klasių atsiras gimnazijoje.

„Pernai vyko Kauno choreografijos mokyklos reorganizavimas. Atsisakiau papildomų patalpų, o dabar skambinu vedėjai ir klausiu, ar galėtume tikėtis daugiau vietos, jei bus visai riesta“, – E.Griškevičius prisiminė laikus, kai mokyklos koridoriuose buvo galima išgirsti skrendant musę. Na, bent jau antrajame aukšte, kuris anksčiau priklausė administracijai.

„Dabar koridoriuje 5, 4, 3, 1 klasės, priešmokyklinė grupė, o prieš 15 –16 metų viskas atrodė kitaip. Išeini – mokytojų kambarys ir mirtina tyla. Toliau – muziejus, biblioteka ir mirtina tyla. Ten toliau, didelis kabinetas, kuriame tarsi kino salėje sėdėdavo pavaduotoja ugdymui Teresė. Sakydavome, kad šis aukštas reprezentacinis aukštas, o dabar  turi brautis, bet tai gerai. Jauti, kad mokykla gyva!“, – šypsojosi Kauno tarptautinės gimnazijos vadovas.