Ši unikali paroda veiks iki rugsėjo 26 d., todėl dar yra galimybių pasinerti į nuostabų meninės kūrybos pasaulį, kur linijos, spalvos ir formos susilieja į išskirtines skulptūras, atskleidžiančias gilią menininko viziją ir talentą.
– Kaip paprastai prisistatote?
– Su menu žengiu koja į koją jau apie keturis dešimtmečius. 1983 m. baigiau Kauno taikomosios dailės mokyklą, nuo tada prasidėjo mano, kaip menininko, augimas. Keletą metų turėjau savo dailės saloną, o mano kūrybinė veikla greitai peržengė Lietuvos ribas – kūriniai keliavo į Lenkiją, Vokietiją, Ameriką. Tuo metu užsimezgė ilgalaikė draugystė su išeivijos lietuvių kolekcininkais Daila ir Juozu Liubinskais iš Čikagos, kurie yra įsigiję nemažai mano darbų. Taip pradėjau šmiruoti tarptautinėje meno scenoje.
Jau kelis dešimtmečius palaikau glaudžius ryšius su JK, kur ilgą laiką gyvenau ir vis dar praleidžiu nemažai laiko. Mano šeima taip pat gyvena JK. llgus metus buvau Britų medžio drožėjų asociacijos narys, su ja kartu įgyvendinome nemažai įdomių projektų. Daug reikšmingų mano kūrybinio gyvenimo įvykių vyko ir tebevyksta būtent ten – parodos, konkursai, užsakymai.
Vienu svarbesnių projektų laikau skulptūrų kompoziciją „Siluetai“, kurią sukūriau pagal JK Sveikatos ministerijos Šiaurės Vakarų Londono ligoninių fondų (North West London Hospitals NHS) užsakymą. Iš kelių mano pateiktų konceptualių idėjų buvo pasirinkta būtent ši kompozicija. Skulptūras pabaigiau 1999 m. rugsėjį, Centrinės Midlesekso ligoninės ACAD centro atidarymui, kuriame dalyvavo ir tuometis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas.
Lietuvoje bendradarbiauju su įvairiais dizaineriais ir architektais. Ypatingi ryšiai susiformavo su menininke Jolanta Šmidtiene – su ja esame įgyvendinę keletą projektų. Tarp jų – Kauno zoologijos sodo edukacinės zonos pagrindinio įėjimo sienos pano „Pasaulio žemėlapyje“ ir dekoratyvinis sienos pano ir prekystalis galerijoje „Balta“.
Šiuolaikinį meną matau kaip platformą, kurioje ribos tarp tradicinės ir modernios formos, funkcijos ir estetikos nuolat kinta ir susipina. Pats pradėjau nuo tradicinių, mūsų regionui būdingų formų, pamažu įpindamas modernaus, šiuolaikinio meno elementų. Dabartinė mano kūryba, jungdama formos grožį su funkcionalumu, atspindi taikomojo meno skulptūros ir architektūros ryšį. Kiekviena skulptūra tampa architektūrinės vizijos pratęsimu, sukuriančiu dialogą tarp meno ir aplinkos, kurioje ji egzistuoja.
Svečiai: Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas ir vicemerė Raminta Popovienė vieni pirmųjų apsilankė R. Metlovo parodoje. / E. Gendrenaitės nuotr.
– Ar ši paroda Domeikavoje pirmoji?
– Ne, prieš dvylika metų jau esu čia rengęs parodą. Dabar norėjosi parodyti, ką naujo esu sukūręs, be to, kartu su seniūnija norėjome domeikaviškiams pristatyti savo viziją ir planus dėl skulptūros, kuri turėtų tapti Domeikavos muzikinio parko dalimi. Norėjosi išgirsti jų nuomonę apie projektą.
Šiuolaikinį meną matau kaip platformą, kurioje ribos tarp tradicinės ir modernios formos, funkcijos ir estetikos nuolat kinta ir susipina.
– Ar erdvė leido realizuoti pradinį sumanymą? Gal norėjosi pristatyti daugiau?
– Erdvė eksponuoti – didelė ir tai sukėlė tam tikrų iššūkių ją užpildyti, nes skulptoriui nelengva sukaupti daug darbų. Daug mano kūrinių yra privačiose kolekcijose užsienyje, tačiau pavyko pasiskolinti keletą darbų iš kolekcijų Lietuvoje. Tarp jų – ir visiems iš ankstesnių parodų įsiminusius „Monopolistą“ ir spalvingąją „Lietaus melodiją“.
Eksponavimo salės erdvę išnaudojau efektyviai, padalydamas ją į atskiras zonas pagal kūrinių stilių ir tematiką. Paroda tapo tarsi mano kūrybos retrospektyva, padėjo atskleisti kūrybinės veiklos raidą. Kiekvienas eksponuojamas darbas turėjo pakankamai vietos atsiskleisti, todėl lankytojai gali patogiai juos apžiūrėti.
Koreliacija: pasak R. Metlovo, ypatingi ryšiai susiformavo su menininke J. Šmidtiene (dešinėje), su kuria yra įgyvendinęs keletą projektų. / E. Gendrenaitės nuotr.
– Jums vienodai gerai paklūsta dvi skirtingos medžiagos: metalas ir medis. Kuris iš jų mielesnis ir kodėl?
– Nors ir dirbu su tradicinėmis medžiagomis, tokiomis kaip metalas, akmuo, gipsas, o šiuolaikinės medžiagos, tokios kaip betonas, plastikas, kompozitas, atveria naujų galimybių kurti novatoriškas, futuristines formas, tačiau medis išlieka mano mėgstamiausia medžiaga. Su juo man lengviausia dirbti, nes jis šiltesnis, paklusnesnis, nors kartais tenka ilgai jį kalbintis.
Metalą man patinka derinti su medžiu. Jie puikiai vienas kitą papildo, tačiau, jei skaičiuotume medžio ir metalo santykį mano kūryboje, medis laimi 9:1, žodžiu, – vieni vartai.
– Kokias žinutes siunčiate savo darbais?
– Kiekvienas mano kūrinys skleidžia kokią nors idėją. Kartais aš ją galiu išreikšti subtiliai, kartais – drąsiai, simboliškai ar tiesiogiai. Kartais tai refleksija apie šiuolaikinę visuomenę, gamtą, žmogaus būklę arba tiesiog estetinis eksperimentas, siekiant sukurti kažką naujo ir įspūdingo. Norėčiau, kad darbai skatintų mąstyti ir interpretuoti mano idėjas.
Esu už meninių kūrinių integraciją į įvairių stilių interjerus, ar jis būtų modernus, minimalistinis, ar eklektiškas. Interjere, kur dažnai vyrauja švarios linijos ir paprastos formos, skulptūros tampa fokusuojančiu tašku, suteikiančiu erdvei individualumo. Minimalistiniame interjere, kuriame dominuoja neutralios spalvos ir erdvė, menininko darbai gali tapti kontrastiniu akcentu, suteikiančiu subtilumo ar išraiškingumo. Eklektiškame interjere, kuriame derinami skirtingų stilių elementai, meninės skulptūros padeda sujungti galimą chaosą į darnią visumą.
Atvirumas: „Mano geriausia istorija“ – istorija, kurios taip ir neišgirdau. / E. Gendrenaitės nuotr.
– Kiek asmeniškumo yra darbe „Mano geriausia istorija“? Ar tai tik pavadinimas, ar kas nors daugiau?
– Šis darbas buvo kurtas konkursui ir turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus. Užduotis buvo sukurti kūrinį, maksimaliai išnaudojant duotą medžiagos kubinį tūrį. „Mano geriausia istorija“ – istorija, kurios taip ir neišgirdau. Vaikystėje labai troškau, kad kuris nors iš senelių pasisodintų mane ir papasakotų kokią nors magišką, kvapą gniaužiančią istoriją. Nors mano seneliai ir buvo geri, ir keletą istorijų iš jų išgirdau, tačiau nė viena iš jų nebuvo nei magiška, nei kvapą gniaužianti.
Todėl tą savo neišsipildžiusią svajonę perteikiau 15x15 cm liepos medžio kube.
– Jei Domeikavoje būtų buvusi galimybė eksponuoti tik tris darbus, ką būtumėte rinkęs ir kodėl?
– Labai sunku išskirti konkrečius kūrinius vien dėl stilių įvairovės. Tikrai eksponuočiau keletą ankstesnių darbų, tokių kaip „Dausų angelas“ arba „Simfonija“, tačiau jie yra privačiose kolekcijose užsienyje.
Iš šios parodos darbų išskirčiau tokį trejetuką: „Eglė“, „Mineralinis vanduo“ ir „Lietaus melodija“.
Kiekvienas jų turi savo istoriją, o kūrybos procesai prasidėjo nuo aiškios idėjos gimimo – iš karto mačiau formas, spalvas ir jutau nuotaiką. Tuomet beliko eksperimentuoti su formomis, proporcijomis ir kompozicija.
Svarba: „Lietaus melodija“ patenka į šios skulptoriaus parodos reikšmingiausių darbų trejetuką. / E. Gendrenaitės nuotr.
– Kas šiuo metu gimsta jūsų dirbtuvėje?
– Šiuo metu dirbu prie spalvingos interjero kompozicijos „Aštrus & Aštrus“ („Sharp and Spicy“), kuriu Muzikinio parko skulptūros maketą. Tai bus didesnės apimties projektas, reikalaujantis daugiau laiko tiek paruošiamiesiems darbams, tiek pačiai skulptūrai įgyvendinti.
– Ar jau esate suplanavęs kitą parodą?
– Taip, artimiausiu metu planuoju surengti parodą galerijoje „Balta“ ir tariamės dėl eksponavimo Raudondvario dvare. Kol kas dar deriname detales. Dalyvausiu „Litexpo“ renginyje „ARCHZona“ spalio 4–5 d.
– Ar galite domeikaviečiams prižadėti dar vieną parodą?
– Žinoma.
Naujausi komentarai