– Gal dabar savo prisistatymą jau norisi papildyti dar vienu žodeliu – dvarininkė?

– Kad ir kaip iškiliai skambėtų šis žodis istorine prasme, šių dienų kontekste jis turi visai kitą prasmę. Šių dienų dvarų savininkus laikyčiau idealistais ir altruistais. Kultūros paveldo objekto įsigijimą, renovaciją siečiau su milžiniška atsakomybe, atsidavimu, begaline kantrybe. Visi procesai reikalauja tiek daug dėmesio, kad tai tampa tarsi gyvenimo būdu. Į tai tenka pasinerti visa galva, nuolat ieškoti, domėtis, konsultuotis, atiduoti visą save.

Seno dvaro gaivinimas yra ne tik drąsus žingsnis, bet ir labai auginanti kelionė visomis prasmėmis. Dešimtis kartų teko perlipti per save, įveikti savo baimes, žingsnis po žingsnio peržengti savo galimybių ribas. Pasitelkdavau visą savo kūrybiškumą ne tik priimdama sprendimus, kurie reikalavo estetinės pajautos, bet ir labai techniniuose dalykuose, dėl kurių ekspertai kartais jau nuleisdavo rankas. Šioje kelionėje turėjau daug palaikančių ir prisidedančių žmonių, esu labai dėkinga Kauno rajono merui Valerijui Makūnui ir jo komandai už pagalbą tvarkant daugybę dokumentų. Taip pat architektei, interjero kūrėjai, tapytojai Jurgitai Nakos, kuri pastaruosius dvejus metus stipriai prisidėjo prie vizualinių sprendinių.

Neužbaigiamas: atnaujinimo darbai vyksta jau ne vienus metus, gal net niekada nebus iki galo baigti. / J. Kinderytės nuotr.

– Kokia yra Padauguvėlės dvaro įsigijimo istorija, gal dairėtės ir į kitus dvarus? Prieš kiek laiko jis tapo jūsų nuosavybe, kas lėmė tokį sprendimą?

– Gyvendami ir dirbdami Kauno senamiestyje, atėjus vasarai, pajusdavome didžiulį norą būti arčiau Lietuvos gamtos. Vasaros čia nuostabios, todėl pradėjome dairytis savaitgalio namų-sodybos pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno. Paieškos truko porą metų ir buvo bevaisės, tad nutarėme išplėsti jų zoną, prijungėme kelias teritorijas aplink Kauną ir taip iškart pastebėjome buto istoriniame pastate pardavimo skelbimą. Susidomėjome. Sėdome į automobilį ir jau artėdama prie galutinio taško, laukuose, virš medžių viršūnių pamačiau kyšant karūną raudonų plytų šone. Atsisukau į vyrą ir pasakiau: „Radome!“

Nors pastatas buvo visiškai apleistas, dalis jo – degusi, įgriuvusi, teritorija paversta sąvartynu, kuris buvo tankiai apaugęs aukštais spygliuotais krūmynais, aš ten įžvelgiau tik absoliutų grožį ir tikrumą. Taip viskas ir prasidėjo. Žingsnis po žingsnio atlikome tyrimus, rinkome informaciją, ieškojome kitų butų, žemių savininkų ir iš lėto klijavome visas sovietmečiu išparceliuotas dvaro dalis į bendrą visumą.

Originalumas: svečius žaismingai nuteikia toks pasitikimas. / J. Kinderytės nuotr.

– Kiek laiko truko atnaujinti dvarą? Ar procesą jau galima vadinti baigtiniu?

– Procesas vyksta jau ne vienus metus ir gal net niekada nebus iki galo baigtas. Juk dvaras yra gyvas organizmas, kuriam reikalingas nuolatinis dėmesys ir puoselėjimas.

Šis pastatas turi patį ryškiausią vaiduoklį, kiekvienam labai asmenišką: jame būdamas neišvengiamai patiri susitikimą su savimi. Daugeliui mūsų tai yra didžiausias ir tikriausias vaiduoklis.

– Kas atnaujinant buvo sunkiausia, sudėtingiausia? Apskritai, kokią koncepciją rinkotės?

– Sudėtingiausia buvo rasti tinkamų techninių sprendimų, kurie nepakenktų pastato autentikai, kuriai mes skyrėme prioritetą, tad nuolat tekdavo ieškoti kompromisų. Koncepciją padiktavo pats pastatas, tiesiog bandėme jį pajausti ir atskleisti. Atėjus kovido karantinui, savo rankomis atnaujinome ir gyvenimui pritaikėme vieną pastato dalį, kuri buvo mažiausiai apleista, tačiau sutvarkyta pagal euroremonto supratimą: aukštos lubos pažemintos kabančiomis lubomis iš putplasčio lentelių, sienos išklijuotos tapetais, gipsu. Visa tai nuėmėme, atvėrėme autentiškas sienas, atnaujinome grindis, lubas, vonios kambarį, virtuvę, atsivežėme baldų, savo knygų biblioteką ir gyvenome ten abu karantinus. Tas laikas mums leido pajausti pastatą, jo energiją ir absoliučiai pakeitė mūsų pirminę projekto viziją.

Ten praleistas laikas padiktavo visus atsakymus: savo buvimu patyrėme, kur leidžiasi saulė, kur teka, kaip keičiasi apšvietimas dieną, kur geriausia vieta atsipalaiduoti ir pailsėti, o kur esi kūrybingiausias ir racionalus, kokios atsiveria sienų spalvos ir kaip jos veikia erdvėje.

Paieškos: per abu karantinus paaiškėjo, kur geriausia vieta atsipalaiduoti ir pailsėti, o kur esi labiausiai kūrybiškas ir racionalus, kokios atsiveria sienų spalvos ir kaip jos veikia erdvėje. / J. Kinderytės nuotr.

– Kas atnaujintame dvare jums labiausiai patinka?

– Jo autentiškumas, tikrumas, jame labai aiškiai suvoki laiko tėkmę, o kartu – buvimą akimirkoje, gyvenimo trapumą ir galybę, didingumą ir paprastumą. Dvare nuostabūs saulėlydžiai, kurie persmelkia visus pastato langus ir oranžiniai spinduliai perveria jį kiaurai. Saulei leidžiantis už pastato, gali stebėti saulėlydį stovėdamas lauke kitoje pusėje – jis matomas pro visus langus ir tarsi perskrodžia pastatą. Anksčiau nebuvau mačiusi nieko panašaus. Tai ypatinga ir magiška.

– Kokia bus dvaro paskirtis: jūsų gyvenimo vieta, ar jis taps atviras visuomenei?

– Dabar dvaras yra renovuojamas ir būtent tam esu sutelkusi visą dėmesį. Tačiau džiaugiuosi atvėrusi jo duris kultūrai ir tai planuoju daryti ateityje. Dvare jau buvo surengta J. Nakos tapybos darbų paroda, birželio 21 d. vyks unikalios instrumentinės grupės „Subtilus“ koncertas. Manau, tai bus puiki proga patirti ne tik unikalų skambesį, bet ir susipažinti su renovuotomis pastato erdvėmis. Neabejoju, kad „subtiliečiai“ dvaro erdves nuspalvins naujomis spalvomis ir pripildys nepatirtos energijos.

Atmintis: atrodo, kad laiptai mena visus jais lipusius. / J. Kinderytės nuotr.

– Kokia šio dvaro istorija?

– Vieta priklausė Jonui Benediktui Tiškevičiui, paskutiniam Raudondvario dvaro paveldėtojui, kuris šiuos namus XIX a. pab.–XX a. pr. pasistatė kaip savaitgalio poilsio ir medžioklės vilą. Tai žymi ant arklidės fasado išmūryti inicialai „B. T.“, taip pat yra išlikęs akmeninio Tiškevičių herbo fragmentas. Dvaro rūmuose pokariu veikė aštuonmetė mokykla, tuo metu pristatytas priestatas, vėliau rūmai paversti daugiabučiu gyvenamuoju namu – socialiniais būstais.

– Sakoma, kad visi dvarai turi savo vaiduoklį. Ar toks yra ir jūsiškyje?

– Šis pastatas turi patį ryškiausią vaiduoklį, kiekvienam labai asmenišką: jame būdamas neišvengiamai patiri susitikimą su savimi. Daugeliui mūsų tai yra didžiausias ir tikriausias vaiduoklis.

Kruopštumas: kiekvienas pastato kampelis apgalvotas iki detalių. / J. Kinderytės nuotr.

Komentaras

Rūta Černiauskienė

Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja

Prieš kelerius metus, kai gyvenantys savininkai ketino parduoti savo būstą, esantį dvaro rūmų dalyje, nerimavo, ar būsimi naujieji savininkai jo nenugriaus, ar, kiek įmanoma, išlaikys autentiškumą, raminau, kad tikrai būsimi pirkėjai labai geranoriški ir žinantys dvaro subtilybes, maksimaliai viską išsaugos.

Dabar, kai savininkė pakvietė apžiūrėti naujam gyvenimui prikeltų rūmų, buvau ne tik maloniai nustebinta, bet ir sužavėta – rezultatas pranoko bet kokius lūkesčius: sienos atidengtos, puikiai pritaikytos patalpos, erdvės apstatytos tikrais mediniais baldais, iki detalių apgalvotas kiekvienas pastato kampelis. Kadangi čia ne kartą teko lankytis iki dvaro tvarkybos, visuomet galvodavau, kaip gerai būtų, jei šiam perlui atsirastų žmonių, suprantančių ir žinančių tikrąją jo vertę. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, suvokiančių, kas yra kultūros paveldas ir pagarba jam.

Kiekvienas dvaras yra itin svarbus, ypač vietos gyventojams, todėl nuoširdžiai tikimės, kad dvaro savininkė atvers erdves ne tik pažįstamiems, draugams, bet ir vietos, rajono bendruomenei. Tai puiki erdvė edukacijoms, plenerams, koncertams – tai ir buvo dvarų kultūros dalis. Tikiuosi, tai bus dar viena puiki kultūros erdvė Kauno rajone. Savininkei Kristinai noriu padėkoti už jos nuoširdžią pagarbą istorijai, estetikai ir palinkėti, kad jos atsakingas požiūris į dvaro aplinkos ir tradicijų visapusišką kultūrą išliktų ir ateityje.