Penktadienį vizitams Kauno mieste ir rajone paskyręs vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis tikino dar galutinai neapsisprendęs, ar dalyvaus Seimo rinkimuose, tačiau pripažino, kad aukšti politiniai reitingai ragina žengti šį žingsnį.  

Anksti ryte į Kauną atvykęs ministras pirmiausia užsuko į M.Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetą, vėliau Raudondvaryje susitiko su Kauno rajono, apskrities ugniagesių bei policijos vadovais, o po pietų dalyvavo dviejose diskusijose Vytauto Didžiojo universitete.

– Penktadieniui suplanavote labai daug ir įvairių vizitų. Ar toks aktyvumas nėra susijęs su šių metų Seimo rinkimais?

– Ne. Panašios išvykos būdavo ir anksčiau. Pavyzdžiui, prieš dvi savaites buvau Šiaulių universitete. Man akademinė bendruomenė yra labai svarbi, tai yra Lietuvos ateitis, labai domiuosi aukštojo mokslo reforma. O rinkimai man dar neprasidėjo.

– Bet jau būta kalbų, kad į Seimą galite kandidatuoti būtent Kaune?

– Jei kauniečiai paprašys, tada svarstysiu (juokiasi – aut. past.).

– Kokia forma tą prašymą turėtumėte išgirsti?

– Bendruomenės gal ką nors sugalvos.

– Bet minčių apie kandidatavimą Kaune yra?

– Minčių yra. Aš Kaune gimęs, augęs, Kaunui jaučiu sentimentus. Jeigu galutinai apsispręsiu, kad dalyvausiu Seimo rinkimuose, vienas iš variantų bus Kaunas. Kai kas nervinasi, kad aš galutinai neapsisprendžiu, bet laiko dar yra. 

– Koks buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėte ministro pareigose?

– Įstrigusių, beviltiškų teisės aktų keitimas. Be to, į ministeriją atėjau, kai ją purtė korupcijos skandalas. Galiausiai, visą vidaus reikalų sistemą reikėjo padaryti vieninga sistema, nes viskas buvo susiskaldę į atskiras dalis. Taip pat kilo geopolitinės grėsmės, reikėjo didinti valstybinės tarnybos skaidrumą. Iššūkių yra kiekvieną dieną, nekalbant jau apie rezonansinius įvykius.

– Bene garsiausiai nuskambėjo pavogto „Kalašnikovo“ istorija.

– Nuskambėjo, bet ji turi dvi medalio puses. Keistas buvo automatą praradusių pareigūnų elgesys, bet dabar lengva smerkti ir kalbėti, kad prieš automatą mes būtume krūtinę atstatę. Ginklą praradusių pareigūnų poelgis yra beviltiškas, bet sulaikymo operacija, kas ką bešnekėtų, pademonstravo gerą rezultatą. 600 tūkst. gyventojų turinčiame mieste bėglį pavyko surarti per penkias valandas. Tai lyg adatos paieška šieno kupetoje. 

– Po to įvykio Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė nebeskambina?

– Nebeskambina.

– Toks bendravimas darbui netrukdo? 

– Telefonu nekalbėjom, bet jau buvo susitikimų, kuriuose teko dirbti kartu. Mes abu esame valstybės pareigūnai, nesutarimai darbo santykiams negali trukdyti, ir nemanau, kad trukdo.

– Akivaizdu, kad tokie konfliktai jūsų reitingams nepakenkė – apklausos skelbia, kad jūs populiariausias politikas šalyje. 

– Apklausų skaičius vertinu kaip žmonių pasitikėjimą daromais darbais. Tačiau tai tėra skaičiai.

– Tačiau tokie skaičiai turėtų padėti priimant sprendimą dėl kandidatavimo į Seimą.

– Neslėpsiu, kad jie turi įtakos. Kai rudenį ketinau atsistatydinti, būtent žmonių reakcija privertė dar kartą viską apgalvoti. Didžioji dalis žmonių mąsto blaiviai, kritiškai, laisvai, ne štampais ir klišėmis, kad visi valdžioje yra vagys. Nežinau, ar sprendimas nepalinkti ministro posto buvo geras, laikas parodys.          

Visą S. Skvernelio interviu skaitykite dienraščio „Kauno diena“ šeštadienio, kovo 5 d., numeryje.