Svajojo nuo vaikystės

Tuo metu, kai kiti vaikai kvatojo žiūrėdami kultinę komediją "Policijos akademija", Viktorija ir jos brolis Edvinas svajojo atsidurti anapus ekrano.

Tiesa, ne dėl šlovės spindulių, kuriuose ilgą laiką maudėsi serialo aktoriai, o dėl uniformų, kurias jie vilkėjo.

"Būti policininku norėjau nuo mažens", – vaikystės nuotraukos, anot E.Vainos, neleis meluoti. Daugumoje jų, šalia spalvotų dėlionių, geltonplaukių sesers lėlių ir pliušinių meškiukų šmėžuoja skirtingų dydžių policijos automobilių modeliai. Stumdydamas juos, mažasis Edvinas įsivaizdavo esąs pareigūnas, besivejantis nusikaltėlius.

Priešingai nei kitos merginos, mados žurnalų puslapiuose medžiojančios naujas sukneles, Viktorija Vainaitė savęs su jomis nematė. Jauną merginą viliojo juodi pusbačiai ir žalios spalvos uniforma. Todėl dvyliktoje klasėje abiturientei neteko plėšytis pasirinkimo kryžkelėje – visi keliai vedė tiesiai į Mykolo Romerio universitetą, Viešojo saugumo fakultetą.

"Pradėjusi studijas supratau, kad tikrasis mano pašaukimas būti pareigūne", – išdidžiai, bet atsargiai uniforminį švarkelį ranka perbraukė išvaizdi mergina, o paklausta, ar šis toks pat patogus, kaip ir atrodė, šyptelėjo.

Smulkutės pareigūnės esą neslegia net ryški neoninė liemenė, kurios kišenėse slepiasi elektrošoko prietaisas, guminė lazda, antrankiai, ginklas ir kitos darbui reikalingos priemonės.

Nueitas ilgas kelias

Šiuo metu Viktorija dirba Centro, o Edvinas – Panemunės policijos komisariatuose, Veiklos skyriuose.

Pastarajame dar visai neseniai buvo galima sutikti ir jų tėtį – A.Vainą. Tai liudija lentelė ant senojo kabineto durų ir pavardė pirmajame aukšte, informacinėje lentoje prie raštinės. Šešerius metus vadovavęs Panemunės PK Veiklos skyriui, nuo šių metų pradžios 45-erių pareigūnas – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato viršininkas.

"Iki tol nueitas ilgas kelias", – įsitaisęs kėdėje A.Vaina šyptelėjo, esą jis kur kas ilgesnis nei 60 km, kuriuos dabar kasdien tirpdo važiuodamas iš Kauno į Kėdainius ir atgal.

Nuo ko viskas prasidėjo? Tikrai ne nuo vaikystės svajonių. A.Vaina prasitarė, kad apie policininko profesiją nesvajojęs nei tada, nei paauglystėje, todėl, gimtuosiuose Lazdijuose baigęs devynias klases, mokslus nusprendė tęsti tuomečiame Kauno politechnikume.

Nuo ko viskas prasidėjo? Tikrai ne nuo vaikystės svajonių. A.Vaina prasitarė, kad apie policininko profesiją nesvajojęs nei tada, nei paauglystėje.

"Pasirinkau automobilių remontą ir eksploataciją. Tuo metu tai buvo gana prestižinė specialybė. Į vieną vietą pretendavo daug jaunuolių, – akimirksniu prisiminimai vyrą perkėlė į įvykius, pakeitusius šalies istoriją ir pakoregavusius jauno studento planus. – Atėjo nepriklausomybė, Sąjūdis, o studentai juk visada pirmi. Važiavome į Vilnių saugoti Seimo rūmų, bokšto. Grįžęs iš sostinės tėvams pasakiau, kad noriu būti policininku. Žinoma, palaikymo nesulaukiau."

Užėmė vadovo pareigas

A.Vaina paliko Kauną ir įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, tačiau nauja vieta noro dirbti policijoje neatmušė.

Priešingai, dar labiau jį sustiprino – 1992-ųjų vasarį jaunuolis ėmė dirbti Lazdijuose ir užsivilko uniformą, kurį jo širdį vertė plakti kur kas greičiau.

"Kai Vilniuje atsirado Policijos akademija, nusprendžiau stoti į ją, bet galiausiai susilaikiau. Darbas patiko, o studijos buvo dieninės", – A.Vaina tikino tąsyk radęs puikią alternatyvą – metų įvadinius kursus Kaune. Baigęs juos jaunuolis įgijo ne tik pirminės grandies išsilavinimą, bet ir pajuto nenumaldomai išaugusį apetitą mokslams. Netrukus jaunas vyras įstojo į Policijos akademiją, baigė bakalauro, o vėliau ir magistro studijas.

"Sulaukiau pasiūlymo dirbti tardytoju, bet darbas kabinete neviliojo. Norėjau santykių su žmonėmis. Išėjau į transporto policiją, kurios 2009-aisiais kaip juridinio vieneto nebeliko. Tada persikėliau į Prienus, dirbau Kelių policijos poskyrio viršininku. Galiausiai Prienų ir Birštono policijos komisariatai buvo priskirti Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, o aš laukiau pasiūlymo dirbti Kauno mieste. Taip atsidūriau čia, – Panemunės PK antrojo aukšto koridorius, kuriais dabar vaikšto jo sūnus, akimis nužvelgė A.Vaina. – Dabar aš toliau nuo vaikų, Kėdainiuose, bet gal ir gerai, kad kartu nedirbame."

Leido rinktis patiems

Turbūt sutiksite, kad daugelį mūsų tėvai profesijai ėmė ruošti dar vaikystėje: mokykis gerai – būsi teisininku, studijuok mediciną – nereikės juodos duonos į vandenį mirkyti.

Vieni tokiu būdu sąmoningai ar nesąmoningai per vaikus bando įgyvendinti neišsipildžiusias svajones, kiti, neretai padarę sėkmingą karjerą, nori, kad vaikai sektų jų pėdomis.

"Niekada to nedariau. Vienintelis dalykas, kurį akcentavau, – sportas ir geri pažymiai", – alkūnėmis stalą rėmė 45-erių vyras. Jam antrino ir vaikai. Nors grįžęs po darbų tėtis dažnai pasakodavo apie savo dieną, nuorodomis į profesijos pasirinkimą jis niekada nesišvaistė. Pareigūno darbas – laisvas abiejų pasirinkimas.

"Net ir tada, kai būdamas trečiame kurse sugalvojau išvažiuoti į Angliją užsidirbti, tėtis nieko nesakė. Žinoma, man pačiam pakako nuovokos grįžti atgal į Lietuvą ir baigti studijas", – metus trukusį nuotykį su šypsena prisiminė 23-ejų jaunuolis.

Dabar jis – vyresnysis tyrėjas, sesuo – tyrėja, o judviejų pareigybė įpareigoja atlikti ikiteisminius tyrimus, siekiant užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, vykdyti besislapstančių nuo teisėsaugos institucijų ar teismo, dingusių be žinios asmenų paiešką, neatpažintų lavonų, nežinomų ligonių ar nežinomų vaikų asmens tapatybės nustatymą, užtikrinti kitų padalinių kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymą.

"Svarbiausia mūsų pareiga – ginti, saugoti, padėti", – žodžius, kuriuos pažadintas vidury nakties išbertų, ko gero, kiekvienas pareigūnas, darsyk pakartojo 22-ejų Viktorija.

Ateitis: kokią profesiją užaugusi pasirinks mažoji Luknė, A.Vaina nedrįso spėlioti.                                                                           Vilmanto Raupelio nuotr.

Pareigūnas negali bijoti

Kasryt besivilkdamas uniformą nė vienas pareigūnas nežino, kas jo laukia, – akistata su neblaiviu viešosios tvarkos pažeidėju, ginkluotu nusikaltėliu ar gyvenimo džiaugsmą praradusiu savižudžiu.

Paklaustas, ar jaučiasi ramiai žinodamas, kad vaikai dirba vieną sunkiausių ir pavojingiausių darbų, A.Vaina pritariamai linktelėjo galvą. Rinkdamiesi tokią profesiją, Viktorija ir Edvinas esą žinojo, kas jų laukia.

"Jei pasirinkome tokią profesiją, vadinasi, mums niekas nebaisu. Kai yra krizinės situacijos, turime reaguoti greičiau už visus ir priimti tinkamus sprendimus. Kaip galėsime tai daryti, jei bijosime? – retorinį klausimą Kėdainių rajono policijos komisariato viršininkas iliustravo pavyzdžiu iš savo asmeninės patirties. – Traukinys prispaudė žmogų. Įsivaizduokite, ant jo kojos – 2 tūkst. tonų, medikai leidžia skausmo malšinamuosius. Vienam priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos automobiliui išjudinti tokio sąstato svorį neįmanoma. Reaguoti reikia skubiai, nes brangi kiekviena minutė. Ką darėme? Mašinistas ėmė spausti greičio pedalą, o gelbėtojų pajėgos ir pareigūnai po vagono ratais kišo ratstabdžius. Žmogus ir jo koja buvo išgelbėta."

Anot A.Vainos, šaltas protas ir racionalumas pareigūną privalo lydėti per visas situacijas – ir tada, kai įvykio vietoje guli medžioklinio šautuvo išdarkytas žmogaus kūnas, ir tada, kai tenka žiūrėti į vaiko palaikus atpažinusios motinos ašaras.

"Situacijų būna labai įvairių. Vienos sukrečia mažiau, kitos įsirėžia giliau. Tačiau net ir jų namo stengiuosi nesinešti. Pasidedu kažkur giliai savyje", – kalbėjo pareigūnas, skaičiuojantis jau 28 darbo sistemoje metus.

Šeimos nuovada

Paklaustas, ar darbo tema namuose – tabu, A.Vaina nusijuokė. Vakarų, kai su Viktorija ir Edvinu nesidalija dienos įspūdžiais, būna retai.

Kartais į uniformuotųjų šeimos narių diskusijas įsilieja ir žmona – Kauno teritorinės muitinės Finansų skyriaus vyriausioji inspektorė Jurgita Vainienė.

"Kartais sakau jai: būk ir tu policininke. Turėsime šeimos nuovadą, – sulig šiais žodžiais Kėdainių rajono policijos komisariato viršininkas arčiau savęs priglaudė trimetę Luknę, kuri pokalbio dieną talkino savo tėčiui. – Kaip bus su ja? Maža dar, negalvoja apie ateitį."

Kartais sakau jai: būk ir tu policininke. Turėsime šeimos nuovadą.

To negalima pasakyti apie Vainų vyresnėlius. Viktorija prasitarė, kad jos planuose – magistro studijos ir prokuroro egzaminas. Sesei antrino ir Edvinas. "Tik pradėjęs dirbti komisaru netapsi. Viskas mažais žingsneliais ir į priekį", – užuominomis kalbėjo E.Vaina.

Jų tėtis neabejojo – viskas, apie ką vaikai svajoja, išsipildys su kaupu, nes jie vadovaujasi posakiu: jei nenorėsi – ieškosi priežasčių, kaip nepadaryti, jei norėsi – ieškosi būdų, kaip padaryti.

"Nebijo jie nei iššūkių, nei darbų. Į tėtį", – su šypsena pokalbį baigė uniformuotas vyras.