Sportuoja prie atviro lango

Iki šiol V.Pranckiečio gyvenimas, neskaitant intensyvios politinės kampanijos prieš Seimo rinkimus, tekėjo pakankamai ramia vaga: vaikai užauginti, dekano pareigos Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakultete, galima sakyti, jau buvo tapusios rutina.

Paskyrus jį  Seimo pirmininku, gyvenimas pasikeitė iš esmės: darbotvarkė tapo kur kas intensyvesnė, skaičiuojama minučių tikslumu, darbo diena išsitempė iki vėlumos, visur jį lydi valstybės skirta apsauga, jis atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre. Pasikeitė ir laikina gyvenamoji vieta. Anksčiau iš namų Ringauduose į ASU miestelį Akademijoje jis nuvykdavo per penkias minutes. Keliskart per mėnesį sukdavo į Kauno rajono savivaldybę – V.Pranckietis buvo savivaldybės tarybos narys.

Nuo pirmadienio jo kasdieniai maršrutai driekiasi Vilniuje. Dažniausiai keliaujama šiuo maršrutu: saugumo sumetimais neįvardijamas viešbutis, kur apsistojęs V.Pranckietis, – Seimo rūmai – žiniasklaidos priemonių redakcijos.

"Šiame viešbutyje įsikūriau laikinai. Kai iš Seimo viešbučio galutinai išsikraustys buvę Seimo nariai, ir kai bus baigtas remontas – ten dabar į plastikinius keičiami langai – įsikursiu ten. O kai bus įrengtas apsaugos punktas prie mano namų, kartais važinėsiu į darbą iš Ringaudų, – planavo naujasis Seimo pirmininkas. – Tiesa, kol kas mano darbo diena baigiasi labai vėlai – į viešbutį vis parsivežu šūsnį dokumentų, su kuriais reikia susipažinti. Dabar grįžęs į Ringaudus tik pasižiūrėčiau į namiškius, ir vėl reikėtų sukti atgal į Vilnių."

Pasikeitė ir sąlygos sportuoti. Anksčiau rytais apibėgdavęs aplink namus, sodą, ant skersinio padarydavęs keletą prisitraukimų, dabar jis stengiasi sportuoti viduje. "Dabar, kai nuolat lydi apsauga, mankštintis tenka viešbutyje prie atviro lango. Bėgu vietoje – skaičiuoju žingsnius, darau tam tikrus pratimus. Stengiuosi sportuoti ne mažiau kaip iki šiol", – apie dar vieną permainą užsiminė V.Pranckietis.

Atstovavo garbingai profesijai

"Anksčiau galvojau: po poros metų baigsis dekanavimas – būsiu laisvesnis žmogus. Tačiau dabar atrodo priešingai – artimiausiu metu būsiu mažiau laisvas. Atsimenu, stažuojantis JAV mane mokė: reikia atsirinkti prioritetus. Aš galvojau: kokie prioritetai? Ką sugalvoji – viską padarai! Dabar ypač gerai suprantu tų žodžių reikšmę", – prisipažino Seimo pirmininkas.

Paskutinį laisvą nuo įsipareigojimų valstybei savaitgalį V.Pranckietį aplankėme jo šeimos namuose Ringauduose, esančiuose netoli gamtininko Tado Ivanausko įkurtos Obelynės. Apsnigtame sode ant keleto obelų dar pūpsojo obuoliai.

"Nenuskynėme ne iš apsileidimo. Čia žieminių veislių obelys, eksperimentuojame, kiek ilgai jų obuoliai ant medžio išsilaikys ir išliks valgomi. Vienos šių obelų vaisius esu skynęs sausį ir vaišinęs kolegas universitete", – pasakojo V.Pranckietis.

Dar prieš Seimo pirmininko rinkimus jo kandidatūra žiniasklaidoje sulaukė daug kritikos: abejota, ar agronomas susitvarkys su vienomis svarbiausių pareigų valstybėje.

"Kodėl turėčiau gėdintis, kad atstovauju sodininko profesijai? Tai sena garbinga profesija. Juk pirmasis žemės gyventojas Adomas taip pat buvo sodininkas", – šyptelėjo V.Pranckietis.

Profesorius neneigia, kad populiarumo jam pridėjo televizijos laidos, kuriose jis konsultavo žiūrovus, kaip prižiūrėti sodą. "Jei kiekvienas sugebėtų daryti operacijas, medikai gyventojus galbūt taip pat konsultuotų, kaip jas atlikti. O sodą iš tiesų gali prižiūrėti kiekvienas, todėl aš ir dalinausi šiomis žiniomis. Be to, dariau tai galvodamas apie naudą universitetui, kuriame dirbau", – užsiminė politikas.

Kodėl turėčiau gėdintis, kad atstovauju sodininko profesijai? Tai sena garbinga profesija.

Savaitgalio pietūs dešimčiai

Kas dabar rūpinsis dideliu sodu, kuriame auga apie 150 medžių? "Aš viską žinau", – sako V.Pranckiečio žmona Irena, iš kaimyniniame sklype įsikūrusio vyriausio sūnaus Vaidoto namų parsivedusi anūkus: penkerių Nojų ir trejų Luknę.

"Pasakiau, kad galiu pažiūrėti anūkus, – sūnui iš karto atsirado skubių reikalų, kažkur išvažiavo", – šyptelėjo moteris.

Erdvioje namų svetainėje V.Pranckietis užkūrė židinį, ir visi keturi įsitaisė šalia jo: senelį ir anūką sudomino žaislinis ekskavatorius, močiutę ir anūkę – knygutė su paveikslėliais.

I.Pranckietienė – taip pat agronomė, ASU docentė. Pranckiečiai kartu jau 33 metus, užaugino tris vaikus: Vaidotą, Viktoriją ir Moniką.

"Išsilavinimas – labai svarbus. Norėjome, kad ir vaikai įgytų gerą išsilavinimą. Kas susiję su mokslu, vaikams buvo leista viskas. Iš pradžių juos skatinome studijuoti, paskui – tobulintis. Vaidas baigė ekonomiką, Viktorija – anglų filologiją ir viešuosius ryšius, Monika – želdininkystės programą. Dabar jie kuria savo gyvenimus", – užsiminė V.Pranckietis.

Du vaikai įsikūrę mažiau nei kilometro atstumu nuo tėvų namų. Sugrįžti arčiau tėvų ruošiasi ir vidurinioji dukra.

"Kai buvo aštuoniolikos, vaikai norėjo bėgti kuo toliau nuo mūsų. Dabar, kai pamatė, kad auginant vaikus labai patogu, kai seneliai šalia, sugrįžta, – šypsojosi I.Pranckietienė. – O jeigu rimtai – mums labai smagu, kad vaikai arti kuriasi. Su dukromis matausi beveik kiekvieną dieną. Su Viktorija dažnai pietaujame, važiuojame į miestą – turime visokių bendrų ritualų."

Penktadienis – jos ir anūkų diena: dar prieš pietų miegą pasiima juos iš darželio ir iki pat vakaro leidžia laiką kartu. "Senelis prie mūsų prisijungia vakare", – sakė pašnekovė. Savaitgalio šeimos tradicija – visiems susirinkti prie pietų stalo.

"Dažniausiai šeštadieniais gaminu pietus dešimčiai: susirenka vaikai su antromis pusėmis, anūkai, mes su Viktoru – visi vos telpame prie šio stalo", – apie išaugtą svetainės stalą užsiminė I.Pranckietienė.

Išbandymas – stažuotė

Didžiausiu išbandymu šeimai moteris vadina pusmetį trukusią vyro stažuotę JAV Konektikuto universitete 1993 m.

"Kai Viktoras išvažiavo, mūsų jauniausiai dukrai Monikai buvo tik trys mėnesiai. Nelengva buvo, tačiau nenorėjau Viktoro stabdyti: žinojau, kad toks šansas – gal vienąkart gyvenime. Ir iš tiesų – po tos stažuotės mūsų gyvenimas labai pasikeitė", – prisiminė I.Pranckietienė.

"Jai buvo labai sunku likti vienai su trimis mažais vaikais. Tačiau tuo metu aš galvojau taip: gavau šansą – reikia juo pasinaudoti. Po šios stažuotės pradėjome mąstyti kitaip, ir savo gyvenimą kūrėme visiškai kitaip. Mes negalėtume pasvajoti apie tokius namus, kokius dabar turime, jei kažkada nebūtume pakeitę savo mąstymo, – laiko juostelę atgal atsuko profesorius. – Būdamas JAV supratau, kad pats esi atsakingas už savo likimą – pats turi jį susikurti. Grįžau po stažuotės – universitete nemokėjo atlyginimų. Sugalvojau, kaip, panaudodamas savo gebėjimus, galėčiau užsidirbti kitur. Registravau ūkį, užsiėmiau sodininkystės verslu. Taip po truputį iš bendrabučio kambario persikraustėme į trijų kambarių butą Akademijoje. Prieš šešiolika metų nusipirkau šį žemės sklypą, galvodamas apie tai, kad ši vieta puikiai tinka ne tik auginti vaismedžius, bet ir jais prekiauti. Iš to paskui ir namą pasistatėme."

Po stažuotės JAV sekė Švedija, Lenkija, Vokietija, Olandija. "Po pirmosios stažuotės ėmiau drįsti važiuoti visur", – sakė V.Pranckietis.

Abu Pranckiečiai biomedicinos mokslų daktaro disertacijas apsigynė eksternu.

"Darbus gynėmės tuo metu, kai vienos sistemos – aspirantūros – nebeliko, o doktorantūros studijų sistema dar tiktai kūrėsi. Buvo nustatyta tvarka: būdamas doktorantūroje, negalėjai dirbti. Kad neprarasčiau darbo vietos, turėjau apsiginti daktaro laipsnį. Tuo metu taip pat nebuvo lengva – rašyti mokslinį darbą galėjau tik tada, kai vaikai užmigdavo. Tačiau pavyko – parašiau ir apsigyniau", – prisiminė I.Pranckietienė.

Svarbiausias darbas gyvenime

Ar šeima palaikė V.Pranckiečio sprendimą eiti į didžiąją politiką, ryžtis Seimo pirmininko pareigoms?

"Nepasakyčiau, kad jis tikrai klausė mano nuomonės. Tačiau jei žmogus apsisprendžia, negi trukdysi? Jis man netrukdo, jei aš ką nusprendžiu, ir aš jam netrukdau", – taikos šeimoje receptą išdavė I.Pranckietienė.

Dirbti į Vilnių vyrą ji sako išleidusi ramiai. "Daug metų Viktorą pažįstu, nematau, dėl ko turėčiau jaudintis. Tiesa, mane išankstinė neigiama žiniasklaidos nuostata būtų sužlugdžiusi. Aš labiau pesimistė, stiklinę matau pusiau tuščią, ne pusiau pilną. O Viktoras – optimistas, jam viskas gerai, jis ginčydamasis įsikrauna", – pastebėjo moteris.

"Gyvenime esu daręs kelis avantiūristinius sprendimus, kai nežinai, kur eini dirbti. Agronomijos fakulteto dekano pareigų ASU ėmiausi taip pat nelabai žinodamas, kas manęs laukia. O išleido mane iš ten labai pagarbiai – juokauju, kad dabar jau žinau, kaip atrodys mano laidotuvės. Visą laiką galvodavau, kad didelės pagarbos kiti žmonės nusipelno, o dabar ji man pačiam buvo parodyta. Visiškai to nesitikėjau", – sakė pareigų universitete turėjęs atsisakyti profesorius.

Didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu jis vadina savo ir kolegų darbą populiarinant margalapes aktinidijas, išvedant naujas jų veisles. "Istoriškai tai būtų svarbiausias darbas. Apie aktinidijas prieš 50 metų žinojo tik kolekcininkai. O dabar tai – pramoninis augalas. Džiaugiuosi, kad Vilhelmo Paukštės, Vlado Venskutonio, Petro Lanausko ir mano paties darbas davė gerų rezultatų", – prisipažino V.Pranckietis.