Pokyčiai neišvengiami

Niekur kitur Lietuvoje nėra išlikusios tokios didelės senųjų medinių namų teritorijos kaip Žaliakalnyje. Daugelio senųjų medinukų būklė pamažu blogėja, o jų autentiškų detalių mažėja, tačiau šio rajono medinė architektūra tebekuria ypatingą atmosferą.

Ankstyvą pavasarį K.Petrausko ir Aušros gatvių sankryžoje stovintį medinį dviejų aukštų namą suniokojo ugnis. Toks pajuodusiais ugnies liežuvių paliktais pėdsakai jis tebestovi ir šiandien. Prieš keletą metų kiek tolėliau ugnies aplankytą medinuką keičia raudonų plytų statinys. Dar vienas medinukas Dzūkų gatvėje skaičiuoja paskutines dienas. Jo vietoje numatyta statyti modernios architektūros namą.

"Didžiąja dalimi šie pokyčiai yra neišvengiami. Žaliakalnis nėra vienalytis. Populiari vyraujanti nuostata, kad Žaliakalnis – paveldo teritorija, o jame vis tiek griaunami medinukai. Teisiniu aspektu yra kitaip. Ne visai vadinamajai miesto daliai taikomas paveldosaugos statusas", – egzistuojančią maišatį narplioti padėjo Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Jis nesutiko, kad Žaliakalnyje drastiškai griaunami seni mediniai namai, o jų vietoje statomi modernūs. Nieko panašaus. Esą preliminariai toks likimas ištinka kokius du medinukus per metus.

Istorinis Kauno mikrorajonas padalytas dviem jį prižiūrinčioms institucijoms – Kultūros paveldo departamento Kauno skyriui ir Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriui.

"Viskas juda į priekį, miestas taip pat kinta. Be abejo, yra akcentų, kuriuos reikia išsaugoti. Tačiau net ir Paveldo konvencijoje nerekomenduojama statyti muliažų ar senovinių padirbinių", – pasaulinio požiūrio gaires priminė Žaliakalnį kuruojantis Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Andrius Liakas.

Paveldosaugininkai nesuriša rankų Žaliakalnio naujakuriams ar ištroškusiesiems pokyčių. Esą, jei namas buvo prastos būklės, nieko blogo, jei jo vietoje atsiranda savitos architektūrinės išraiškos pastatai, kurie dera su aplinka ir paveldo vietove.

Vedybos ne iš išskaičiavimo

Ankstesniais metais savivaldybė sulaukdavo saugomose teritorijose gyvenančių žmonių priekaištų, kad jų namams taikomi griežti reikalavimai, o jokių kompensacijų nesulaukia. Atsižvelgdamas į tai, Kultūros paveldo skyrius pakeitė Kauno miesto paveldosaugos programos aprašą ir numatė išimtį, kad galėtų kompensuoti dalinį valstybės saugomoje Žaliakalnio teritorijoje esančio namo išorės remontą.

"Galimybės buvo sudarytos, tačiau šiemet negauta nė vieno prašymo mediniam namui restauruoti. Pernai taip pat niekas neprašė. 2015 m. buvo du prašymai ir jie buvo palaiminti", –  statistikos pažėrė S.Rimas. Šiemet tenkinta 50 paraiškų namų fasadams tvarkyti visame mieste, paskirstyta per milijoną eurų.

Miestas – gyvas organizmas ir nereikėtų iš Kauno daryti Rumšiškių. Jei norime, kad istorinės miesto dalys būtų gyvybingos, turime įsileisti šiek tiek pokyčių. 

Galima prielaida, kad mediniuose namuose gyvena turtingi žmonės ir paramos jiems nereikia arba, atvirkščiai, tokias mažas pajamas gaunantieji, kurių negelbsti net dalinis 50 proc. finansavimas.

"Miestas – gyvas organizmas ir nereikėtų iš Kauno daryti Rumšiškių. Jei norime, kad istorinės miesto dalys būtų gyvybingos, turime įsileisti šiek tiek pokyčių. Ne visi mediniai pastatai yra vienodai vertingi", – dėstė S.Rimas.

Vedėjas atkreipė dėmesį, kad kai kurių jokio statuso neturinčių medinukų šeimininkai juos myli, prižiūri, tie namai gerai atrodo ir jiems paveldinis statusas visai neaktualus.

"Jei paklaustumėte, ar aš norėčiau tokiame name gyventi su visomis iš to kylančiomis problemomis, labai gerai pagalvočiau. Reikėtų vertinti konstrukcijų būklę ir restauravimo kainą. Tam reikia meilės. Ne iš išskaičiavimo šitos vedybos turi būti, o iš nuoširdžios meilės", – požiūrį į medinukus išsakė Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

Didžiosios blogybės

Kultūros paveldo departamento vyriausiasis valstybinis inspektorius A.Liakas priminė tarpukario Kauną. Kai iš Laisvės alėjos buvo šluojami medinukai, žmonės kritikavo anuomečius architektus dėl jų pernelyg ambicingų, ekstravagantiškų projektų, esą nederančių prie aplinkos. O kaip yra dabar? Šiemet Kauno tarpukario modernioji architektūra buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, kuris laikomas vienu svarbiausių turizmo prekės ženklų.

"Didžioji dalis Žaliakalnio medinių namų nėra architektūrinės vertybės. Kaune yra daug vertingesnių pastatų, kuriuos tikrai būtina saugoti. Tačiau apskritai tie mediniai namai kuria specifinę mikrorajono nuotaiką", – dėstė A.Liakas.

Inspektorius vardijo didžiausius skaudulius. Vienas jų – yra kokie keturi namo savininkai ir namo fasadas nudažytas keturiomis skirtingomis spalvomis. Arba dar blogiau, kai pusė stogo dengta asbestiniu šiferiu, o kita pusė – čerpių imitacija.

Labiausiai Žaliakalnį darko maždaug 1990 m. statybos šedevrai. Reglamente jie įvertinti kaip nederantys su tradiciniu užstatymu pastatai, išsiskiriantys disonuojančiais tūriais, provokuojama išvaizda.

Žaliakalnio naujakuriams specialistai rekomenduoja išlaikyti esamo pastato tūrį, remontuojant fasadus naudoti medžio, tinko arba mišrią šių medžiagų apdailą, keičiant susidėvėjusį stogą  rekomenduojama tradicinių spalvų skardos ir čerpių danga.

Daug dedamųjų

Architektūros paveldo tyrinėtoja dr. Ingrida Veliutė kartu su šviesaus atminimo prof. dr. Nijole Lukšionyte-Tolvaišiene, kurdama miesto medinės architektūros duomenų bazę, aplankė šimtus medinių Kauno pastatų.

"Daugelyje iš jų gyvenimo sąlygos nebeatitinka net minimalaus šiandienio komforto suvokimo, neretu atveju žmonės gyvena antisanitarinėmis sąlygomis vien iš pagarbos tėvams ar seneliams ir jų sukurtai gerovei", – prisiminė mokslininkė.

I.Veliutė visiškai kitaip dėlioja besikeičiančio Žaliakalnio paveikslo akcentus. Medinių, beje, kaip ir kitų pastatų, neįtrauktų į Kultūros paveldo registrą, likimas istorinėse vietovėse dažniausiai paliekamas šeimininkų ar naudotojų rūpesčiui.

"Jeigu Lietuvoje būtų prigijusi istorinių pastatų ir gyvenamųjų kvartalų revitalizacijos arba reabilitavimo politika, apimanti saugojimą ir kartu skatinanti miesto vystymąsi bei gyvenimo sąlygų pagerinimą, šiandien nereikėtų baimintis dėl Žaliakalnio įvaizdžio architektūrinės ir urbanistinės kaitos, o naujieji pastatai prisidėtų prie tvarios miesto raidos", – įsitikinusi mokslininkė.

Pasak I.Veliutės, aišku ir tai, kad gyventojai nėra stabili ir nekintanti konstanta. Atsiranda naujakurių, kur kas labiau vertinančių žemę po sutrūnijusiu mediniu būstu nei istorija dvelkiantį medinuką. Visada atsiras draudimus laužantis kaimynas, kuris, negalima atmesti tikimybės, savo neteisėtu pavyzdžiu patrauks dar kelis aplinkinius.

"Kalti ne vien šeimininkai, šioje mozaikoje labai daug dedamųjų, ir jeigu neveikia specialiai tam kurti Žaliakalnio ir Naujamiesčio apsaugos reglamentai, galbūt laikas permąstyti strategiją ir pasiremti kaimynų estų, latvių ar lenkų patirtimi", – svarstė mokslininkė.

Ateities matymai

I.Veliutė priminė J.I.Kraševskio g. 7 medinuką, kurio savininkas, padedant paveldosaugininkams, pagerino savo buitį, apsišiltino pastatą ir išlaikė jo autentiką. Mokslininkė įsitikinusi, kad tiek Žaliakalnio senbuviams, tiek naujakuriams reikėtų padėti susivokti, kur yra jų būstas ir kaip išsaugoti per dešimtmečius susiformavusią vietos dvasią. Improvizacijoms vietos čia neturėtų likti.

I.Veliutė vardijo per Kauno miesto gyventojų edukaciją nuveiktus darbus, inicijuotus seminarus, mokymus. Žaliakalnio gyventojai įsileido į savo namus kaimynus ir visi kartu su specialistais diskutavo priešgaisrinėmis, paveldosaugos ir tiesiog gyvenimiškomis temomis.

Praėjusių metų pavasarį Minties Rato gatvėje buvo inicijuotos atviros langų restauravimo dirbtuvės, kurių metu demonstruota, kaip susitvarkyti senus autentiškus langus, atsakyta į šimtus klausimų.

"Esu tikra, kad dalis gyventojų išgirdo, kaip galima pasigerinti savo buitį ir panaudojo tai praktiškai. Beje, prieš keletą metų savivaldybėje siūlyta inicijuoti pavyzdinio namo restauracijos projektą ir ieškoti ES lėšų jam realizuoti bei per gerąją praktiką ugdyti žmones, nes daugelis savininkų yra geranoriški ir linkę bendradarbiauti, tačiau stokoja žinių, praktinės ar finansinės pagalbos", – klojo mokslininkė.

Jos įsitikinimu, pirmiausia Kauno miestas turi būti suinteresuotas autentiškus bruožus išlaikiusių medinių pastatų restauravimu, profesionalia ir labai kantria gyventojų konsultavimo sistema ir, įsibėgėjant rengimuisi tapti Europos kultūros sostine, reikėtų pergalvoti, kokį Žaliakalnio rajoną norime matyti.