Mokosi iš jaunimo

Mūsų šalis nuo senų laikų puoselėjo savo kultūrą ir kalbą. Slapčia, tarsi didžiausią turtą, užantyje nešė lietuvišką žodį ir dalijosi juo su kitais. Žlugus Sovietų sąjungai lietuviams atsivėrė galimybės keliauti, pažinti. Regis, nuostabu, tačiau kartu su laisve žmonės ėmė pamiršti ne tik gimtinę, bet ir savo kalbą. Antai, visai neseniai užkalbinau kaimynę Angelę – garbaus amžiaus moterį, visuomet pasitempusią, reaguojančią į naujus vėjus ir greitai prisitaikančią prie jų.

Jei madoje platformos – kaimynę sutinku aštuoniais centimetrais aukštesnę nei praėjusią vasarą, o jei trečdalis Kauno kvepia „Baccarat Rouge 540“, paskui kiemo puošeivą eina stiprus kvepalų analogo šleifas.

„Originaliems kvepalams pinigų gaila, užtai kelis eurus skyriau to garsiojo drono „Barako“ pirkimui, – paklausta, ar kalba apie tą patį „Bayraktar“, skirtą kovojančiai Ukrainai, kaimynė nusijuokė. – Anūkai ne sykį kartojo, bet niekaip neįsikalu į galvą. Man sunkiau su tais angliškais pavadinimais ir kalbomis. Jaunimas imlesnis.“

Bent kelis kartus per savaitę sulaukianti Vilniuje gyvenančių ir ten besimokančių vaikaičių skambučių, moteris pasakojo, kad iš jų mokosi bendrauti su jaunimu. Tarkime, Angelė jau žino, kad „influenceriais“ vadinami visuomenės nuomonės formuotojai, o norint pasidaryti „selfį“, nereikia prašyti niekieno pagalbos – pakanka išmaniojo telefono ir ištiestos rankos. Angelė vis dar suka galvą išgirdusi žodį „podkastas“ ar „baneris“, bet to jai esą ir nereikia žinoti. Dėl svetimybių, intensyviai besibraunančių į lietuvių kalbą, Angelė nesikrimto – žiūrėjo į tai kaip į natūralų ir neišvengiamą procesą.

„Nuo tarybinių laikų taip pat turime šiokį tokį „palikimą“ ir neretai jį vartojame savo kalboje. Tiesiog tokie laikai ir nieko čia nepakeisi. Svarbiausia, visiškai neprarasti savęs“, – rankomis skėstelėjo kaunietė.

Sudrausmina vaikus

Nors yra bent keliomis dešimtimis jaunesnė nei Angelė, trijų vaikų mama Raimonda, kalbos svetimybėse įžvelgia grėsmę. Todėl savo atžalų lūpose išgirdusi angliškus žodžius kaskart primena, kad Lietuvoje kalbama lietuviškai.

„Visada, kai tik išgirstu trijulę sakant „omg“, „sorry“, „čilinu“, „skrolinu“ ar kažką panašaus – stengiuosi sudrausminti. Aš nesu prieš kalbas, patikėkite. Kuo daugiau jų moki, tuo geriau, tiesiog reikia nepamiršti savo tikrųjų šaknų ir to, dėl ko taip ilgai kovojome“, – šiuo klausimu Raimonda buvo gana kategoriška.

Kol kas mažiausia svetimybių Raimondos jaunėlio žodyne. Antrokui, anot mamos, vis išsprūsta žodžiai „ok“, „yes“, o štai šeimos vyresnėlė, vienos Kauno gimnazijų vienuoliktokė, savo kalboje angliškus žodžius vartoja gausiai. Nuo jos neatsilieka ir dviem metais jaunesnis brolis. Taip esą kalba didžioji dauguma draugų.

„Baisiausia man, kai nugirstu paauglių pokalbius. Šneka, šneka ir užstringa, nes pamiršo, kaip kažkokį žodį pasakyti lietuviškai.  Suprantu, dabar vyresnėse klasėse plačiai vartojama anglų kalba – seminarai, debatai ir visa kita, bet negali anglų kalba užgožti gimtosios ir tapti pagrindine, – Raimonda buvo įsitikinusi, kad prie kalbos saugojimo turi prisidėti šeimos nariai ir kiti artimieji, antraip lietuvių kalba pasmerkta išnykti. – Čia panašiai kaip su šiukšlėmis. Jei manysime, kad vienas nuo žemės pakeltas ir į rūšiavimo konteinerį nuneštas plastikinis butelis neišgelbės planetos, kokioje aplinkoje gyvensime po dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metų?“

Įtaką daro žaidimai

Dalis pedagogų įsitikinę, kad prastėjančio visuomenės raštingumo ir svetimybių besipildančio žodyno problema – akivaizdi. Mokytojai klaidas skaičiuoja ne tik atsiųstuose tėvų laiškuose, trumposiose žinutėse, bet ir moksleivių darbuose. Tik šįsyk kalbėsime ne apie raštą, o apie tai, kas išsprūsta arba ko neišprūsta iš vaikų lūpų.

Tądien, kai susitikome su pradinių klasių mokytoja eksperte Aldona Urboniene, savo auklėtiniams ji pasakojo apie kalbos šiukšles.  Taip metaforizuojami nevartotinais ir nepageidaujamais laikomi žodžiai ar posakiai.

„Lept – karoče, lept – karoče – pro dantis sukąstus košia. Ne kalba, o šiukšlių maišas – besiklausant ausys kaista“, – ketureilis ketvirtuoju numeriu pažymėtame ketvirtokų vadovėlyje „Naujasis Šaltinis“ puikiai iliustravo temą ir atkartojo svetimybę, ne sykį girdėtą vieno klasės berniuko lūpose. – Buvo prilipęs ir kitas žodelis iš raidės B. Teko traukti mokslinį straipsnį, kelti jį ant lentos ir pagrįsti, kodėl šio žodžio negalima vartoti. Čia ta karta, kuriai reikia pasakyti „kodėl?“. Suveikė.“

KTU Inžinerijos licėjaus pradinių klasių mokytoja pasakojo, kad per beveik keturias dešimtis darbo metų girdėjusi įvairių svetimybių, kurias drąsiai galėtų sukelti į kalbos šiukšlių žodyną. Anksčiau moksleiviai įterpdavo rusiškų žodelių, dabar vis dažniau pasigirsta angliški. Bene daugiausia jų atkeliauja iš kompiuterinių žaidimų. Prilipę prie telefonų ar planšečių ekranų drauge su tūkstančiais bendraamžių iš viso pasaulio, mokiniai virtualioje erdvėje kalba specifiniais terminais. Pamiršti jų neišeina net ir išjungus išmaniuosius įrenginius.

„Kai kurie tėvai ir namuose vartoja anglų kalbą. Vaikai tai girdi“, – A.Urbonienė netiesiogiai priminė posakį, esą vaikai – tėvų atspindys.

Aldona Urbonienė/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Meškos paslauga

Bėgantis laikas, anot licėjaus ilgametės, mažai pakeitė vaikus. Kaip ir prieš trisdešimt metų, taip ir dabar jiems svarbūs tarpusavio santykiai, kurie nepriklauso nei nuo kalbos, nei nuo santvarkos, nei nuo politikos. Jie nori būti pripažinti, pastebėti, svarbūs, apsupti draugų ir nenori būti skriaudžiami.

„Prieš tūkstantį metų įsipjovus į pirštą juk taip pat skaudėjo“, – nusišypsojo pedagogė.

Laikas, o tiksliau galimybės pakeitė tik vaikų pomėgius. Jų spektras dabar kur kas platesnis, o štai vaizduotė – skurdesnė. Žodynas – siauresnis. Dauguma vaikų žino, kad namas yra namas, ir tikrai ne kiekvienas pasako, kad jį galima pavadinti troba arba gryčia.

„Bandau ieškoti priežasčių, verčiu programas, vadovėlius. Lyg ir viskas padaryta, kad vaikų kalba tobulėtų, bet yra kitų dalykų. Neigiamą įtaką mums, mokytojams (noriu pabrėžti, kad tai mano asmeninė nuomonė), padarė standartizuoti testai. Kalbu apie kūrybiškumą, kalbos vystymąsi“, – A.Urbonienė prisiminė netolimus laikus, kai skaitymo suvokimo testai buvo popieriai, o vaikai į klausimus juose atsakydavo pilnais sakiniais.

Dabartiniai moksleiviai šią galimybę prarado. Perskaitę klausimą, jie mato galimus atsakymų variantus ir turi pasirinkti vieną arba kelis tinkamus.

„Padaręs tai, mokinys nepamena, ką pasirinko. Kai pats rašo sakinį, dėlioja jį, tada viskas lieka galvoje ir tai duoda naudos kalbai. Todėl kuo daugiau duodame standartizuotų testų, tuo labiau nukenčia kalbinė vaikų veikla“, – meškos paslaugą, KTU Inžinerijos licėjaus mokytojos manymu, padarė ir standartizuoti rašiniai.

Anksčiau turėję visišką laisvę, galiausiai mokiniai buvo įsprausti į tam tikrus rėmus, beje, kaip ir mokytojai, rašinius turėję vertinti pagal kriterijus.

„Dabar mes nerašome tokių tekstų. Galime atsipalaiduoti“, – dirstelėjusi į lentą už nugaros, ant kurios neretai demonstruojami mokinių kurti vizualūs darbai, A.Urbonienė atkreipė dėmesį į dar vieną problemą. Moksleiviai tiek įprato pasikliauti paruoštukais, skaityti juos, kad išjungus vaizdą ekrane, regis, pamiršta kalbos dovaną.

„Reikia tą lentą už nugaros išjungti dažniau, – pedagogė neabejojo, kad tai padėtų išlaisvinti moksleivių vaizduotę, o jų žodyną praturtintų įvairesniais lietuviškais žodžiais. – Vaikų vis paklausiu, kiek žmonių moka anglų kalbą, o kiek lietuvių. Todėl turime saugoti savo žodį, kad jis neišnyktų.“

Dešimties minučių taisyklė

Ko gero, visi žino, kas buvo Jonas Jablonskis. Didžiausią bendrinės lietuvių kalbos ugdytoją, tobulintoją, jos pagrindų kūrėją, pirmąjį bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretiką Vydūnas vadino „lietuvių kalbos sąžine“. Paradoksas, bet šiandien J.Jablonskio vardu pavadintoje gimnazijoje dažniau girdima anglų kalba. Tarptautinio bakalaureato diplomo programos moksleiviai matematiką, istoriją ir kitus dalykus pažįsta per angliškus žodžius. Pertraukų metu tarpusavyje mokiniai taip pat nekalba lietuviškai.

„Mūsų pokalbio temai šis užrašas labai tinkamas“, – trumpam atstojusi prieš „Kauno dienos“ fotografės blykstę, J.Jablonskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, Tarptautinio bakalaureato diplomo programos (DP) mokytoja Dalia Sudarienė ranka mostelėjo į drabužių spinteles.

Užrašas ant vienos iš jų jaunesnių klasių moksleivius kvietė įsigyti dėvėtą uniformą. Tiesa, kvietimas buvo išraitytas anglų kalba.

„Praėjusią savaitę pas mane buvo mokinė, mokyklą baigusi daugiau  nei prieš penkerius metus. Išgirdusi, kokia bus mūsų pokalbio tema, ji ėmė juoktis. Sako: pamenate, kaip jūs už kiekvieną „yes“ duodavote mums po minusą, o ką aš šiandien girdžiu mokyklos koridoriuje?“, – D.Sudarienė prasitarė, minusų sistemą pakeitusi kita – dešimties minučių taisykle.

Pagal ją likus dešimčiai minučių iki lietuvių kalbos pamokos ir dar dešimt minučių jai pasibaigus, moksleiviai turi kalbėti tik lietuviškai.

„Nėra lengva. Įsivaizduokite, aštuonias pamokas visus dalykus jie klauso angliškai, o pas mane ateina vienai ar trims pamokoms ir turi greitai persijungti“, – vieniems, anot D. Sudarienės, tai pavyksta greičiau, kitiems prireikia laiko.

Nuomonė: D.Sudarienė nelinkusi tikėti scenarijumi, kuriame lietuvių kalbai lemta išnykti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Lengviau reikšti mintis

Prieš mudviejų pokalbį gimnazijos senbuvė, anuomet ir pati sėdėjusi šios mokyklos suole, paklausė mokinių, kodėl jie kalba angliškai net pertraukų metu. Dauguma tokį kalbinį pasirinkimą motyvavo ilgalaikiais ateities planais, nesusijusiais su Lietuva. Vadinasi, nepriekaištingos anglų kalbos žinios jiems būtinos.

„Mokslo metų pradžioje su devintokais analizavome Homero „Odisėją“. Jiems reikėjo pagrįsti arba paneigti teiginį, kad už tėvynę nėra nieko brangiau. Išgirdusi tai, viena devintokė ėmė juoktis. Žinoma, buvo ir kitaip manančių, todėl užvirė diskusija. Požiūris į tėvynę pasikeitė su Ukrainos įvykiais. Kai kuriuos moksleivius tai labai paveikė. Jie suprato, kad visi ilgalaikiai planai, kuriuos turi, gali sugriūti per vieną dieną“, – kalbėjo pedagogė.

Kai kurie moksleiviai sakė, kad jie galvoja ir net sapnuoja angliškai.

Dar viena priežastis, kodėl moksleivių lūpose užsienio kalba skamba dažniau nei lietuvių – saviraiška. Esą angliškais žodžiais lengviau išreikšti savo mintis.

„Kai kurie moksleiviai sakė, kad jie galvoja ir net sapnuoja angliškai, – ne veltui, anot pedagogės, gimnazistai neretai pamiršta tam tikrus lietuviškus žodžius. –  Ypač tarptautinio bakalaureato mokiniai, kurie viską mokosi angliškai. Jie sako, kad angliškai tą žodį žino, o lietuviškai – ne. Tada vaikai padeda vienas kitams. Aš ir pati tobulinau savo anglų kalbos žinias, kad galėčiau suprasti, ko reikia, ir padėti jiems.“

Pasirodo, anglų kalba padeda ne tik reikšti mintis, bet ir išlieti savo pyktį, riebiau nusikeikti. Tokį punktą mokiniai taip pat įtraukė į savo sąrašą.

„Kai noriu pasakyti ką nors šiurkštaus, sakau tai angliškai, nes skamba ne taip bjauriai, – prisiminusi kelias gatvės mizanscenas, kai angliškas tekstas buvo papildytas rusiškais įterpiniais, pastaruoju punktu lietuvių kalbos mokytoja gerokai suabejojo.

Netiki prognozėmis

Patogiai įsitaisiusi klasės suole, kuriame jau kitą dieną per lietuvių kalbos egzaminą vietos ieškojo vienas iš poros šimtų gimnazijos abiturientų, D.Sudarienė mintimis grįžo į 2004–2006 metus, kai viename internetiniame dienraštyje buvo organizuojamos  savotiškos žinomų šalies žmonių apklausos. Aktorių, muzikantų, medikų, politikų ir kitų nusipelniusių žmonių skaitytojai galėjo klausti apie tuometį gyvenimą ir ateitį. Lietuvių prozininko, vertėjo ir redaktoriaus Juozo Apučio atsakymas, esą po šimto metų nebeliks lietuvių kalbos, pedagogei užgniaužė kvapą.

„Dar vienas pavyzdys. Prieš keletą metų dalyvavau seminare Vilniuje, kur vienas pranešėjas pasakojo apie neetišką vieno mokytojo klausimą. Gimnazistų jis pasiteiravo, po kelerių metų neliks Lietuvos su lietuvių kalba, – moksleivių atsakymas, anot pedagogės, ją nustebino ne mažiau nei pedagogo klausimas. – Dvyliktokai nerašė, kad klausimas neįmanomas. Jie sėdėjo, skaičiavo, o tada rašė, kad Lietuvos su lietuvių kalba neliks po dvidešimt, penkiasdešimt ar šimto metų. Jie net nesusimąstė. Tai labai skaudu ir labai sunku, bet, ko gero, ne vienas geopolitikas pamąsto apie tą anglakalbę Lietuvą.“

Todėl, kol gali, D.Sudarienė moksleiviams primena jų kilmę ir lietuviško žodžio grožį. Ne veltui daugiau nei prieš dešimtį metų Niujorke leidžiamas „The New York Times“ rašė, kad lietuvių kalba pasižymi nuostabia struktūra, yra tobulesnė už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė už lotynų kalbą ir įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų.

Baigdama pokalbį sužinojau, kad J.Jablonskio gimnazijoje pamokų pabaigos neskelbia skambutis, o netrukus iš D.Sudarienės lūpų išgirdau svajonę ir apie kitokią lietuvių kalbos pamokos pradžią.

„Reikėtų pradėti nuo lietuviško žodžio, bet tokio gražaus, kurį galėtume vartoti, kuris mums tiktų kalbantis. Matau, poreikis auga, nes jei vienas žodynas plečiasi, kitas –  siaurėja.  Labai nenorėčiau, todėl ir dedu visas pastangas, kad lietuvių kalba būtų svarbi, brangi mūsų tapatybės dalis, – kiek tai pavyks, anot pedagogės, priklauso ne tik nuo mokytojų, bet ir nuo tėvų, senelių. – Einu vieną dieną gatve ir girdžiu, kaip mama klausia savo dukros, su kuo ji „pasišierino“ sausainiais. Negirdėjau, ką atsakė mažoji. Pakako to, ką išgirdau iš jos mamos.“