Kauno mieste ir rajone gyvena šeštadalis visų Lietuvos šimtamečių ir dar vyresnių žmonių. Vieni ilgaamžiai tebėra guvūs ir darbingi, kitų senatvę apsunkino ligos.

Mieste – 51 šimtametis, rajone – 17

Gyventojų registro tarnybos duomenimis, Kauno mieste šiuo metu gyvena 51 šimtametis (15 vyrų, 36 moterys). Vyriausiam vyrui – 107, moteriai – 110 metų.

Kauno rajone gyvena 17 šimtamečių (4 vyrai, 13 moterų). Vyriausiam vyrui – 104, moteriai – 103.

Tarnyba skelbia, kad visoje Lietuvoje gyvena 419 žmonių, kuriems daugiau nei 100 metų. Tarp jų – 306 moterų ir 113 vyrų.

Vyriausia Lietuvos moterimi tituluojama 120 metų sulaukusia Šalčininkų rajono gyventoja. Vyriausiam šalies vyrui – jau 114 metų. Jis gyvena Marijampolėje.

Ilgaamžių gretas praretino krizė

„Sodros“ duomenimis, Kaune pernai pensiją gavo tik vienas šimtametis vyras, o šiemet tokių – net 12. Prieš krizę, 2008 metais, tokių vyrų ir moterų buvo po lygiai – 21. Sekančiais, 2009 metais, tokių ilgaamžių vyrų buvo likę vos 5. Per tuos metus trečdaliu sumažėjo ir šimtamečių moterų – iki 14.

Su jubiliejumi sveikinami šimtamečiai, pasak „Sodros“ vyriausiosios ryšių su visuomene specialistės Birutės Tamaliūnienės, dažnai būna puikią atmintį tebeturintys, mėgstantys bendrauti žmonės.

„Teko sveikinti eilėraščius rašančią ir mintinai deklamuojančią šimtametę, kita šoko valsą savo gimtadienio proga, vienas vyras dar vairavo automobilį, kitas grojo lūpine armonikėle, o jaunystės dainas traukė daugelis“, – vardijo pašnekovė.

Ji teigė sutikusi ir tokių ilgaamžių, kurie nemetė savo pomėgių – toliau skaito, mezga, meistrauja. Tačiau vis dėlto nemažai aplankytų šimtamečių sunkiai serga, nebevaikščioja.

„Visiems ilgaamžiams būdingas vienas charakterio bruožas – gerumas ir tolerancija. Paklausti apie ilgaamžiškumo paslaptis, beveik visi tvirtina, kad svarbiausia gyvenime nepykti. Be abejo, jiems išgyventi padeda artimų žmonių meilė bei genai“, – įsitikinusi B. Tamaliūnienė.

Iki gilios senatvės kepė raguolius

Stasė Zokienė, jau šešis dešimtmečius gyvenanti miškų apsuptame Ežerėlyje, Kauno rajone, spalį irgi atšventė savo šimtąjį gimtadienį.

1912 metais Šakių rajone, Būdviečių kaime, gimusi Stasė augo gausioje devynių vaikų šeimoje. Ilgaamžiškumo genus paveldėjo ne tik ji: vis dar gyvena 90 metų sulaukęs jauniausias Stasės brolis ir 93 metų sesuo.

Sulaukusi trisdešimties, moteris ištekėjo už dešimčia metų vyresnio ūkininko Juozo Zoko. Pora ūkininkavo, sovietų laikais dirbo kolūkyje, o atsikraustę į Ežerėlį abu triūsė durpyne. „Durpes kroviau porą metų, darbas nebuvo sunkus – kas ten sunkaus gali būti, kai esi jaunas!“, – prisimena senus laikus namų šeimininke buvusi, sūnų auginusi, daržus ir gyvulius prižiūrėjusi Stasė.

Tačiau didžiausia moters aistra – šakočiai, arba, kaip vadina ji pati, – raguoliai. Senolė taip ir atsako paklausta, ką veikė gyvenime: „Kepiau raguolius!“ Kiek jų iš viso iškepta per ilgus metus – neįmanoma net suskaičiuoti: „Būdavo, kad per dieną ir 2-3 iškepdavau“.

Raguolių kepimo meno Stasė išmoko iš savo sesers. Iš pradžių kepdavo tiesiog lauke, ant malkų, vėliau, pasistatę namą, Zokai rūsyje įsirengė ir raguoliams kepti skirtą krosnį. Pati iki šiol būdama didelė smaližė, ji savo skanėstais ilgą laiką džiugino tiek namiškius, tiek visus kaimo gyventojus.

Nors moteris dėl silpnokos sveikatos ir kankinančio artrito raguolių nebekepa, tačiau jos meno sėkmingai išmoko marti Irena, kuri su vyru Vytautu gyvena anytos namuose Ežerėlyje ir ją prižiūri.