Dirba ir mankštinasi

Kai prie durų mus pasitiko J.Maksvytis suabejojome, ar šis vyras tikrai ir yra tas šimtametis jubiliatas. Guvus, energingas, geros klausos.

„Nusikasėme bulves, neseniai obuolius visus baigiau suskinti. Man tai gera mankšta“, - iškelia rankas į viršų vairuotoju daugybę metų dirbęs vyras. Jis kalbėjo, kad lapų kol kas dar negrėbsiąs – iki šalnų jų dar daugiau prikris. Tačiau šiomis dienomis eis paskaldyti malkų.

„Matot, kaip jis gerai išlaikytas, - nusijuokė trylika metų jaunesnė Juozo žmona Elena ir pagyrė vyrą, kad jis rytais ir mankštą daro. Šis aiškino, kad labai atsiliepia savijautai, jeigu kurią dieną mažiau juda, ilgiau vienoje vietoje pasėdi. Tuomet kitą dieną jaučiasi mažiau energingas, tarsi sustingęs.

„Tik akys jau silpnėja. Atšvenčiu jubiliejų ir jau imsiuosi remonto“, - apie planuojamus vizitus pas medikus kalbėjo J.Maksvytis, pridūręs, kad visą gyvenimą nemėgo žiūrėti TV. Kas kita – radijo klausymasis.

Savaitgalį ir pirmadienį jam teko išklausyti daugybę sveikinimų ir linkėjimų. Be artimųjų jį pasveikino ir Kauno vicemerė Rasa Šnapštienė, perduodama mero Visvaldo Matijošaičio linkėjimus, Aleksoto seniūnijos atstovai bei kt.

Bombardavimas ir tremtis

J.Maksvyčio manymu, jo ilgaamžiškumo paslaptis – daug judėti, dirbti, nesijaudinti dėl menkniekių, stengtis išlaikyti ramybę, natūralus maistas. „Mūsų vaikai (du sūnus, dvi dukros) labai geri“, - papildė vyrą ponia Elena, pridūrusi, kad gali tikrai ramiai gyventi. Be to, ir jie įsikūrę labai ramioje vietoje – prie III forto.

Tačiau jaunystėje abiem teko patirti daugybę sunkių išbandymų. „Mes, karo vaikai, visko matėme – ir bombardavimų, ir vokiečių, ir rusų – su tėvais gyvenau netoli Aleksoto aerodromo“, - aiškino Elena.

Juozas tarnaudamas kariuomenėje dalyvavo mūšiuose fronto linijoje. Prie Klaipėdos buvo sužeistas, kai į šlaunį pataikė skeveldra. Gydyti jis buvo išvežtas į Latviją, o artimieji per klaidą informuoti, kad jis žuvo. Po dviejų savaičių artimieji gavo Juozo laišką iš ligoninės, kad jam viskas gerai. Vėliau jo tėvai ir sesuo buvo ištremti, o jį patį nuo tremties išgelbėjo tai, kad jis buvo užsiregistravęs, kaip karo dalyvis.

Mėgsta pyragėlius ir tortus

Ponia Elena pasakojo, kad su Juozu susipažino, kai šis būdamas maždaug trisdešimties atsikraustė į Kauną. „Viename kieme gyvenome“, - apie pažinties aplinkybes prabilo elegantiška inteligentiška moteris, visą gyvenimą pradirbusi siuvėja.

Vaikystėje labai džiaugdavausi gavęs saldainių. Ir dabar labai mėgstu saldumynus, pyragėlius, tortus.

Kuo jį sužavėjo Elena? „Darbšti buvo“, - teigė Juozas. Ar yra klausimų, dėl kurių labai skiriasi abiejų nuomonės? „Per daug komandų duoda“, - juokavo vyras. „Na jau. Jeigu labai komanduočiau, kaži, ar būtume kartu taip ilgai išgyvenę“, - šypsodamasi gynėsi Elena.

Paklausta, kaip dalydavosi buities rūpesčiais, kurių auginant keturis vaikus tikrai netrūko, ji sakė, kad vienai visko nešti tikrai nereikėjo. Vyras esant reikalui nevengė ir sau bei vaikams valgyti pagaminti, ir kitus darbus nudirbti – ūkininkaudami prie namų laikė ir gyvulių. Dabar jų jau atsisakė.

Kokia gimtadieninė dovana Juozui per gyvenimą labiausiai yra įstrigusi? „Vaikystėje labai džiaugdavausi gavęs saldainių. Ir dabar labai mėgstu saldumynus, pyragėlius, tortus. Ir vaisius mėgstu, bet valgau ir daržoves. Jas užsiauginame patys“, - apie kasdienę veiklą pasakojo J.Maksvytis, gimęs ir užaugęs Šakių rajone Lukšių kaime, kurio jau nebelikę, tačiau ten atsiėmę žemę jis su šeima dar šiek tiek ūkininkauja.

Dėl sviesto ir sūrių į parduotuvę jie taip pat neina. Elena juos pagamina iš ūkininkų atvežto pieno.