– Vadovaujate didelei klinikai, kur ligoniai dažniausiai operuojami. Kai sugyja pjūvis, lieka randas. Kodėl sakote, kad jo nebėra?

– Chirurgijoje, taip pat ir mūsų ligoninėje, labai daug kas pasikeitė. Anksčiau darbo metodus diktavo autoritetai, jie buvo mokytojai, sukaupę didžiulę patirtį, ir duodavo naudos mokiniams, kolegoms ir pacientams. Per daugelį metų ta patirtis buvo sudėta į mokslines studijas, išpublikuota rekomendacijomis, kurios labai aiškiai teigia, ką daryti, kad gydymas būtų sėkmingas. Ilgainiui, prasidėjus medicinos industrijos erai, gydymo metodai išaugo savo marškinėlius. Tai, ką įprastinėmis priemonėmis buvo sukūrę autoritetai ir viskas gerai funkcionavo, ėmė keisti mokslas, naujos technologijos pradėjo siūlyti dar tobulesnius sprendimus. Dabar, naudojant šiuolaikinius medicinos prietaisus ir priemones, tą patį galima padaryti su mažesne skausmo doze ir rizika, greičiau, lieka gražesnis kosmetinis vaizdas.

– Jūsų klinikoje pagrindinis tikslas ir autoritetas yra naujausios technologijos?

– Prasidėjo nauja era, kai chirurgai ir kiti specialistai tapo neatsiejami nuo naujovių – technologijų, aparatūros, kitų priemonių, be kurių šiandien nebeišsiverčiama. Nuo seno buvę santykiai tarp ligonio, ligos ir gydytojo pasikeitė, nes atsirado dar vienas dalyvis – medicinos įranga ar priemonės. Jas taikydami, ligonius gydome tiksliau, greičiau, sukeliame mažiau skausmo.

– Bet viso to gydytojams reikia išmokti, ir tai ne vien medicina, bet ir techniniai dalykai?

– Įdomiausias dalykas chirurgijoje yra tas, kad visą laiką turi mokytis naujų metodų ir technologijų, o tai – visapusė nauda ligoniui. Gydytojui – visapusis rūpestis: turime ligą pažinti kaip ir anksčiau, o gydymo metodikų padaugėjo, prie klasikinių prisidėjo naujos moderniosios. Jas reikia suvokti, mokėti valdyti. Jei tai aparatas – mokėti nustatyti jo veikimo parametrus, juos keisti, priklausomai nuo aplinkybių, tiksliai įvertinti tyrimo duomenis. Jei tai instrumentas – mokėti jį tiksliai panaudoti. Gydytojai pateko lyg į užburtą ratą: kuo geriau ligoniui, tuo sudėtingiau gydytojui.

Zigmantas Urniežius

– Bet to ne vengiate, o imatės savanoriškai?

– Chirurgai, diagnozuodami ligas ir jas gydydami, visada siekia tobuliausio sprendimo. Galima sakyti, kad tai pagrindinis šiuolaikinio chirurgo instinktas. Technologijos mums tarnauja bet kuriame etape, todėl turime būti ir esame jas gerai įvaldę, pradedant diagnostika. Tai yra tyrimai ultragarsu, endoskopu, rentgenu, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso metodais. Taikome ir intervencinę minimaliai invazinę diagnostiką, kai pakanka įdurti ir paimti biopsiją, atlikti punkciją ir ištraukti patologinių skysčių, įvesti dreną į patologijos vietą, punktuoti kraujagyslę, ją praplėsti stentu ar stabdyti kraujavimą ją užkemšant – embolizuojant. Pavyzdžiui, į organizmo uždegimo zoną kontroliuodami ultragarsu įvedame dreną išleisti susikaupusį skystį, pavyzdžiui pūlius, kraują, ir taip išvengiame didelio pjūvio operacijos. Iš giliai kūne esančio auglio imame gabalėlį audinio jį ištirti, kad sužinotume, ar tai gerybinis, ar piktybinis darinys. Nuo to priklauso operacijos taktika: išplėstinė, šalinant limfmazgius, ar mažesnės apimties. Nuo piktybiškumo priklauso ir priešoperacinis gydymas, nes gali būti taikoma papildoma spindulinė ar chemoterapija.

Operacijos metu diagnostikos tikslais naudojamės rentgenu, kai į tam tikrus latakus, gyslas, ertmes suleidžiame kontrastinės medžiagos. Ji užpildo tiriamus organus ir suteikia informacijos apie jų būklę – susiaurėjimą, išsiplėtimą, užsikimšimą, plyšimą ir panašiai. Chirurgijos specialistai privalo žinoti ir rentgeno aparatūros ypatumus, ir vaizdų interpretaciją – mokėti skaityti tyrimų rezultatus.

Chirurgija eina link to, kad echoskopiniai, endoskopiniai, rentgenologiniai tyrimai, kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso vaizdai specialistui suteikia vispusį – lyg trimatį patologijos vaizdą. Valdydami šias technologijas, diagnozuodami ir gydydami galime taikyti bet kurį metodą nuo mažiausiai iki maksimaliai invazinio, vadinamojo klasikinio, priklausomai nuo pakitimų lokalizacijos, dydžio, ir rinktis optimalų, labiausiai tinkantį ligoniui. Jei moki tik klasikinį ar tarpinį metodą – būsi ribotas, gydymas nebus optimalus.

– Visą operacijos apimtį ir gydymą nustatote iš anksto?

– Technologijos padeda iki smulkmenų išanalizuoti ligą ir nustatyti būsimos operacijos apimtį, parenkame optimalų metodą, specialistų komandą, turėdami omenyje, kokie gretimi organai gali būti įtraukti. Nustatome operacijos trukmę, galimas rizikas, būsimą paciento būklę po operacijos. Atrodo, pacientui tai labai gerai, bet darbo krūvis chirurgui nemažėja. Jis turi labai tiksliai išmanyti visas technologijas, tiek fizinę pusę, tiek įrangos specifiką, žinoti visas jos galimybes ir taikymo indikacijas. Aparatūros turime labai daug, technologijų – taip pat, ir, nepaisant didelio darbo krūvio ir sudėtingumo, jis tampa daug įdomesnis, o pagalba ligoniui – efektyvesnė.

Diagnozavus ligą ir operaciją atlikus laiku, randų nėra, lieka tik nežymūs taškeliai.

Pavyzdžiui, gydant labai paplitusias tulžies pūslės ir tulžies takų, kasos ir kepenų ligas chirurgas turi išmanyti visas šiuolaikines tyrimo ir gydymo technologijas. Šios ligos yra labai dinamiškos, dažnai vienu metu progresuoja kelių organų patologija. Reikia intensyviai stebėti kasos būklę, ar nesivysto šio organo nekrotinis uždegimas, ar nesikemša, nesiplečia tulžies takai ir nesivysto mechaninė gelta. Svarbu sekti, ar nesivysto ūmus destrukcinis tulžies pūslės uždegimas – cholecistitas. Kasdienis ligonio stebėjimas įvairiomis diagnostikos priemonėmis leidžia operatyviai parinkti tinkamiausią gydymą, svarbiausia, savalaikį, kad nebūtų pavėluota. Reikalui esant, pasitelkiami ultragarso, magnetinio rezonanso ir kompiuterinės tomografijos ar endoskopiniai dvylikapirštės žarnos ir tulžies bei kasos latakų tyrimai. Tai dažniausiai taikoma sunkiems ligoniams.

Daugybe technologijų, kurias laiku ir atitinkamais deriniais taikydami, nustatome kompleksinę patologiją ir parenkame palankų pacientui gydymą, per trumpiausią laiką jį išvaduodami iš rizikos faktorių ir išgydydami. Prisidėjus bet kokiai komplikacijai, pavyzdžiui, tulžies takams užsikimšus akmenimis, nekrotiniam pankreatitui dėl kasos intensyvaus uždegimo, chirurgai turi mokėti vertinti radiologinius audinių pokyčius, reikalui esant – punktuoti, drenuoti susikaupusius uždegiminius skysčius, kad neįsivyrautų infekcija, prireikus – ir operuoti. Kai specialistas išmano, žino visas tas technologijas, jas operatyviai parenka ir gali taikyti vieną po kitos, atlikti laparoskopinę tulžies pūslės operaciją ar endoskopinį tulžies latakų valymą nuo susiformavusių akmenų. Jei endoskopiškai neįmanoma išvalyti, atliekama minimaliai invazyvi laparoskopinė tulžies latakų revizija. Neatverdami pilvo į latakus įvedame lanksčius endoskopus ir svetimkūnius surenkame jais. Net ir atvirų operacijų metu, kai per audinių sluoksnį negalime visko matyti, taikome rentgeno ir ultragarso diagnostiką. Ultragarso daviklį dedame į pilvaplėvės ertmę ir matome, kas yra giliau. Kaip žvejai gaudo žuvis su echolotu, taip ir chirurgai tarsi su echolotu projektuoja pjūvio lokalizaciją, dydį arba intervencijos vietą, jau atvėrę pilvaplėvę. Labai gerai, kai visa tai yra vieno žmogaus rankose.

– Vadinasi, specializacija nebereikalinga?

– Specializacija medicinoje visada išliks. Kai komanda greta – gali ją pasitelkti, bet būna, kad čia ir dabar tau vienam reikia visų diagnostikos ir gydymo žinių išrinkti palankiausią gydymo būdą. Dalyvaudami Europos ir pasaulio medicininiuose renginiuose pastebime tendenciją, kad kiekvienas specialistas valdytų kaip įmanoma daugiau diagnostinių ir gydymo manipuliacijų. Jau dabar matome, kad ateities chirurgas, tarsi žmogus orkestras arba robotas, valdys daugelį instrumentų ir technologijų.

– Chirurgija yra ypatinga sritis, praktiškai netaikanti gydymo vaistais?

– Chirurgija nėra alternatyva medikamentiniam gydymui. Ji taikoma, kai vaistai neveiksmingi. Jei tęsiamas gydymas jais, laikas prarandamas veltui, liga progresuoja. Džiaugiamės, kad vis daugiau pacientų pas mus ateina laiku, suprasdami, kad operacija reikalinga. Būna situacijų, kai tai vienintelis geriausias gydymo būdas, juolab operuojant kaip pas mus, taikant šiuolaikines technologijas.

– Operacija palieka randus?

– Diagnozavus ligą ir operaciją atlikus laiku, randų nėra, lieka tik nežymūs taškeliai.