Koja persikreipė į kitą pusę

Kovo 10 d., apie pusę trijų, Savanorių prospekte, "Kalniečių poliklinikos" stotelėje, kaunietė įlipo į 11-ojo maršruto troleibusą.

"Dešinėje rankoje laikiau rankinę ir maišelį, kaire ranka įsikibau į priekinės sėdynės rankeną... – tiesa, teisme dvi liudininkės tvirtino, kad Angelė nesilaikė saugumo technikos – vienoje rankoje laikė rankinę, kitoje – maišelį. – Pradėjus važiuoti troleibusas staigiai trūktelėjo ir kritau atgal."

Ekonomikos technikumą baigusi ir prekybos srityje dirbusi senjorė tėškėsi į rėmą prie vidurinių troleibuso durų, krito žemėn ir akimirksniu pajuto didelį skausmą dešinėje kojoje.

Prie jos suskubo keli troleibuso keleiviai.

"Pajutau, kad kažkas blogai, dešinė koja persikreipė, o vienas vyras panoro batą patiesinti", – kaip vėliau senjorei paaiškino gydytojas, po šleivikaulio lūžio dažnai atrodo, kad batas persisuka į kitą pusę. – Bijojau prarasti sąmonę, nes skausmas buvo didelis, tad troleibuse mobiliuoju telefonu iškviečiau greitąją pagalbą."

Iš pradžių 72 metų vairuotojas pasiūlė keleiviams moterį išsodinti ant suoliuko stotelėje, tačiau negalėdama ištverti skausmo ji liko troleibuse ir laukė greitosios.

Šlaunikaulio lūžis su pasislinkimu. Tokią diagnozę, peršvietę rentgenu senjorei koją, nustatė Kauno klinikinės ligoninės medikai.

Namuose viskas griūva

"Operacija truko daugiau nei dvi valandas, šlaunikaulį sutvirtino varžtais – daugiau nei du mėnesius guliu ir beveik negaliu pajudėti", – atsiduso A.Stanukaitienė.

Pirmą kartą gyvenime lūžį patyrusi moteris neslėpė skausmo, liūdesio ir apmaudo.

Daugiau nei dešimt metų tik viešuoju transportu važinėjančiai moteriai liūdna, kad vairuotojas nepasiteiravo, kaip ji jaučiasi, kad dabar tik padedama vyro ir tik su vaikštyne pajėgia nueiti į tualetą, sėdėti gali ne ilgiau kaip 10–15 min.

"Gydytojas sakė, kad koja gis ilgai, reikia ramaus, gulimo režimo. Be to, galbūt reikės ir antros operacijos, – dūsavo kadaise tik tulžies operaciją išgyvenusi senjorė. – Koja patinusi, skauda. Netrukus vėl važiuosiu pas gydytoją."

Moteris savęs nevadina pedante, tačiau po kojos lūžio jaučia, kad namuose viskas, pasak jos, griūva, nes vyras taip pat nelengvai vaikščioja.

Raudondvaryje gyvenančiai Angelei sunku, kad baigėsi jos šeimininkavimas namuose: iki šlaunikaulio lūžio energinga moteris apsipirkdavo parduotuvėje, turguje, gamino valgyti, prižiūrėjo jau aštuonerius metus pas juos gyvenančią 105 metų senolę – vyro mamą, kurią, sulaukusią šimtmečio, sveikino rajono valdžia.

Dėkoja dukrai ir draugėms

Dienos lovoje moteriai prailgsta, ilgai skaityti ji negali – akyse kaupiasi ašaros. Ko gero, nuo trauminio šoko sutriko širdies ritmas.

Įprasta diena – ilga ir monotoniška: aštuntą valandą vyras atneša pusryčius į lovą. Beje, tai dvelkia ne romantika, bet liūdesiu.

"Kol sėdėdama pavalgau per dešimt minučių, vėl pradedu jausti  skausmą. Vėl guluosi, pažiūriu televizorių, paskaitau, vyras palydi į tualetą, – apie monotonišką dviejų mėnesių kasdienybę pasakojo senjorė. – Jau pavasaris, turime sodelį, o aš negalėsiu po jį vaikščioti, tvarkyti."

Tiesa, senjorė pasidžiaugia, kad ją lanko šeimos gydytoja sunkiai dirbanti ir kitame Kauno gale gyvenanti dukra, jos draugės, kaimynės: "Jos ir valgyti pagamina. Vyras, deja, ne itin geras virėjas. Maistą gamindavau aš. Ką aš be pagalbininkų daryčiau?"

Svajojanti pasveikti, išvengti antros operacijos ir greičiau vėl pradėti vaikščioti senjorė visus ragina viešajame transporte būti itin atidžius, pagalvoti apie saugos diržus, ypač jei važiuoja daugiau nei 20 metų senumo troleibusu.

"Artimieji ir aplinkiniai mane ramina, kad jei ne kojos lūžis, galbūt tą kovo dieną būtų įvykusi didesnė nelaimė? Turėjau susitikti su vyru, gal mus būtų partrenkęs automobilis? – nepaisant skausmo, pesimizmo ir liūdesio, senjorė save guodė ir daug kartų klausė, už ką senatvėje jai ši bausmė. – Save raminu, nors dabar labai sunku. Labai."