Sąvartyne rastas autentiškas duris prieš tai varstė savivaldybės darbuotojai. Išaiškinus faktą, kad institucija, turinti rodyti pavyzdį, tarpukario statinį išniekino plastikinėmis durimis, pažadėta atgal grąžinti senąsias.

Įrodymas – internete

Praėjusią savaitę "Kauno diena" aprašė architekto Algimanto Kančo ir asociacijos "Tai laikinoji sostinė" surengtą akciją, gėdinančią tarpukario pastatus darkančius šeimininkus. Atkreipti visuomenės dėmesį paskatino atliekų aikštelėje aptiktos išmestos stilingos Smetonos laikų medinės durys.

Būrys vyrų, neabejingų Kauno tarpukario architektūros likimui, po Naujamiestį nešiojo rastąsias duris ir ieškojo, iš kurio namo jos išimtos. Buvo stabtelėta ir ties K.Donelaičio g. 6-uoju namu, kuriame įsikūręs miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius ir kelios privačios kontoros. Čia neseniai įdėtos plastikinės durys, tačiau suabejota, kad savivaldybės atstovai būtų galėję taip barbariškai pasielgti, ir paieškos pratęstos, bet durims namai tąkart nebuvo rasti.

"Kauno diena" straipsnyje kvietė atsiliepti durų šeimininkus. Architektas A.Kančas pažadėjo, kad visuomenininkų surinktomis lėšomis durys bus restauruotos ir įstatytos atgal.

"Kauno diena" netrukus išsiaiškino, iš kur šios durys. Pakako suvesti adresą "K.Donelaičio g. 6" į google.lt skyrelį "žemėlapiai", čia buvo parodytos pernai užfiksuotas pastato vaizdas. Abejonių neliko – pastate matyti tos pačios išmestosios durys, o šalia iškaba – "Vaiko teisių apsaugos skyrius". Taip pat ir skaitytojai liudijo, kur dar visai neseniai matė įstatytas šis duris.

Neatsiliepė, nes keliavo

Savaitę buvo laukiama, ar atsilieps durų atsikratę šeimininkai, tačiau tvyrojo tyla. Vakar, atvykus prie to paties pastato, sunkiai sekėsi patekti į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Jį saugo ne tik šviesiai rudo plastikinės durys, bet ir naujintelė telefonspynė.

Kelias minutes spaudėme nurodytus skaičius ir kalbėjome su skyriaus darbuotojais, bet šie nesutiko įleisti, siūlydami kreiptis į vedėją. Per telefonspynę nurodytu vedėjos kodu niekas neatsiliepė, tik paskambinus mobiliuoju telefonu pasigirdo vedėjos Birutės Daugėlienės balsas. Tada ji pati nusileido iš ketvirto aukšto atidaryti durų.

B.Daugėlienė patvirtino, kad medinės durys išimtos būtent iš čia. Skyriaus vadovė esą buvo išvykusi ir straipsnio apie durų šeimininko paieškas nematė, todėl nereagavo. Savivaldybės atstovė paaiškino, kad senosios medinės durys buvo išgverusios, spyna klibanti, todėl kreipėsi į savivaldybės Bendrąjį skyrių, kad sutvarkytų, o kaip tai daryti – restauruoti ar keisti plastikinėmis, esą sprendė ne ji.

B.Daugėlienė papasakojo, kad prieš kelis mėnesius pakeistose duryse iš pradžių nuo grindų iki viršaus buvo stiklas, B.Daugėlienė pareikalavo palikti langą tik iki pusės durų, nes taip esą saugiau. Paklausta, ar jai nesinorėtų turėti senąsias smetonines duris, moteris patikino, kad ji mielai ir toliau jas varstytų, jei tik jos bus tvarkingos, saugios. Kitų to paties namo patalpų naudotojai esą dėl durų keitimo neprieštaravo.

Vedėja pridūrė, kad jai pačiai plastikas nepatinka, bet dėl tolesnių durų keitimo detalių nusiuntė aiškintis į Bendrąjį skyrių.

Pakeitimą susiejo su Garliava

Telefonu kalbintas savivaldybės Bendrojo skyriaus vedėjas iš pradžių kvietė šį klausimą spręsti kada nors vėliau, tačiau su tuo nesutikus, nusiuntė pas Administracinių pastatų priežiūros poskyrio vedėją Gediminą Barkauską.

Prie savivaldybės pagrindinės įeigos sutikęs pasirodyti G.Barkauskas gerokai nustebo, kokiu klausimu jį užklupo žurnalistai ir architektas A.Kančas. G.Barkauskas tikino straipsnio apie durų akciją taip pat neregėjęs, tik vieną ausimi girdėjęs apie kažkokių durų nešiojimą.

G.Barkauskas pasiteisino, kad įvyko nesusipratimas. "Jei būčiau žinojęs, kad tas namas projektuotas kokio ten architekto? Elzbergo? Tikrai būčiau jų nekeitęs", –  tvirtino savivaldybės pastatus prižiūrinčio poskyrio vadovas. Tiesa, iš pradžių jis suabejojo, ar tai tikrai kalbama apie tas pačias duris. Po to jis paaiškino, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus duris teko keisti skubiai esą dėl saugumo – tai susiję su vadinamaisiais Garliavos įvykiais.

"Ar tie įvykiai jau pasibaigė?" – retoriškai klausė G.Barkauskas po žurnalistų pastebėjimo, kad durys pakeistos vos prieš kelis mėnesius.

Savivaldybės darbuotojas ragino pateikti sąmatą, kiek kainuotų restauruoti senąsias duris, esą tada būtų svarstoma, ką daryti. A.Kančui patikinus, kad savivaldybei restauravimas nekainuos, kad tai bus atlikta visuomenininkų pastangomis, G.Barkauskas neturėjo kur trauktis.

"Mes pasiryžę įstatyti senąsias duris", – galiausiai ištarė G.Barkauskas ir su A.Kanču sukirto rankomis. Architektas spėja, kad duris restauruoti gali kainuoti iki kelių tūkstančių litų. Per kiek laiko tai bus atlikta, kol kas jis negalėjo atsakyti. Tikimasi, kad šis pavyzdys paakins kauniečius labiau tausoti paveldą.