Visuomenės požiūris keičiasi

Kauno rajono socialinių paslaugų centro socialinio darbo organizatorė, koordinuojanti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, Edita Ablačinskienė pastebi, kas socialinio darbuotojo įvaizdis visuomenės akyse po truputėlį kinta. "Aš labai džiaugiuosi, kad šeimos į socialinį darbuotoją po truputėlį pradeda žiūrėti ne kaip į kažkokį svetimkūnį, kontroliuotoją, kuris tarsi vertina, ar šeimos suaugusieji tam tikras pareigas atliko ar ne, o kaip į pagalbininką, kuris šeimai parodo kryptį, ją pastiprina, parodo galimus sprendimo būdus esant krizinėms situacijoms. Tačiau šeima pati turėtų nuspręsti, kokias problemas ji nori įveikti. Tada socialinis darbuotojas tam žmogui ar šeimai žingsnelis po žingsnelio gali padėti pasiekti rezultatą. Svarbu, kad šeima tą pagalbą gautų oriai, be kontrolės, be prievartos", – sako pašnekovė.

Socialinis darbuotojas – tik pagalbininkas, pastiprintojas. Tokia misija ima tikėti ir vis daugiau šį darbą dirbančių žmonių. Tikimasi, kad tuo patikės ir visuomenė, ir Lietuvos gyventojai į socialinį darbuotoją kreipsis noriau. "Dabar prie išankstinių nuostatų prisideda ir tam tikros grupės mūsų kolegų pavadinimas – socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis. Ir nuostata yra tokia: jei pas mane atėjo toks darbuotojas, vadinasi, su mano šeima kažkas negerai: dabar mane tikrins, stebės", – visuomenės baimes įvardijo E.Ablačinskienė.

Kauno rajone beveik prieš metus patvirtinta tvarka, kuria remiantis socialinio darbuotojo pagalba gali būti teikiama visoms šeimoms, besilaukiančioms ir turinčioms nepilnamečių vaikų.

"Šeimai galbūt reikia padėti žengti į priekį, paskatinti, pažiūrėti, kaip jiems sekasi, ar jie vykdo tam tikrus įsipareigojimus, užduotis. Tačiau socialinis darbuotojas – tik padėjėjas. To Kauno rajone stengiamės laikytis, – socialinė darbuotoja pastebi, kad Kauno rajono savivaldybėje šioje srityje dirbama kiek kitaip nei kitur. – Socialiniai darbuotojai, susitikdami su šeima, pirmiausia klausia: kokios, šeimos narių nuomone, yra jų problemos ir kuo socialiniai darbuotojai galėtų padėti jas sprendžiant. Kartais žmonės dėl to labai nustemba." Pašnekovės žodžiais, labai svarbu, kad šeimos pačios įvardytų problemas.

Skatina kreiptis pačius

Nors su problemomis susiduriančios šeimos skatinamos į socialinius darbuotojus kreiptis savo noru, tokių šeimų vis dar beveik neatsiranda. "Tiesiausias kelias gauti pagalbą – kreiptis į seniūniją. Tačiau iki šiol ne visos šeimos žino apie tokią galimybę. Kol problemos dar neužaugusios iki labai didelių, mes galim efektyviau padėti šeimai. Deja, praktika rodo, kad žmonės dažniau yra linkę laukti, kentėti vieni, galvoti, kad jie patys išspręs kylančias problemas. Tačiau, kai atsiranda kažkokių išorinių požymių, pavyzdžiui, dėl tėvams skiriantis kylančių konfliktų kenčia vaikai, dažnai darželio auklėtojos pastebi, kad vaikas ateina sunerimęs, verkiantis, pavargęs. Neretai paaiškėja, kad tėvai jau konfliktuoja ne tik dienomis, bet ir naktimis", – pasak E.Ablačinskienės, tuomet neretai giminės, kaimynai, mokytojos ar darželio auklėtojos išreiškia susirūpinimą dėl to, kas vyksta šeimoje. Jei Vaiko teisių apsaugos tarnyba nustato, kad šeimoje iškilusi pernelyg didelė grėsmė vaikui, vaikas iš šeimos paimamas. "O socialinis darbuotojas toliau ir dar intensyviau dirba su šeima, kad nebeliktų tos priežasties, dėl kurios vaikas buvo paimtas", – sako pašnekovė.

Svarbu pranešti tarnyboms

E.Ablačinskienė pastebi: Lietuvoje dar gajus nuo sovietmečio išlikęs mąstymo stereotipas, esą, jei praneši atitinkamoms tarnyboms apie tai, kad kitoje šeimoje galbūt vyksta negeri dalykai, esi skundikas. "Aš sakau: nereikia skųsti, bet reikia pranešti, jei matai šeimą, kuriai pats padėti negali, bet galbūt kažkas kitas gali. Labai džiaugiuosi, kad žmonės darosi mažiau abejingi, bendruomeniškesni, praneša apie smurtą šeimoje ar, jų manymu, prasidėjusią šeimos krizę", – visuomenės pokyčius pastebi socialinė darbuotoja.

E.Ablačinskienė koordinuoja bendradarbiavimą tarp institucijų, kurio reikia, kad pagalba šeimai būtų teikiama efektyviau. "Yra buvę atvejų, kai, pradėjus taip bendradarbiauti, šeimai buvo pasiūlytas gyvenamasis būstas, ir tai siūlė ne savivaldybė, o privatūs žmonės, pasiūlytas ir darbas. Šeimai susidūrus su problemomis dažniausiai prireikia psichologo pagalbos. Jei žmogus suserga sunkia liga – galima pasiūlyti ir tam tikrą finansinę pagalbą", – užsiminė moteris.

Pašnekovės žodžiais, tarpinstitucinis bendradarbiavimas po truputį stiprėja. Į vieną komandą siekiama suburti visas institucijas, teikiančias pagalbą šeimai: savivaldybės administraciją, seniūniją, socialinių paslaugų centrus, sveikatos priežiūros, švietimo įstaigas, policijos pareigūnus, probacijos tarnybą, specializuotus pagalbos centrus, tokius kaip pagalbos moterims centrai. Taip pat bendruomenines, nevyriausybines organizacijas. "Didžiausia užduotis – visas tas institucijas sujungti bendram darbui, – pripažįsta E.Ablačinskienė. – Savivaldybės patvirtintoje pagalbos šeimoms teikimo tvarkoje  įvardyti visi, kurie teikia pagalbą šeimai, ir visų atsakomybės, kas ką turi daryti. Kai visa tai surašyta, yra labai aišku, kaip dirbti." Pasak E.Ablačinskienės, kiekvienos į krizę patekusios šeimos atvejis aptariamas seniūnijų komisijose, sudaromas pagalbos šeimai planas.

Bendradarbiaujant skirtingoms institucijoms, Kauno rajone buvo parengtas prevencinių priemonių planas. "Tokio išsamaus plano, kiek žinau, kitos savivaldybės neturi, – užsiminė moteris. – Ten surašyta viskas, ką šeimai gali pasiūlyti savivaldybė, bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos, policija."

Į prevencinį darbą įtraukiamos ir švietimo įstaigos. "Visi kartu siekiame, kad problemos šeimose neužaugtų iki didžiulių, jas siekiame atpažinti ir tokioms šeimoms padėti kuo greičiau. Tai visos Lietuvos mastu turėtų būti didžiausias prioritetas, nes taip ir pigiau, ir efektyviau, ir mažiau žalos šeimai", – pastebi pašnekovė.

Socialinis darbuotojas tam žmogui ar šeimai žingsnelis po žingsnelio gali padėti pasiekti rezultatą. Svarbu, kad šeima tą pagalbą gautų oriai, be kontrolės, be prievartos.

Ji pripažįsta: socialinio darbuotojo darbas – sunkus emociškai. Ypač tada, kai atrodo, kad yra visos sąlygos padėti šeimai, tačiau šeima ar vienas jos narys, turintis priklausomybę, pagalbos atsisako.

Vis dėlto moterį guodžia mintis apie šio darbo prasmę. "Dirbdamas socialiniu darbuotoju, 100 proc. žinai, kad dirbi prasmingą darbą: esi ten, kur skauduliai, padedi šeimoms. Džiugu matyti, kai šeimoje prasideda pokyčiai, kai ten, kur buvo priklausomybė, visi šeimos nariai pradeda atsitiesti, suaugusieji susiranda darbus, gerina buitį. Tai suteikia prasmę dirbti toliau", – su šypsena kalba E.Ablačinskienė.

Žino, kaip nesielgti

Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja Janina Dabašinskienė užsiminė: yra atvejų, kai socialiniais darbuotojais pradeda dirbti kažkada iš biologinių tėvų paimti vaikai. "Viena mergina, augusi globos namuose ir pas globėjus, dabar pati dirba Pagynės vaikų globos namuose, ir ten ja negali atsidžiaugti. Tai yra geriausia darbuotoja: pati visa tai perėjusi, ji puikiai žino, kaip jaučiasi vaikai, žino, kaip bendrauti su jais ir kaip nereikia daryti, kad jie gerai jaustųsi", – pasakojo VTAS vedėja.

Kitas atvejis – jauna mama, užaugusi ne biologinėje šeimoje, įsivaikinusi vieną vaikelį, dabar siekia įsivaikinti antrą. "Kai aš jos paklausiau, kodėl ji nenori imti globoti, nes taip gautų ir tam tikrą valstybės paramą, ji pasakė: noriu, kad tas vaikas turėtų mano pavardę, vadintų mane mama, jaustųsi kaip tikras mano vaikas. Ne tik šeimoje – ir mokykloje. O globojamas vaikas ir mokykloje jaučiasi kitaip – tai minėta mergina buvo patyrusi savo kailiu", – apie psichologinius niuansus užsiminė J.Dabašinskienė.

Ji prisipažino: ir VTAS darbuotojai kartais suabejoja darantys gerą darbą paimdami vaikus iš šeimos. "Juk bet kokiu atveju vaikai paprastai myli savo tėvus, ir paėmimas iš šeimos yra trauma. Tačiau kai tokiomis savo abejonėmis pasidalijau su viena jau užaugusia iš šeimos mano paimta mergina, ji pasakė: kuo aš šiandien būčiau, jei būčiau likusi toje šeimoje? Nes jos tėvai taip ir nepakilo iš duobės. O ta mergina baigė mokslus, įgijo išsilavinimą, turi šeimą, augina vaikus", – tėvų ir užaugusių vaikų gyvenimą palygino vedėja.

Pagalba senyviems žmonėms

Senyvo amžiaus žmonės – ta amžiaus grupė, kurios atstovams beveik visiems reikia socialinio darbuotojo paslaugų. Ypač prastesnės sveikatos, pasiligojusiems, prikaustytiems prie patalo. Tokių senolių nemažai Ežerėlio slaugos namuose. Neskaičiuojant kito personalo, su 45 globotiniais čia dirba trys socialiniai darbuotojai ir dvylika trylika jų padėjėjų. "Socialinio darbuotojo padėjėjai yra tarsi mūsų gyventojų asistentai. Jie tenkina gyventojų poreikius, tvarko kambarius, juos maitina, prausia, keičia drabužius. Esant reikalui, jie palydi mūsų senjorus į ligoninę, kitur. O socialiniam darbuotojui tenka ir  dokumentus, kurių yra nemažai, sutvarkyti, bendrauti su mūsų gyventojo šeima, parengti atvykusiojo pas mus adaptacijos planą ir atlikti kitus darbus", – pasakojo Ežerėlio slaugos namų direktorė Irena Tamulevičienė.

Globotinių amžiaus vidurkis – 75–79 metai. Kambariuose kartu stengiamasi apgyvendinti panašios sveikatos būklės, net panašių interesų senjorus. "Šiems žmonėms ir skirtingus užsiėmimus reikia organizuoti. Turime ir užimtumo specialistą, kuris organizuoja renginius, skaitymus, piešimo terapiją. O pas mus gyvenančių senolių sveikatai skiriame didžiausią dėmesį: turime ir slaugytojų, ir reabilitacijos specialistą, ir puse etato pas mus dirbantį gydytoją", – vardijo I.Tamulevičienė.

Margarita Venslovienė

Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja

Lietuvoje šeimos dažnai stengiasi būti savarankiškos, problemas linkusios spręsti pačios, pasiremdamos vidiniais ištekliais ir turimomis žiniomis, sunkiai įsileidžia ir priima pagalbą iš šalies. Klaidinga manyti, kad pagalbos prašymas yra silpnumo ženklas. Pripažinti, kad tau sunku ir reikia pagalbos, yra stiprybės ir išminties požymis. Bet kuri šeima gali patekti į  tokią situacijoją, kai vidinių išteklių ar turimų žinių nepakanka problemai spręsti ir reikia ieškoti pagalbos iš šalies.

Pagalbos specialistų poreikis nuolat didėja, kadangi Kauno rajono savivaldybė – viena sparčiausiai augančių savivaldybių. Kauno rajono socialinių paslaugų centre sukurtos paslaugos visoms socialinių paslaugų gavėjų grupėms: socialinio darbo specialistai organizuoja ir teikia pagalbos į namus ir dienos socialinės globos vienišiems senyvo amžiaus ir neįgaliems asmenims paslaugas, neįgalius vaikus auginančioms šeimoms teikiama įvairiapusė socialinė pagalba stiprinant vaikų savarankiškumą, padedant atrasti jų stiprybes ir peržengiant negalios ribas, organizuojant sociokultūrinius renginius, tėvų savitarpio pagalbos grupes. Pagalbos šeimai tarnybos specialistai siekia šeimų įgalinimo stiprinant šeimų gebėjimus savarankiškai spręsti problemas, gerina socialinius šeimos narių įgūdžius. Tam, kad gyventojams būtų reikalingos paslaugos prieinamos, siekiama jas teikti kuo arčiau gyvenamosios aplinkos.