Būtent šie Vilkijos apylinkių gyventojai tradicinėje Kauno r. savivaldybės apžiūroje-konkurse "Gražiausia sodyba 2019 m." kategorijoje "Gražiausiai tvarkoma sodyba" tapo nugalėtojais.

Seniūnas Arūnas Bačiūnas džiaugėsi, kad po septynerių metų nominacija vėl grįžo į Vilkijos apylinkių seniūniją. "Žinoma, per šį laikotarpį esame pelnę antrą ir trečią vietas. Apžiūrai-konkursui neteikiame bet ko, visuomet turime tikslą laimėti, – šypsojosi seniūnas. – Pirmiausia konkursą organizuojame seniūnijoje. Vilkijos apylinkių seniūnijoje nėra daug sodybų, kurios būtų tvarkomos pavyzdingai. Dešimtyje kaimų aptinkame vieną, kuri išties būtų verta dėmesio ir tokio apdovanojimo."

"Mano akys keliaujant po rajono savivaldybę pamatė stebuklus. Sukurtus be galingos technikos, savomis rankomis, kiekvieną dieną su begaliniu jautrumu ir meile savo gyvenamajai aplinkai. Mejarų sodyba Akuotų kaime sužavėjo grožiu, estetika, ištisą vasarą žydinčiomis augalų kompozicijomis", – sakė apžiūros-konkurso komisijos narė, Kauno r. savivaldybės vyr. architektė Jurgita Kalvinskaitė.

Mejarų sodyba Akuotų kaime sužavėjo grožiu, estetika, ištisą vasarą žydinčiomis augalų kompozicijomis.

Pirmiausia aplinka – paskui namas

Mejarų namą iki šiol puošia meniška lenta: Kauno rajono "Draugystės" kolūkio tvarkingiausia sodyba 1985 m. "Įsivaizduokite, Mejarai jau prieš 34 metus turėjo šį pomėgį, žinoma, anais laikais grožio samprata buvo šiek tiek kitokia", – kalbėjo A.Bačiūnas.

M.Mejarienė patikslino: "Į Akuotų kaimą atsikraustėme 1976 m., o aplinką tvarkyti pradėjome dar tuomet, kai namas tik kilo. Dar tik ruošėmės statyboms, o jau buvome pasisodinę aktinidijų, Žagarės vyšnių. Namą pasistatėme su vyru, padedami giminių ir draugų. Su vyru kartu esame jau daugiau kaip 50 metų, atšventėme auksines vestuves. Džiaugiuosi, kad abu turime tą patį pomėgį – puoselėti aplinką. Be gamtos, be grožio gyvenimas yra beprasmis. Manau, kad visi suvokiame grožį ir nesame jam abejingi, tik jį kuriame kiekvienas savaip", – šypsojosi moteris.

Iš pradžių sodybos sklypas buvo gerokai mažesnis – tik 15 arų, o dabar siekia 35 arus. "Mes iš karto negalėjome suplanuoti viso sklypo, teko pridėtus lopinėlius derinti vieną prie kito. Žinoma, didžiausias dėmesys visuomet buvo ir tebėra skiriamas pirminiam sklypui", – pasakojo gražiausiai pakaunėje tvarkomos sodybos šeimininkė. Tačiau ir ten, kur sodinamos bulvės, auginamos daržovės ar pastatyti šiltnamiai, jaučiamas kūrybiškumas: keroja dekoratyvinis putinas, veša dzūkiški kadagiai, levandos.

Rūtų užtenka visoms nuotakoms

Marytei iš augalų labiausiai patinka rožės, gvazdikėliai, senovinės gėlės: sumedėję bijūnai, rūtos. Jų vestuviniams vainikėliams pinti yra gavusios kone visos šio ir aplinkinių kaimų nuotakos.

"Gėles sukomponuoju taip, kad, atrodo, tik uždėk lankelį ir bus krepšelis. Man labai gražu, kai išėjus į kiemą prieš akis atsiveria žaluma, todėl gyvatvorei pasirinkome tujas. Jos puošia sodybą, ypač kai apkarpai. Be to, gyvatvorė saugo kitus sodybos augalus nuo skersvėjų. Nė neįsivaizduoju, kaip sodyba atrodytų be tujų", – tvirtino M.Mejarienė.

Žiema mums – tarsi katorga, nukasi sniegą, ir tiek tos veiklos. Tokį plotą pavasarį, vasarą ir rudenį prižiūrėti nėra lengva, tačiau ta veikla mums kelia džiaugsmą ir pasitenkinimą.

Nors moteris turi geras rankas, ne visos gėlės prigyja Akuotų kaimo žemėje. "Azalijoms pas mus nepatinka, bet išmokome auginti ir prižiūrėti rododendrus. O pridengti kaktusai puikiai išgyvena lietuviškas žiemas", – vardijo moteris.

Gyvatvores sodybos šeimininkai rūpestingai karpo ir formuoja, gėlynus apkraštuoja akmenų borteliais. Kai pražysta, ypač akį sodyboje traukia ir kvapais vilioja įvairiaspalvės lelijos. Ūksmingesnis kampas tinka ir patinka paparčiams. Į nediduką sodybos šeimininko įrengtą baseinėlį čiurlena kriokliukai, svyra pelargonijos, o vandenyje plūduriuoja vandens lelijos.

Kas keleri metai M. ir A.Mejarai sodyboje vis ką nors atnaujina. Idėjų jie pasisemia važinėdami po Lietuvą, apžiūrėdami kituose rajonuose esančias gražiausias sodybas.

Prižiūri apylinkių kryžius

Mejarai puoselėja ne tik savo sodybos aplinką. Kai Marytė dar dirbo Saulėtekio Antano Mackevičiaus pagrindinėje mokykloje, prie jos įrengė gėlyną, su vyru dekoratyvinių buksmedžių prisodino aplink skulptūrą, prižiūri apylinkėse esančius kryžius. Algirdas aplink nušienauja žolę, o jo žmona pasirūpina gėlynais. "Man ir gražu, ir smagu. Jauni žmonės neturi laiko, bėga į darbus, o seni jau energijos ir sveikatos nelabai turi", – šypsojosi moteris.

M.Mejarienė energijos pasisemia puoselėdama augaliukus. "Kai dar dirbau mokykloje, pasitaikydavo visokių situacijų, pavargdavau. Grįžusi nueidavau į daržą, sukišdavau rankas į žemę. Manau, kad žemė turi stebuklingų galių. Žinoma, vieni atsipalaiduoja vienaip, o kiti – kitaip", – sakė pašnekovė.

Ir dabar, jei suskausta galva ar kilsteli kraujospūdis, Marytė nepuola gerti tablečių, o eina pasidarbuoti prie augalų. Tokia veikla negalavimus kaip ranka nuima. "Žiema mums – tarsi katorga, nukasi sniegą, ir tiek tos veiklos. Tokį plotą pavasarį, vasarą ir rudenį prižiūrėti nėra lengva, tačiau ta veikla mums kelia džiaugsmą ir pasitenkinimą", – tikino gražiausiai pakaunėje tvarkomos sodybos šeimininkė.