Pereiti į pagrindinį turinį

Tarpukario studentai – lietuviškų radijo aparatų pionieriai

2016-06-10 08:11

Šiemet Lietuvos radijas mini 90 metų jubiliejų. Dabar tai sunku įsivaizduoti, tačiau 1926 m. šis įvykis sudrebino Lietuvą, o pagrindinė tuomet problema buvo, iš kur gauti radijo aparatą.

Jaunimo iniciatyva

"Kauno diena", padedama kauniečio radijo istorijos puoselėtojo Zenono Langaičio, pasidomėjo, kaip radijo aparatai sudrebino tuometę Lietuvos rinką.

Populiarinant radiją tarpukario Lietuvoje, daug nuveikė Kauno VDU Studentų technikos draugija. Jos iniciatyva buvo gaminami pirmieji lietuviški radijo imtuvai.

Pasak Z.Langaičio, Lietuvos studentų technikų draugija (STD), įkurta 1923 m. rudenį, yra viena seniausių VDU studentų organizacijų tarpukario Lietuvoje. Ją įsteigė Technikos fakulteto asistentas inžinierius Jurgis Vidmantas. "Draugijos nariai turėjo savo uniformą, ženklą, kuris buvo ir ant studentų kepurių, antspaudų ir kitur. Be to, draugija rūpinosi ir savo ekonominiais reikalais: įkūrė knygyną, savišalpos kasą, spaudos biurą, bufetą, kino teatrą dabartiniame Gedimino g. 40A pastate, o 1930 m. koncesiniais pagrindais – Radijo sekciją, kuri ilgainiui išplėtojo savo veiklą už VDU ribų. Prie šios studentų organizacijos prisijungė verslininkas Pranas Baranauskas.

Kai 1926 m. birželio 12-ąją Kaune pradėjo veikti pirmoji lietuviška radijo stotis, Lietuvoje smarkiai padidėjo radijo aparatų paklausa. 1925 m. šalyje tebuvo registruota 172 radijo aparatai, o 1930 m. – 11 526. Kartu su šia paklausa atsirado vietos platesnei veiklai – atvežti į Lietuvą radijo aparatus iš užsienio ar juos surinkti iš atsivežtų detalių, imtuvus taisyti, šviesti visuomenę. Tad to ir ėmėsi verslo remiami studentai. Ir jiems tai sekėsi. Tai patvirtina atsiliepimai 1930 m. spaudoje apie Kaune vykusią Žemės ūkio ir pramonės parodą. Joje didžiulio susidomėjimo sulaukė STD Radijo sekcijos paviljonas, kur, be kita ko, buvo demonstruojami ir vietinės gamybos radijo aparatai.

Siūlė radiją "žiūrėti"

"Radijo imtuvų poreikis anuomet Lietuvoje buvo toks didelis, kad ta problema jau buvo sprendžiama valstybiniu lygiu, skatinant visas lietuviškas radijo plėtros iniciatyvas. Deja, iki šiol man nepavyko aptikti nei STD Radijo sekcijos pagaminto radijo imtuvo, nei jo nuotraukos, tačiau, manau, kad ilgainiui tai pavyks", – sakė Z.Langaitis.

Radijo sekcija 1931 m. surengė pirmą radijo aparatų parodą Laisvės al. 33 (pagal dabartinę numeraciją). Joje buvo demonstruojami ne tik užsienio, bet ir vietinės gamybos radijo aparatai, ir net televizorius, tiesa, su primityviai priimamu vaizdu, panaudojant ranka sukamą vaizdo skleidimo diską ir radijo signalus. Tad neatsitiktinai Radijo sekcija savo reklamoje 1933 m. rašė: "Per radijo ne tik pasikalbėti, bet ir pasimatyti galima." Tais pačiais metais STD Radijo sekcija suskilo. Viena dalis buvo P.Baranausko vadovaujama STD Radijo sekcija, kuri netrukus perorganizuota į bendrovę "Radiotechnika". Likusioji STD Radijo sekcijos dalis, vadovaujama Antano Mikalausko, ėmėsi įvairesnės veiklos ir pasivadino STD radijo, perkūnsargių ir elektrotechnikos sekcija. Tad buvę bendražygiai pradėjo konkuruoti. Įdomu, kad A.Mikalausko vadovaujama sekcija tapo vieno Švedijos radijo aparatų gamintojo generaline atstove Lietuvoje ir, kas svarbu, pradėjo pati gaminti radijo aparatus, pritaikytus provincijos gyventojams. Kaip atrodė toks aparatas, nežinoma.

"Surasti tokį aparatą – didžiausia Lietuvos senų radijo imtuvų kolekcininkų svajonė", – neslėpė Z.Langaitis.

Išjudino Lietuvos verslą

Provincijai skirti radijo imtuvai vadinosi "Stedynai". Tarpukario spaudoje minimi net aštuoni jų modeliai: du – maitinami iš elektros tinklo, šeši – elementais. Z.Langaitis pabrėžė, kad A.Mikalausko įmonės veiklos pelnas buvo skirtas studentų mokslo reikalams. 1936 m. ilgas šios bendrovės pavadinimas buvo sutrumpintas, o tiksliau sugrąžintas senasis – STD Radijo sekcija. Tačiau jau kitais metais ši puikiai dirbusi sekcija iškrito  iš spaudos akiračio. Kodėl?

"Tuo metu verslas Lietuvoje pajuto, kad naudinga importuoti radijo aparatus. Kaipmat atsirado radijo aparatų gamintojų atstovų, o keli Lietuvos verslininkai ėmėsi radijo imtuvus gaminti ir surinkti iš užsieninių detalių. Tad STD patyrė finansinių nuostolių – reikėjo investicijų. Tam ryžosi inžinieriaus M.Salevskio vadovaujama bendrovė, ir STD Radijo sekcija 1937–1938 m. sandūroje persikėlė į patalpas Laisvės al. 64, kur užsiėmė radijo aparatų prekyba, atstovaudama vienam Vokietijos radijo aparatų fabrikui. Matyt, verslas sekėsi, nes sekcija aukojo, pavyzdžiui, šauliams, kad jie įsigytų ginklų", – pastebėjo Z.Langaitis.

Išliko "Radiotechnikos" imtuvas

P.Baranausko 1933 m. įsteigta bendrovė "Radiotechnika" prekiavo užsienio radijo imtuvais, rengė jų parodas, taisė aparatus, leido knygas ir teikė kitokias paslaugas. Įdomiausia "Radiotechnikos" veiklos sritis – lietuviškų radijo imtuvų gamyba. "Išlikusiame 1933–1934 m. kainoraštyje smulkiai aprašyti radijo aparatai, kainos. Taip pat nurodomos radijo lempų, elementų, akumuliatorių, kitų detalių kainos. Pastaroji informacija skirta tiems, kurie siekė patys pasigaminti radijo aparatą, nes importiniai imtuvai buvo labai brangūs", – aiškino kolekcininkas.

Tame išlikusiame kainoraštyje pateiktos dešimties radijo imtuvų (detektorinių ir lempinių) modelių kainos. Pridėjus dar aštuonis modelius, kuriuos tuo pačiu metu siūlė STD radijo, perkūnsargių ir elektrotechnikos sekcija, 1934 m. iš studentų įkurtos STD kilę meistrai siūlė net aštuoniolika lietuviškų radijo imtuvų. "Deja, nė vieno radijo aparato, kurį būtų galima įvardyti kaip STD dirbtuvių gaminį, nerasta, – apgailestavo Z.Langaitis.

Kai P.Baranauskas investavo į "Radiotechniką" 150 tūkst. litų, 1935 m. ši bendrovė tapo jo nuosavybe ir vadinosi Radiotechnikos bendrove, kuri sėkmingai dirbo iki pat pirmosios sovietų okupacijos. Bendrovė prekiavo užsienyje ir Lietuvoje pagamintais radijo aparatais, pirko imtuvus ir iš Kauno radijo fabriko "Karadi". Bendrovės apyvarta 1939 m. sudarė daugiau kaip pusę milijono litų. Įdomu ir tai, kad 1935 m. spaudoje rašoma, kad ši bendrovė pati gamino provincijai skirtus nepaprastai gerus ir nebrangius radijo imtuvus. Šie vadinamieji liaudies imtuvai sparčiai augino radijo klausytojų gretas.

Davido Smirnovo pėdsakas

"Tarpukario žurnaluose ir laikraščiuose nemaža ano meto vietinių radijo aparatų aprašymų, tačiau niekaip negaliu įminti mįslės – kodėl nei spaudoje, nei reklamose neišliko tų aparatų nuotraukų ir pačių imtuvų, o "Karadi" savo produkciją reklamavo nuolat? Gal tų lietuviškų aparatų buvo pagaminta labai mažai? O gal jų kaina nebuvo tokia žema, kaip teigė ano meto spauda? Savo kolekcijoje turiu vienintelį Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, Kęstučio Mataičio išsaugotą lietuvišką trijų lempų baterinį radijo aparatą "Radiotechnika" – to paties pavadinimo bendrovės, bet ne studentų technikos draugijos dirbtuvėse pagamintą imtuvą. Įdomu, kad "Radiotechnikos" aparato skalė išbraižyta ant pašto atviruko ruošinio nugarėlės, o imtuvo dėžė pagaminta paprasto staliaus įprastais įrankiais. Toks aparatas, pažymėtas 406 numeriu, 1935 m. galėjo kainuoti apie 135 litų, tačiau tai tik mano nuomonė", – pripažino pašnekovas.

Z.Langaitis atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiame imtuve buvo sumontuotos JAV gamybos radijo lempos, tai buvo retenybė net Europoje. Tai paaiškinama tuo, kad "Radiotechnika" palaikė nuolatinius ryšius su su amerikiečiais. Įdomu ir tai, kad tokios lempos anuomet sudarė SSRS radijo aparatų gamybos pagrindą. Jas po 1935 m. SSRS naudojo, bet jau kaip savos gamybos radijo lempas. Tad rusai turėtų būti dėkingi amerikiečiams už puikių radijo lempų gamybos licenciją, kurią suteikė JAV kompanijos RCA įkūrėjas žydas Davidas Smirnovas, kilęs iš Rusijos.

Istorijos epilogas

Z.Langaičiui pavyko aptikti vieno pirmųjų lietuviškų radijo aparatų kūrėjo pėdsakus Lietuvoje. Pasak pašnekovo, bendrovė "Radiotechnika" buvo nacionalizuota 1940 m.

Kaip Z.Langaičiui pasakojo P.Baranausko dukra Vida, 1940 m. prie "Radiotechnikos" parduotuvės atsirado žydų tautybės žmogus, kuris liepė P.Baranauskui darbe nebesirodyti. Verslininko visas turtas ir banko sąskaitos buvo konfiskuotos. Šeima išvažiavo gyventi į Vilnių, kur P.Baranauskas dirbo knygyne. Buvusį verslininką netrukus ištiko paralyžius. Prasidėjus karui, Baranauskai išvažiavo pas pažįstamus į kaimą. Šeimos galva pamažu taisėsi ir po karo pradėjo dirbti Mažeikių kraštotyros muziejuje. Mirė 1971 m. per patį vasaros žydėjimą. Palaidotas Rietavo kapinėse.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų