Filosofu, dėstytoju ir rašytoju prisistatantis kaunietis Tomas Kavaliauskas gerokai sudrumstė dvasininkų gyvenimą, parašęs prieštaringai vertinamą knygą apie Kauno kunigų seminarijos gyvenimą.

Knyga intriguoja, nes pats autorius tuometėje Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje studijavo 1989–1990 m. Jo knyga "Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių" vadinama romanu, tačiau jame tikrovės nuotrupos gerokai sumišusios su autoriaus fantazija.

"Norėjau, kad skaitytojas užsimirštų skaitąs romaną ir susidarytų įspūdis, kad čia – memuarai", – pripažįsta T.Kavaliauskas.

Ko gero, ta trapi riba tarp tikrovės ir autoriaus fantazijos labiausiai ir provokuoja.

"Skaitytoją knyga smarkiai klaidina, nes sudaromas įspūdis, tarsi viskas paimta iš tikrovės, nors iš tikrųjų tai tik fantazija. Liūdniausia, kad tose fantazijose – konkretūs ir lengvai atpažįstami asmenys", – pastebėjo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.

"Kauno diena" pakalbino knygos autorių, kad pasidalytų mintimis apie savo ieškojimus, romano atsiradimo aplinkybes.

– Jūsų – jaunuolio iš Panevėžio – pažintis su Kaunu mezgėsi Kunigų seminarijoje. Kodėl seminarija?

– Atvažiavau čia 1989-aisiais. Pašaukimo klausimas man buvo aktualus nuo ankstyvos paauglystės. Didelės įtakos turėjo Franko Dzefirelio filmas "Jėzus iš Nazareto". Panorau būti Kristaus mokiniu. Be to, tuo metu labai įtakinga buvo Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigų aplinka, stiprios asmenybės, kurios mane formavo, davė skaityti andergraundo literatūros – sovietmečiu tai ne visiems buvo prieinama. Stiprios asmenybės paskatino mane būti tarp tokių žmonių.

– Oficialiose jūsų, kaip mokslininko ir rašytojo, biografijose apie studijas Kunigų seminarijoje nėra nė žodžio. Gadintų CV? Kodėl?

– Ne, seminarijoje praleidau tik vienus metus ir netraktuoju to kaip kažkokio pasiekimo, dėl to ir netraukiu į CV. Nei aš ten diplomą gavau, nei ką. Baigiau du semestrus, turėjau pažymių knygelę su vertinimais lotynų kalba.

– Kodėl taip ir netapote kunigu?

– Galima sakyti – seminarija neatitiko lūkesčių. Vidinis jos gyvenimas nebuvo toks tyras, kaip aš įsivaizdavau. Ne veltui ne vienas Panevėžio kunigas mane įspėjo, kad geriau į seminariją stoti po tarnybos sovietinėje armijoje. Tada jau jaunuolis būna nebe 18-os, o 20-ies ar 21-ų, armijoje matęs ir šilto, ir šalto, labiau subrendęs, atsparesnis iššūkiams. Tada aš nelabai supratau, apie ką čia kalbama. Norėjau stoti, kaip galima greičiau, nes tas pašaukimas manyje tiesiog degė. Tik išėjęs iš seminarijos supratau, kad idealistu ten būti nėra gerai. Lengviausia, jeigu turi verslininko gyslelę, esi aktyvus, nesureikšmini per daug nuodėmių, nesusergi skrupulato liga, kai nori eiti išpažinties kasdien, kai bet kokia smulkmena jau yra nuodėmė ir visais įmanomais būdais sieki šventumo. Seminarijoje tokie žmonės buvo vadinami svajokliais, atšokėliais, mistikais.

– Nenorėjote toks būti?

– Perėjau tą etapą. Koks tai sudėtingas perėjimas, teatskleidžia romano herojai. Paskui kilo labai sudėtingų filosofinių klausimų, į kuriuos atsakyti reikėjo pačiam. Dažniausiai būdavo sakoma, kad jeigu klierikas paliko seminariją, tai kalta moteris – sugundė. Manęs niekas nesugundė – nei moteris, nei šėtonas. Išėjau filosofinių klausimų kamuojamas. Į mano rankas pakliuvo Antano Maceinos raštai, Juozo Girniaus "Žmogus be Dievo" – knygos, kurių ne tik pirmakursiai, bet ir daug baigiančiųjų seminariją nesugebėjo perskaityti. Seminarijoje buvo nemažai stiprių asmenybių, bet vis dėlto jų buvo mažuma. Daugiausia – siauros pasaulėžiūros, nelabai ką matę. Dieve, jeigu patys kunigai, dėstytojai Romos nebuvo matę, išskyrus rektorių! 1989 m. atsivėrė durys į Romą, ir daug kas ten išvyko studijuoti. Pajutau susvetimėjimą liturginėms praktikoms, nebesijaučiau savimi, ir dvasinės laisvės pojūtis išvedė mane iš seminarijos. Išėjau akademinių atostogų, filosofiniai klausimai tik sustiprėjo. Pradėjau studijuoti Tai Či (Taiji). Reikėjo tą vakuumą kuo nors užpildyti.

– Ar kartotumėte tai, ką patyrėte seminarijoje, ar ne?

– Bent vieniems metams – tikrai taip, todėl kad tai – absoliučiai unikali patirtis. 1990 m. mokėsi kone 200 brolių. Tai buvo seminarijos aukso amžius.

– Knygoje "Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių" viršelyje autorius Tomas Kavaliauskas pristatomas kaip rašytojas, filosofas, dėstytojas, nors literatūrinis herojus – tas pats Tomas Kavaliauskas – seminaristas, diakonas, be vienos minutės kunigas. Kokia idėja?

– Yra du atsakymai: rimtas ir ne. Nerimtas yra toks, kad Tomų Kavaliauskų yra tiek daug, kaip ir Jonų Kazlauskų, ir tas herojus tikrai neturi būti tapatinamas su manimi. Kita vertus, norėjau knygoje išlaikyti šią pavardę, nes tuo metu seminarijoje mokėsi du Kavaliauskai, tik skirtinguose kursuose. Maža to, Naująjį Testamentą iš senosios graikų kalbos į lietuvių kalbą išvertė kun. Česlovas Kavaliauskas. Ir pats svarbiausias dalykas – norėjau skaitytojui suteikti stipresnį dokumentikos įspūdį. Kad skaitytojas užsimirštų skaitąs romaną ir susidarytų įspūdis, kad čia – memuarai.

– Kodėl knyga apie seminariją? Skaudėjo viduje ir reikėjo išsipasakoti, ar nulėmė rinkodaros dalykai – tai, kas parašyta apie paslaptingą gyvenimą seminarijoje, sudomins skaitytojus, knyga bus perkama?

– Nežinojau, ar ji bus perkama, ar ne. Nesu tikras ir dabar. Rašytojo keliu daugiau mažiau ėjau nuo 1998 m., nuo filosofijos magistro studijų Kaune. Pirmieji bandymai buvo "Nemuno" redakcijoje, bendravau su Donaldu Kajoku, ypač – su Petru Venclovu. Ieškojau temos, kuri būtų verta romano. Esu rašęs novelių apie Kauno bohemos gyvenimą ir sulaukiau pastabų, kad tai jau aprašyta ir niekuo nenustebinsiu. Kita priežastis – manęs netenkino Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly" kokybė. Ši knyga – absoliutus fenomenas, bet Liudas Vasaris neieško Dievo. Jam kyla įtampa dėl celibato arba dėl meilės vienai ar kitai moteriai. O kur Jėzus Kristus? Dėl ko stojama į seminariją? Aš stojau dėl Jėzaus Kristaus. Įsivaizduoju, kad kiekvienas dėl to turėtų stoti. Leiskite netgi paklausti: kiek kartų romane "Altorių šešėly" vartojamas Jėzaus vardas? Ką tai sako apie personažą Liudą Vasarį?

– Ar ne per drąsu savo romaną sieti su garsiuoju V.Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly"?

– Kitas laikotarpis, kitas rašytojas, kita pasaulėžiūra ir tikslai. Visiškai nesidairiau, nors "Altorių šešėly" visada buvo greta, ir aš kartkartėm vis atsiversdavau, įsitikindavau, kad Kristaus ten nėra. Pasirinkau tokį pasakojimo kelią, kur Kristus eina priekyje.

– Dar prieš pradedantį versti knygos puslapius skaitytoją įspėjate, kad tai grožinės literatūros kūrinys ir bet kokie jame pasitaikantys sutapimai su aprašytais veikėjais, jų vardais ir pavardėmis, įvykiais bei istorijos faktais yra atsitiktiniai. Tačiau iš tiesų yra visiškai kitaip: konkretūs žmonės, erdvės aprašyti iki smulkmenų. Tiesą sakant, pabuvus seminarijoje visateisiu jos nariu visai nesunku atpasakoti tai, kas ten vyko ir kokie žmonės sukosi. Kiekgi knygoje literatūrinės kūrybos?

– Yra vietų, kur labai daug kas buvo taip, kaip parašyta, bet labai daug ir literatūrinės fantazijos. Pavyzdžiui, dialogai. Man primygtinai siūlė palikti tikrąją seminarijos rektoriaus pavardę, bet kaip aš galiu taip pasielgti, jeigu tikrai nežinau, ar rektorius, esant tokiai situacijai, tikrai taip būtų pasakęs? Be to, pirmame kurse aš neturėjau galimybės bendrauti su rektoriumi. Tie dialogai ir kartu su rektoriumi išgertas butelis – literatūrinė fantazija. Ėmiau tikrus faktus ir jungiau su literatūrine fantazija. Kai kurie personažai buvo ganėtinai įdomūs gyvenime ir nebereikėjo kažko papildomai pridėti ar atimti. Tų žmonių, kurie gali greitai atpažinti, nujausti tikrąsias pavardes – ne tiek ir daug.

– Ar sulaukė atsiliepimų iš dvasininkų?

– Susidariau įspūdį, kad eiliniai kunigai atsiliepia daugiau ar mažiau teigiamai, nes knyga sužadino prisiminimus ir sentimentus unikaliam gyvenimo būdui seminarijoje. Tikriausiai yra ir nuomonių, kad kai ko neturėtų būti.

– Romane perpasakojamos Šventojo Rašto egzegezės paskaitos, tikslios Šventojo Rašto citatos. Toli nuo religinių praktikų gyvenančiam žmogui gali kilti pagunda perversti šiuos puslapius. Negalvojote apie tai?

– Visų pirma esu dėstytojas ir man teorija yra svarbi. Kita vertus, jeigu rašau apie seminariją, tai ten nėra vien tik maldos vieta. Tai – ir studijų vieta. Diskusijos, vietinės intrigos 1990-aisiais labai dažnai rėmėsi tuo, kas kalbėta per paskaitas. Aprašyta Šventojo Rašto paskaita buvo viena iš paradigminių ir ją būtinai reikėjo papasakoti. Ir nustebino: tie, kurie neturi teologijos žinių ir skaitė romaną, nepervertė nė vieno tos sudėtingos teorinės paskaitos puslapio. Pasirodo, tas teorinis apsunkinimas – anoks čia trūkumas.

– Ar dabar su seminarija turite kokių nors ryšių?

– Su pačia seminarija – ne, bet dvasinis ryšys yra. Kai būnu Senamiestyje, visada bent akies kampučiu žvilgteliu. Žymė, be abejo, liko. Tik labai gaila, kad seminarijų buvo prikepta ir pašaukimai išskaidyti. Tai buvo tokia didelė vyskupų klaida! Tiesiog užmigo ant sėkmės laurų, nes, matyt, galvojo, kad tuos 200 brolių surinks ir Kaune, ir Vilniuje, ir Žemaitijoje. Na, bent jau po 100. Bet įsivyravus laisvei ir demokratijai, kylant vartotojiškai sąmonei ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje, nebeliko pašaukimų.

– O kur padėjote Jėzų ir pašaukimą? Uždarėte sandėliuke?

– Jėzus taip ir liko. Bet Franko Dzefirelio. Turiu šeimą, septynerių metų mažylį. Bet tai įvyko prabėgus daug metų po seminarijos. Žmona – iš literatūros pasaulio, paskui studijavo filosofiją. Jai buvo labai įdomu skaityti mano rankraštį. Daug diskutavome, ką pastiprinti, ką sušvelninti. Susituokėme Prisikėlimo bažnyčioje, ir vaiką ten pakrikštijome. Manau, kad apeigos bažnyčioje sutaurina santuoką. Apeigas atliko buvęs seminarijos draugas, brolis Kristuje.

Dvasininkai ir peikia, ir giria

Dabartinis Kauno kunigų seminarijos rektorius mons. teol. lic. Aurelijus Žukauskas 1989–1990 m. buvo T.Kavaliausko bendrakursis, bet tikino knygos "Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių" neskaitęs, tad ir vertinti negalįs.

"Šios knygos tikrai negalima lyginti su Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly". T.Kavaliausko knyga gerokai iškreipia seminarijos vaizdą, koks jis buvo tuo metu", – įsitikinęs Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.

Jis nusistebėjo, kad knygoje nėra nei vieno pozityvaus klieriko personažo, ir apskritai – viskas seminarijoje parodyta tik neigiamai. Dvasininko manymu, kokia institucija bebūtų, joje vis tiek yra kas nors ir pozityvaus.

"Keistai atrodo knygoje aprašyti santykiai: scenos, kur diakonas kelia sąlygas rektoriui arba dalyvauja posėdžiuose su seminarijos vadovybe, ko net negalėjo būti. Atrodo, kad autorius tiesiog prisirinko nuotrupų, detalių ir pridėjo savo fantazijos. Skaitytoją knyga smarkiai klaidina, nes sudaromas įspūdis, tarsi viskas aprašoma iš tikrovės, nors iš tikrųjų tai tik fantazija. Liūdniausia, kad tose fantazijose – konkretūs ir lengvai atpažįstami asmenys", – pastebėjo S.Tamkevičius.

Dabartinis Kunigų seminarijos studijų dekanas prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS neslėpė buvusio auklėtinio kūrinyje atpažinęs ir save. "Kaip romanas gal ir sklandžiai parašytas, bet yra negražu: pirmiausia, jis pats diakonu niekada nebuvo, yra baigęs tik pirmą kursą, ir kiti faktai iškraipomi. 36 metus dirbu seminarijoje, bet kai kas toje knygoje – visiška nesąmonė", – įsitikinęs prelatas.

Jam taip pat krito į akį autoriaus siekis personažus kurti paimant konkrečius seminarijoje dribusius asmenis, tik iškraipant jų pavardes. "Veikėjai ten atpažįstami, nepaisant to, kad iškraipytos pavardės. Ir mane ten mini. Man svarbiausia, kad knygoje užkabinami kai kurie dogminiai dalykai: apie Švenčiausiojo Sakramento nepripažinimą, Dievo Motiną Mariją. Tai yra baisus dalykas. Ateizmas sovietmečiu tiek nepadarė, kiek šita T.Kavaliausko knyga gali padaryti. Ypač jaunuoliams, kurie galbūt ruošiasi stoti į Kunigų seminariją", – rėžė V.S.Vaičiūnas ir užsiminė, kad norėtų su autoriumi susitikti ir pasikalbėti.

Norvegijoje, Oslo vyskupijoje sielovadą vykdantis kunigas Oskaras Petras Volskis gerokai kitaip pažvelgė į T.Kavaliausko knygą. "Nemaža dalis aprašytų personažų, įvykių, seminarijoje vyravusi dvasia yra perteikti gan tikroviškai. Gal dėl to kai kurie save romane atpažinę asmenys sureagavo ūmiai. Įtariu, vengdamas teisinių ir kitokių ginčų, autorius pasirinko romano žanrą", – pastebėjo kunigas.

Į seminariją įstojęs 1993 m. O.P.Volskis tikina pritariantis autoriaus teiginiui, kad "tai buvo unikali, į aukštesnius standartus besilygiuojanti katalikų dvasininkijos "subkultūra", nuspalvinta atgimimo laikų idealizmo, ieškojimų, jaunatviško džiaugsmo, bet dar neišgijusi nuo sovietinių žaizdų, susidurianti su modernybės ir pasaulietiškumo iššūkiais, žmogiškomis silpnybėmis. Neverta slėpti, kad, nepaisant trūkumų, tai buvo akivaizdžiai teigiama patirtis".

Kunigo nuomone, T. Kavaliausko romanas yra ne tik apie 1990 m. seminariją, tačiau ir to meto Lietuvos visuomenę bei Bažnyčią, iš kurios išaugo seminarijos fenomenas. "Tai liudijimas apie Bažnyčios "kaulų čiulpus" – parapijas ir šeimas, kurios nepaisant sovietų pastangų sunaikinti tikėjimą, subrandino pašaukimus, seminarijos brolius, kuriems teko patirti visokių išbandymų ir kliūčių. Perskaitęs šią knygą klausiau savęs, ar Lietuva dar yra ta žemė, kurioje galėtų atsirasti romane aprašyta, bet jau istorija tapusi seminarijos brolių civilizacija? Tie broliai dar gyvena, kai kurie jau yra iškeliavę Anapilin, bet daugumas dar tarnauja Viešpaties altoriui ir žmonėms", – įžvalgomis pasidalijo O.P.Volskis.