Visos gimnazijos pasiekimas

Mokytoja – šiuo metu mažiausiai laiko užimančios šios pareigos. L.Rutkauskienė – ir gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, ir Čekiškės bendruomenės pirmininkė. Jos iniciatyva suvienytos miestelio ir gimnazijos bendruomenių pastangos gražinant Čekiškę.

"Šis titulas – tai įpareigojimas dirbti. Tai – ne mano, o visos gimnazijos pasiekimas. Nemanau, kad aš kažkaip išskirtinai dirbu. Tokį titulą ne vienam iš mūsų kolektyvo galima būtų suteikti. Kaip vienas lauke ne karys, taip ir vienas mokytojas mokykloje visų darbų nepadarys", – įsitikinusi Metų mokytoja.

Pašnekovė atkreipia dėmesį į tai, kad mokykloje mokytojas dirba daug nepastebimų darbų. "Statybininkas pastato namą – mato visi. O mokykloje daug nematomo darbo. Įvyksta konfliktėlis – sprendi. Kvietiesi auklėtoją, vaiką, kažkurį iš tėvų. Esi ir tu. Kalbiesi. Ne kartą yra tekę skambinti mokinių tėvams, esame mes čia su vaikais visokių susitarimų patvirtinę. Kaip kas ką globosime, pasipasakosime ir kartu spręsime problemas, apie dažnai nepastebimą ir neįvertinamą mokytojų darbo dalį užsimena čekiškietė. – Šie darbai – nematomi, nekeliu klausimo, ar tai priklauso man pagal funkcijas, ar ne. Mokykla – tai mūsų antrieji namai. Jei tavo namuose netvarka ar kažkam negerai, reikia galvoti, ką daryti, kad būtų gerai. Kitaip, apie kokius darbo rezultatus, darbo kokybę, jauno žmogaus perspektyvas gali kalbėti? Visko 100 proc. neišspręsi, bet bandyti, kalbėtis, tartis reikia. Vaikams visada pabrėžiu, kad pirmiausia turime puoselėti žmogiškumą. Gavus tokį titulą, turiu dar labiau žiūrėti į priekį, dar daugiau dirbti, matyti vaikus, sekti jų likimus. Kad jie nepasimestų, kad būtų išspręsti ne tik mokslo, bet ir kitokie jų reikalai."

Sunkiausia palikti auklėtinius

Pokalbio su mokytoja atvykome į Čekiškės gimnaziją. Nuošaliau nuo miestelio iškilęs jos pastatas apsuptas medžių. "Šis rugsėjis man – 31-asis Čekiškės gimnazijoje. Iš karto po studijų pradėjau dirbti ir nė kiek nesigailiu. Tuomet galėjau rinktis iš trijų mokyklų: Čekiškės, Vandžiogalos ir Garliavos. Pasirinkau Čekiškę – čia buvau stovyklavusi vaikystėje. Man, kaunietei, paliko didelį įspūdį vietos gamta, ramybė. Abu su vyru, technologijų mokytoju, gavom mokykloje darbą, butą – dešimt metų gyvenome šalia mokyklos esančiame vadinamajame mokytojų name", – šypsosi čekiškietė.

Kas per tuos 30 metų mokykloje buvo sunkiausia? "Kai dėl administracinių pareigų du kartus teko palikti auklėjamąją klasę – dešimtokus. Buvo labai sunku, savo buvusiems auklėtiniams, tuomet vienuoliktokams, dvyliktokams, negalėjau pažiūrėti į akis, – sudėtingas akimirkas prisimena mokytoja. – Kitų sunkumų net neįvardyčiau. Nuo mažens norėjau būti mokytoja – tapau ja, norėjau eiti į darbą ir vis dar noriu. Būna, iškyla kažkokių problemų – pasikeitę dokumentai ar kita – bet tai – laikina, susitvarkai ir dirbi toliau. Be to, geros akimirkos labai greitai atperka laikinus sunkumus."

Užsiaugino mokinių meilę

Nors šiuo metu L.Rutkauskienė turi tik penkias savaitines pamokas, ji išlieka mokinių gerai vertinama mokytoja. "Net jei ir norėčiau pasakyti kažką blogo apie mūsų matematikos mokytoją, negalėčiau. Jos pamokose viskas išdėstoma labai įdomiai, šiek tiek kitaip, nei pas kitus mokytojus, ir gal paprasčiau", – sakė gimnazijos dvyliktokas Evaldas. Jam antrino klasės draugė Vytenė: "Labai gera mokytoja. Per jos pamokas mes dirbame visi kartu, jei kas nesiseka, mokytoja visada papildomai paaiškina."

Matematika – anaiptol ne visų moksleivių mėgstamas dalykas. Kaip ji užsiaugino vaikų meilę, mokydama šios disciplinos? "Niekada nesakau, kad matematika – svarbiausias dalykas, tačiau bandau įteigti: gal tau jos dar kada prireiks. Mokiniams sakau: kaip nepamiršk naudotis dviračiu, nes jis surūdys, taip ir savo proto, mąstymo nepalik nuošaly, – palygina mokytoja. – Be to, visada kuo greičiau bandau įsiminti vaikų vardus ir pavardes, kad galėčiau taip į juos kreiptis. Tačiau taisydama sąsiuvinius, rašydama pažymius stengiuosi į juos nekreipti dėmesio. Stengiuosi galvoti taip: matai, jis gali. Arba: matai, jam šį kartą nepasisekė." Anksčiau, kai matematikos pamokoms buvo skirtas visas jos darbo laikas, L.Rutkauskienė sako labai daug laiko skirdavusi pasiruošimui joms: rengdavo įvairius projektus, stengdavosi pateikti ne tik vadovėlio medžiagą. Dabar, prisipažįsta pašnekovė, matematika likusi beveik nuošaly.

Į darbą – septintą ryto

L.Rutkauskienės darbo diena prasideda septintą ryto. "Anksti ryte, kol gimnazijoje dar nėra daug vaikų, surikiuoji dienos darbus, baigi, ko vakar nepadarei, ir imiesi naujų. Tai – darbas prie dokumentų, organizaciniai reikalai. Pavyzdžiui, šiandien reikėjo organizuoti, kad kažkas pavaduotų susirgusią mokytoją. Ir, kaip matot, vaikai per pamoką koridoriais nevaikšto – pamoka vyksta, – pabrėžė pašnekovė. – Be to, šiomis dienomis reikia sutvarkyti mokytojų registrą. O per pertraukas dažnai būnu koridoriuje – tenka spręsti visokias čia ir dabar iškylančias problemas. Pamokų dabar jau turiu nedaug. Paskui, apie pusę trijų, kai vaikų mokykloje vėl sumažėja, vėl grįžtu prie strateginių veiklos planų, kitų dokumentų, o jų – tikrai nemažai."

Paprašyta palyginti mokytojo ir vadovaujamąjį darbą, L.Rutkauskienė pastebi, kad administracinis darbas reikalauja daug daugiau bendradarbiavimo: "Mes, mokyklos administracija – direktorius ir du pavaduotojai – esame kaip ašis, aplink kurią sukasi visa bendruomenė. Turime atsižvelgti ir į ministerijos, savivaldybės reikalavimus, ir į tėvų pageidavimus, pastebėjimus. Tačiau dabar aš mėgstu ir administracinį darbą."

Padeda spręsti problemas

Čekiškė – rajono pakraštyje įsikūręs miestelis. Artimiausias miestas Kėdainiai – už 30 km, iki Kauno – 45 km. Tarp nedidelės, 268 mokinius turinčios, gimnazijos moksleivių – ne tik Kauno rajono kaimų, bet ir Kėdainių, Raseinių rajonų vaikai. Kuo jie skiriasi nuo Lietuvos didmiesčių gyventojų? "Manau, kad mūsų moksleiviai nesiskiria nuo eilinės miesto gimnazijos vaikų. Yra ir labai gerų, nuoširdžių, gabių vaikų, tačiau daug yra ir iš socialiai remtinų šeimų. Daug turime vežiojamų moksleivių. Kai kuriems jų tenka labai anksti keltis – mokykloje kai kurie būna jau po septynių, ir čia išbūna 6–7 pamokas, pavargsta. Vis galvojame, kaip juos užimti, prižiūrėti", – užsimena gimnazijos administracijos atstovė.

Pasak L.Rutkauskienės, šiuo metu Čekiškėje sukurtos visos galimybės gauti gerą išsilavinimą: geri mokytojai, mokymosi aplinka. "Prieš keletą metų turėjome kelis šimtukininkus. Dabar viena mūsų moksleivė yra išvykusi į užsienį – dalyvauja vertimo konkurse. Vaikų, žinoma, turime visokių: ir neišsimiegojusių, ir išdykusių, ir parūkančių. Tačiau stengiamės sudominti, į mokymosi procesą įtraukti visus. Vaikai be galo geri, nuoširdūs. Daugelio vaikų žinome ne tik vardus, pavardes – pažįstame ir jų šeimas. Tai leidžia mums ne tik geriau suprasti, kodėl tas vaikas šiandien piktas ar nesusikaupęs, bet ir padėti šeimoms spręsti problemas. Tai – mūsų mažos bendruomenės pranašumas. Bendraujame ir su seniūnijos socialiniais darbuotojais", – pasakojo L.Rutkauskienė, kaip mokyklos atstovė dalyvaujanti svarstant, skirti šeimai pašalpą ir kokiu būdu: pinigais ar tik suteikiant galimybę įsigyti konkrečius maisto produktus.

Pašnekovės žodžiais, pasitaiko atvejų, kai vaikai iš socialinės rizikos šeimų elgiasi visai kitaip nei tėvai: "Būna, kad tokių šeimų vaikai išeina mokslus ar tampa gerais darbuotojais. Pasitaiko, kad labai geras mokinys, moksliukas valstybinį egzaminą netgi prasčiau išlaiko nei tas iš socialinės rizikos šeimos, kur ir pamokas prasčiau lankė, ir mažiau mokėsi."

Apie 20 proc. Čekiškės P.Dovydaičio gimnazijos absolventų įstoja į aukštąsias mokyklas. Mokytoja apgailestauja, kad kartą išsikraustę, gyventi į Čekiškę jie beveik negrįžta: čia mažai darbo vietų.

Telkia bendruomenę

Prieš pusantrų metų L.Rutkauskienė pradėjo eiti Čekiškės bendruomenės centro pirmininkės pareigas. "Anksčiau bendruomenei vadovavo mūsų parapijos klebonas. Kai jį paskyrė į kitą parapiją, šias pareigas eiti paprašė manęs – nemokėjau atsisakyti. Ėjau skaudančia širdimi, palikusi auklėtinius. Atrodė, kad čia galėsiu svariai prisidėti prie darbų. Tačiau labai trūksta laiko: vis tiek mano "dūšia", visas gyvenimas – gimnazijoje", – prisipažįsta pašnekovė.

Ji apgailestavo, kad kol kas sunkiai sekasi gauti finansinę paramą bendruomenės parengtiems projektams. "Kiek projektų rašėme, finansinės paramos negavome. Vis dėlto pradėjome organizuoti renginius, akcijas. Rengėme talkas padubysyje, tvarkėme pakrantę: pjovėme, valėme, vežėme. Pavasarį sodinome miestelyje gėles, vasarą kartu su partneriais rengėme Čekiškės jubiliejinę šventę. Norisi, kad buvę čekiškiečiai suvažiuotų, pabendrautų, pamatytų, kad miestelis dar gyvuoja", – sakė bendruomenę telkianti čekiškietė.